F. Žemulis. Griciukas paprastasis Sauliui Griciui šiandien būtų sukakę 60 metų

Griciukas paprastasis

Per tokį pat gamtos žydėjimą, kaip šiemet, per patį sodų putojimą bei paukščių klegesį prieš 30 metų, 1991 metų gegužės 19 dieną, Kaune anksti rytą po savo buto langais be gyvybės ženklų buvo rastas tuometinio Lietuvos žaliųjų judėjimo lyderio, Kauno savivaldybės vicemero Sauliaus Griciaus kūnas. Jam tada buvo tik dvidešimt septyneri.

Žalieji neteko savo įkūrėjo ir įkvėpėjo, S. Griciaus žmona Angelė – vyro, jų vaikai Gailius ir Laima – tėvo. Žaliųjų judėjimas netrukus užgeso.

Šios liūdnos sukakties proga noriu pateikti žiupsnelį Sauliaus Griciaus pasisakymų iš to ano laiko. Kalbėjomės mes ne kartą, o ilgėliau bendravome dusyk. Pirmąjį – kai 1989 metais pakviečiau Saulių į „Mūsų gamtos“ žurnalo, kur tuo metu dirbau, redakciją.

Ten su keletu garsių to meto gamtosaugininkų prie „apskrito stalo“ aptarėme gamtos ir gamtosaugos problemas. S. Griciaus kalbėjimai tame susitikime buvo netradiciški, kitokie negu kitų pokalbininkų.

Vėliau, 1990 metų pradžioje, S. Gricius davė man interviu Kauno gamtos apsaugos inspekcijoje, kuriai tuo metu vadovavo.  

Po jo mirties kalbinau S. Griciaus tėvą Vytautą Gricių (mama mirė keletas metų prieš tai), seserį Astą, žmoną Angelę, keletą buvusių S. Griciaus draugų, politikų. Kai kurios jų mintys, pasakojimai tada netilpo, tad gal bus įdomios dar ir šiandien.

Mūsų dvasia – gamtoje

Mano pavardėlę prašau arba spausdinti lotyniškai Limosa Limosa (Griciukas paprastasis), arba visai nespausdinti. (Iš Sauliaus Griciaus laiško)

„Kada  susidomėjai gamtosauga?“ – paklausiau S. Griciaus. „Kai Kauno politechnikos institute, kuriame studijavau, įstojau į žygeivių klubą ,,Ąžuolas”.

Daug su to klubo draugais keliavome. Netrukus mane patraukė kraštotyra, folkloras, kuriuo domėjosi šis klubas.

O tai anais laikais buvo pasipriešinimo būdas. Kur tik nueidavome, mus šiurpindavo vargana kultūros paminklų būklė. Įsigilinęs į etnologiją, tautosaką suvokiau, kad lietuvio dvasia ir gyvensena – gamtiška, žalia.

Šitaip – per folklorą, mitologiją, etnologiją – supratau, kokia svarbi ir brangi lietuviui yra gamta. Ji tapo artima ir man, miestiečiui”, – pasakojo S. Gricius.

„Praradome atmintį, atbukę naikiname savo dainas, paminklus, upes. Kiekvieną dieną nebūtinai pasitraukia seneliai, kurių lūpos neperdavė tų vienintelių – svarbiausių protėvių žodžių. Greitai nebebus ką berinkti. Neįmanoma pervertinti liaudies dainos reikšmės mūsų kultūrai. Būtent senolių daina, sakmė ar padavimas yra tas gamtosaugos pradžiamokslis, kurį turi išklausyti kiekvienas” (S.Gricius).

Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje prie SSRS vairo stojus Michailui Gorbačiovui, komunistų partija paskelbė „perestroiką“. Buvo nutarta leisti jaunimui burtis į organizacijas pagal pomėgius (ligi tol tai buvo draudžiama).

S.Gricius su bendraminčiais kaipmat tuo pasinaudojo: 1987 metų pavasarį pievoje prie Kauno pilies susirinkę keliolika Kauno jaunuolių  įsteigė „Atgajos“ klubą, kurio tikslas, kaip skelbė to meto jo įstatai, – saugoti lietuvių kultūros paveldą ir gamtą. Klubo pirmininku buvo išrinktas S.Gricius.

Netrukus Lietuva išgirdo apie žaliuosius. Minios žmonių plūdo į jų piketus prie Kėdainių ir Jonavos chemijos gamyklų, stebėjosi išvydę jų nešamas tuo metu  draudžiamas trispalves vėliavas. Lietuvos Persitvarkymo sąjūdis, Baltijos kelias, Nepriklausomybė – visa tai buvo vėliau, tad galima sakyti: tokie to meto žalieji idealistai kaip Saulius Gricius nemažai prisidėjo prie Lietuvos Atgimimo ir jo kulminacijos – Nepriklausomybės.

Išgirdę apie „Atgają“, pradėjo kurtis ir daugiau Žaliųjų klubų: Vilniuje – „Žemyna”, Šiauliuose – „Aukuras”, Klaipėdoje – ,,Žvejonė” ir kiti. Žalieji su šimtais pasekėjų protestavo prie sovietinių karinių bazių, susikabino rankomis aplink Ignalinos atominę elektrinę, net Baltijos jūrą. ,,Idėjų generatorius buvo Saulius”, – prisimena vienas artimiausių S. Griciaus draugų Saulius Pikšrys.

Tuo metu S. Gricius Politechnikos institute jau buvo įgijęs inžinieriaus mechaniko diplomą ir dirbo meistru ,,Koordinatės” staklių susivienijime. 

Pradėkime nuo savęs 

Būtų mano valia – kiekvieną politiką vesčiau pabūti bent valandėlę prie Vilniaus nutekamųjų vandenų vamzdžio arba Kauno miesto sąvartyne. (S.Gricius)

Nuolatos kritikuojami Žaliųjų, išvarginti jų mitingų ir protestų, to meto Lietuvos valdininkai sumanė įpainioti pačius Žaliuosius į vykdomąją valdžią. Padirbėję atauš.

Tuometinis Lietuvos gamtos apsaugos komiteto (vėliau ši institucija buvo pertvarkyta į Lietuvos gamtos apsaugos departamentą, o dar vėliau į Aplinkos ministeriją) pirmininkas Vytautas Einoris 1989 metais pasiūlė S. Griciui Kauno teritorinio gamtos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojo ir Kauno gamtos apsaugos inspekcijos viršininko pareigas.

S. Gricius sutiko. ,,Iš manęs tada daug kas juokėsi: „Gaudysi meškeriotojus? Pasižiūrėk į didesnius kaminus“. 0 aš atsakydavau: pradėkime kiekvienas nuo savęs”, – sakė jis man tada.  

Turbūt jis vienas pirmųjų suvokė, jog vien mitingais Lietuvos gamtos neišgelbėsi. ,,Žaliųjų žygiai – gerai, bet reikia ką nors daryti rimčiau”, – aiškino.           

Įsiminiau susitikimą su S. Griciumi 1990 metų pradžioje. Stiprus vėjas žarstė sniegą, Kauno gamtos apsaugos inspekcijoje buvo šalta, Saulius sėdėjo pavargęs ir susigūžęs, atrodo, jį menkai tešildė įprastinis jo megztinis.

Lėtai rinkdamas žodžius S. Gricius guodėsi, kad darbo nepaprastai daug, o lėšų gamtosaugai skiriama labai mažai, ,,vadinasi, iš anksto planuojama teršti gamtą, o atsakyti turi gamtosaugininkai. Atsakyti turėtų tie, kurie mažai lėšų duoda”. Neslėpė, kad mažai laiko lieka šeimai, savo mažiesiems – Gailiui ir Laimutei. ,,Bet aš savo žmoną raminu – pakentėk, greitai viskas susitvarkys ir taps mums gyventi lengviau”, – sakė S. Gricius.

,,Kai Saulius ėjo dirbti į Gamtos apsaugos inspekciją, jam tada pasakiau: tai jau sūnaus nebeturiu… Ir tie mano žodžiai buvo pranašiški”, – sakė man vėliau, po nelaimės, Sauliaus tėvas Vytautas Gricius, tuometinis Kauno vandens kelių direkcijos direktorius (Sauliaus mama užgeso likus dviem metams iki jo mirties).

Arba gerai, arba nieko

Mes ieškome būdų, kaip gerai sutvarkyti briedžių kaimenę, bet į save pažvelgti nenorime. Mūsų, žmonių, kaimenė, matyt, daug prastesnė už briedžius. Išdrįskime pagaliau ir apie tai susimąstyti: kas darosi? Kodėl žmogus taip nyksta? (S.Gricius)

S.Griciaus žmona: „Saulius buvo maksimalistas. Jam nebuvo vidurio. Jei ką darė – iki galo. Pavyzdžiui, tai jo idėja buvo atstatyti Laisvės paminklą Kaune. Tokie buvo jo mostai… Ir jį labai žeisdavo, jei kas būdavo ne taip, kaip jis sugalvojo”.

S.Griciaus tėvas: ,,Jis buvo be pustonių. Kaip ir jo mama: arba nepaprastai gerai, arba nepaprastai blogai. Tas maksimalizmas būdingas visai jo mamos giminei”.

S.Griciaus sesuo Asta: „Arba viskas, arba nieko. Jei nepadarys kaip Don Kichotas viso pasaulio gero – tegul eina viskas po galais”.

Daug kam S.Gricius sakydavo, jog didžiausias jo siekis – kad Kaune, kurio nutekamuoju vandeniu ilgai buvo nuodijamas Nemunas, būtų pastatyti valymo įrenginiai. Protestuodamas prieš šios statybos vilkinimą, jis su pora draugų net buvo surengę bado akciją prie miesto valdžios pastato.

Pasak S.Griciaus tėvo, prieš rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą 1990-aisiais Saulius gavo daug pasiūlymų balotiruotis kandidatu į AT deputatus, tačiau pareiškė liksiąs gyventi ir dirbti tik Kaune. Vėliau jis atmetė ir pasiūlymą vadovauti Lietuvos aplinkos apsaugos departamentui. Sutiko tik būti renkamas Kauno miesto deputatu. Kai daugybe balsų buvo juo išrinktas, prikalbino jį užimti mero pavaduotojo pareigas.

Galbūt tai buvo dar viena, jau lemtinga S. Griciaus klaida? Gal būtų likęs gyvas, jei nebūtų buvęs nei gamtos apsaugos valdininku, nei politiku, vicemeru? Kas dabar bepasakys.

O atiteko jam sunkiausia sritis: miesto ūkio valdymas, gynyba, gamtosauga. S. Gricius kartu su ,,Atgaja” ir Klaipėdos ,,Žvejone” surengė Palangoje „Baltijos studijų savaitę”, į kurią atviliojo Vytautą Landsbergį, Algirdą Brazauską ir kitus to meto Lietuvos vadovus. Kai mitingas prie jūros įsisiūbavo, S.Gricius šiems politikams ištiesė pasirašyti ,,Pažadą Baltijai”: paskelbti Kauno nutekamojo vandens valymo įrenginių statybą nacionaline, finansuoti ją iš biudžeto. Vadovams minios akivaizdoje neliko nieko kito kaip pasirašyti.

Kitas rūpestis – pavojingos atliekos, kuriomis buvo apsivertusios Kauno gamyklos. Reikėjo joms surasti tinkamą vietą, tačiau protestavo vietos gyventojai. Išvykos, posėdžiai, komisijos, o rezultatų nulis. O dar politika, kurios taip nemėgo Saulius,  nuolatiniai ginčai to meto Lietuvos Aukščiausiojoje taryboje, Kauno miesto valdžioje (grupė jo deputatų pareiškė nepasitikėjimą miesto valdyba, merui teko atsistatydinti).

Be to, prasidėjo puolimas prieš Žaliuosius – už jų protestus prieš Ignalinos atominės ir Kaišiadorių hidroakumuliacinės elektrinių plėtras, už užteršto pieno ir daržovių su nitratais boikotus, už medžioklių niekinimą, už mitingus prie „Azoto“ ir kitų aplinką teršiančių gamyklų. Pradėjo plaukti S.Gricių koneveikiantys laiškai. „Mažai ką suprantantys laikė jį kaltininku. Saulius dėl to labai pergyveno“, – prisimena S.Pikšrys.

„Jam buvo tiesiog klaiku, kad taip daug kas tapo nuvalkiota, nutrypta, paversta politika“, – sako kitas S. Griciaus draugas – Linas Vainius.

Sesuo: „Saulius kažkokius vaistus gerdavo, kad galėtų ne tik dienomis, bet ir naktimis dirbti“.

Žmona: „Jis kaupė, kaupė…“

,,Dirbam nuo ryto iki vakaro. Vaikai pamiršo, kaip atrodau. 0 kuo visa tai baigsis – nežinau. Gali baigtis visišku fiasko, o gali baigtis ir gerai”, – sakė tada man S.Gricius. 

„Įkritau į gilią duobę” 

Viskas lengva ranka buvo nubraukta. Kartais susimąstau: ar iš viso šiais laikais pas mus įmanoma ką nors gero padaryti gamtai? (S. Gricius)

Auštant 1991 metų gegužės 19 dienos rytui, Kauno policija gavo pranešimą, jog prie namo Krantinės gatvėje guli negyvas žmogus. Tai buvo Saulius Gricius. Ekspertai konstatavo, jog jis iššoko iš savo buto balkono ketvirtajame aukšte. Žmonos ir vaikų tuo metu namie nebuvo. Ant stalelio gulėjo laiškai artimiesiems.

Tėvas: „Dieną prieš tai stačiau jachtą. Visą laiką jaučiau, kad darau ne tai, ką reikėtų, kad turėčiau būti kitur. Toks vidinis nerimas. Vis galvojau apie Saulių – kažkas jam negerai. Per pietus paskambinau į namus ir man pasakė, jog Saulius pranešęs, kad neičiau pas jį vakare, kaip buvome anksčiau susitarę – jis išvykstąs su draugais į pajūrį. Man palengvėjo. Bet niekur jis neišvažiavo…”

Sesuo: ,,Jo kalbos prieš mirtį buvo tiesiog alegorinės – deja, tik vėliau tai supratau. Aš studijavau psichologiją, kaip tik tuo metu buvau išklausiusi paskaitą apie savižudybes. Jis atvažiavęs pas mane kalbėjo kone verkdamas – o man buvo sesija, sėdėjau ir mokiausi. Jis pasakė: ,,Aš išvažiuoju” – ir išvažiavo”.

Tėvas: „Prieš mirtį jis buvo labai pasikeitęs. Tą ir jo draugai pastebėjo. Elgesyje atsirado atlaidumas – lyg būtų nebesusijęs su šiuo pasauliu. Matyt, tam žingsniui seniai ruošėsi. Pasikeitė kalba, netgi balso tembras. Kai dabar galvoju – šitiek požymių buvo, kad reikia kažką daryti, ir dabar nors nagus graužk – palikome jį vieną su jo problemomis”.

Žmona: ,,Kiek aš daug ko tada nesupratau… Jei dabar viskas būtų iš naujo – daug ką daryčiau kitaip”.

Ilgai po sklandė gandai, neva S.Gricius buvo nužudytas. Vienas Kauno deputatų parašė Prezidentui laišką, kuriame prašė dar kartą ištirti S. Griciaus mirties aplinkybes. Kad jose ne viskas aišku, man anuomet pasakojo kaunietis Seimo narys Kazimieras Uoka ir kai kurie kiti pašnekovai.

Tuometinio Kauno mero Vidmanto Adomonio pavaduotoju dirbęs politikas Henrikas Žukauskas „Kauno dienai“ užsiminė, kad ši savižudybė galėjo būti inscenizuota. “Aš neturiu faktų, bet, mano įsitikinimu, Saulius kažkam buvo neparankus ir jį pašalino. Kas? Maža kas, saugumas, KGB. Žaliasis vicemeras turėjo duomenų ateityje tapti politiniu lyderiu, jis jau tada buvo  lyderis, vadovavęs nemažai jėgai. Žiūrėkit, po S.Griciaus mirties ir “Atgajos” bendrija, ir žalieji sunyko. Sunaikintas lyderis – šaknis išrauta ir neatauga lig šiol”, – kalbėjo H.Žukauskas.

Minėtasis V.Adomonis mano kitaip. „Man paskyrimas į mero postą sukėlė šoką. Manau, kad S.Griciui, daug jaunesniam nei aš, turėjo būti dar sunkiau. Daugybė darbo, staigūs pasikeitimai (valdžios įgijimas, valdžios praradimas) galėjo lemti, kad S.Gricius pasitraukė”, – dienraščiui pasakojo Kauno meru 1990-1991 m. buvęs V.Adomonis.

Atmeta įtarimus ir Sauliaus Griciaus artimieji. „Nė kiek neabejoju, kad Saulius pats tai padarė”, – sakė žmona. „Tai tipiškas Sauliaus poelgis. Absoliučiai nieko mįslingo – nei kokio spindulinio ginklo, nei KGB pinklių ar mafijos keršto. Netikiu ir gandais, kad Saulius buvo kuo nors susitepęs. Matyt, šį jo žingsnį nulėmė nusivylimas tais, kuriais šventai tikėjo”, – teigė S.Griciaus tėvas.

Žalieji visada pralaimi

Lengviausia tapti geru visuomenės akyse – tai daryti taip, kaip ji nori. (S. Gricius)

Kadaise S. Gricius sakė: ,,Žalieji yra pati geriausia žmonių bendrija, kokią tik aš žinau, tačiau tai tokia organizacija, kuri visada pralaimi”. Šiandien tikrų Žaliųjų jau nebedaug. Andrejus Gaidamavičius, kas dar? Įsteigus Žaliąsias partijas, jų vadovais tapus funkcionieriams ir net verslininkams, žalieji kaip politinė jėga tapo suskaldyti ir likviduoti.

,,Būtų Saulius – tikrai sugalvotų, ką daryti“,- tebetiki buvusi S. Griciaus žmona Angelė, jau daug metų dirbanti gamtosaugoje.

Kauno vandens valymo įrenginiai šiaip taip baigti statyti tik 2010 metais. Kitų gerų gamtosaugos naujienų mažai.

S. Griciaus žmonai nelengva buvo užauginti du vaikus. Bet dabar jie jau savarankiški. Beje, po Sauliaus mirties šeimą parėmė Valdas Adamkus, paskyręs S. Griciui savąją premiją. Tuo metu jis dar buvo JAV gamtosaugininkas, tik vėliau tapo Lietuvos prezidentu.

Aną butą, kuriame įvyko tragedija, šeima iškeitė į kitą.

Lietuvoje netruks praeiti dar viena gegužė…

Iš Sauliaus Griciaus kalbų

* Pamiršta žmonės savo gimtinės praeitį, lyg ir nebereikalinga ji, menka tokia. Bet juk didelis susideda iš mažo, Tėvynės istorija susideda iš miestelių, iš žmonių likimų.

* Praradome atmintį, atbukę naikiname savo dainas, paminklus, upes. Kiekvieną dieną nebūtinai pasitraukia seneliai, kurių lūpos neperdavė tų vienintelių – svarbiausių protėvių žodžių. Greitai nebebus ką berinkti. Neįmanoma pervertinti liaudies dainos reikšmės mūsų kultūrai. Būtent senolių dainos, sakmės ar padavimai yra tas gamtosaugos pradžiamokslis, kurį turi išklausyti kiekvienas.

* Mūsų šventos knygos – dainynai ir Didysis lietuvių kalbos žodynas. Simboliška, kad mintis atkurti „Atgają“ kilo per 1986 metų Rasos šventę, vilkint tautinius rūbus, prie Aukuro ugnelės.

* Nepradėkime ieškoti priešų, o sakykime, kas yra draugai. Nėra priešų, yra tik klystantys.

* Visuomenė nepasirengusi dar perimti asketiškesnio požiūrio – vartoti kukliau, mažiau, taupiau. Visi šaukia: daugiau dešrų, namų, fabrikų, automobilių, degalų… O iš kur visa tai?

* Apginti gamtą lemta ne prievartos aparatui. Ginti turime mes visi, nes gamtosauga -tai savigyna. Nestatysime prie kiekvieno po sargą – turime keisti žmonių mąstymą. Tai lėta, tolstojiška evoliucija. Bet tik ji, o ne grūmojanti revoliucija gali ką nors pakeisti. Gamtos likimas ne pistoletais ginkluotų inspektorių rankose. Jei kas pakeis padėtį, tai barzdoti, spindinčiomis akimis keistuoliai.

* Gamtosaugininkai, nors ir keista, žmogaus nesaugo. Lyg tas žmogus nebūtų gamtos dalis.

* Negi Vyriausybė nesupranta, kad kiekvienas pinigas, sutaupytas gamtos sąskaita, virsta tuo žvirbliu, kuris jaučiu sugrįžta. Viskam lėšų randama – kvailiausią kičą gaminančioms bendrovėms, oro balionams ir sporto rūmams, tik ne gamtosaugai.

* Dabartinės medžioklės yra žiaurumo mokykla, nesunaudotos lytinės energijos ir agresijos išliejimo forma. Negalintiems apsieiti be šios pramogos siūlau savaitgalius praleisti skerdykloje. Žvėrių skaičių turi reguliuoti profesionalai.

* Žmonės šitaip kalba: „Žaliųjų žygiai – gerai, bet reikia ką nors daryti rimčiau“. Ką? Mano supratimu, jei norime iš esmės pakeisti ekologinę padėtį, visų pirma reikia siekti, kad vyriausybinės įstaigos, gamtosauginės tarnybos dirbtų efektyviai. Visuomeninė gamtosauga praktiškai neįmanoma. Visuomeninė veikla, sakyčiau, daugiau lobistinė.

* Mes kalbame technokratų terminais, nes galvos prikimštos technokratinio šlamšto: priversti, nubausti… Vien sankcijomis ir ekonominėmis priemonėmis norime taisyti padėtį. Tuo tarpu reikėtų galvoti, kodėl taip atsitiko, kodėl gamta buvo suniokota. Mes pamirštame sąmonę, pamirštame dorą, pamirštame, jog žmogus – gamtos dalis. Kurlink atėjome, pamynę amžinąsias vertybes. Ir šiandien gamtosaugoje pirmon vieton vis dar keliame techninius aspektus: kiek postų ir etatų turėtų būti, kaip išmatuoti į upę leidžiamus teršalus, kaip pagauti teršėją ir pan. O kaip būtų gerai, jei nereikėtų gaudyti! Štai kur esmė.

* Mes nekalbame apie vertybių skalę. Kas ta vertybė? Štai dabar atsiverti laikraštį ir matai, kaip propagandos aparatas veikia technokrato naudai: visur proteguojamas vartojimas – daugiau, daugiau, daugiau… Mes nepaklausiame žmogaus: ar ne per daug vartoji? Apie tai mes nekalbame, o tik visko norime: automobilių, trąšų, laikraščių…

* Pažvelkime į senąją baltiškąją pasaulėžiūrą. Nebuvo sistemos, verčiančios gerbti gamtą. Tačiau ir dabar senukui nepakyla ranka nei iš šio, nei iš to nukirsti medį. Paskaitykime Vincą Krėvę…

* Kalbėdami apie briedžių kaimenę, mes ieškome būdų, kaip ją gerai sutvarkyti. Mūsų, žmonių, kaimenė daug prastesnė už tuos briedžius. Išdrįskime pagaliau vieną kartą ir apie tai susimąstyti: kas darosi? Kodėl žmogus taip nyksta?

* Valstybinėje gamtosaugoje suformuota didžiulė biurokratinė struktūra. Kiek biurokratinių grandžių, kurios gimdo popierius, o darbo padaro mažai. Be to, gamtos apsaugai, naujų technologijų kūrimui skiriama nepaprastai maža Respublikos biudžeto dalis. Vadinasi, iš anksto planuojama teršti gamtą.

* Jau aušta XXI amžius, pasaulis nepaprastai pasikeitė, išskyrus žmogaus sąmonę. Ji liko pirmykštė, vartotojiška ir naikintojiška. Žmogus siekia visas problemas spręsti jėga arba pasitelkęs techniką. O reikia stengtis panaikinti priežastis, kurios skatina žmones susinaikinti.

* Žalieji per daug pasitikėjo savo jėgomis. Buvo nuomonė, kad daugelį problemų sugebėsime išspręsti patys, atrodė, kad užteks tik į savo rankas paimti tas įstaigas ir pareigas, kurių prerogatyva spręsti gamtosaugos uždavinius. Labai daug žaliųjų tapo Parlamento, savivaldybių deputatais. Tačiau paaiškėjo, kad iš to nedaug naudos – gamtosaugą ir toliau lemia lėšos, o jas skirsto ne tik žaliesiems atstovaujantys deputatai.

* Žmogaus ir gamtos dermė įmanoma tik tuomet, kai žmogus nustos taip beatodairiškai eksploatuoti gamtą. Tačiau Lietuvos piliečiai norėtų gyventi turtingi ir švarioje gamtoje. Šiuo metu tai neįmanoma. Mes galime arba riboti vartojimą ir pasitenkinti tuo, ką turime, pamažu keisdami technologijas ir taip pamažu turtėdami, arba sparčiai turtėti toliau, beatodairiškai siaubdami aplinką. Bet šiuo atveju nereikia tikėtis, kad gyvensime švarioje, sveikoje ir gražioje gamtoje. 

* Visose tarybose, iš kurių aš išėjau, labai daug pliurpalizmo. Žalieji yra pati geriausia žmonių bendrija, kokią žinau. Tačiau ir Lietuvos žalieji nesupranta tų visame pasaulyje žaliųjų skleidžiamų idėjų. Mes ir ekologiją suprantame primityviai – kaltų ieškojimas. Tai lengviausia – kiekvienas nusibraukime savo kaltę, skolą gamtai ir apkaltinkime kitus. Čia ir yra politika.

* Apie Žaliąją partiją: ji kada nors bus būtina. Tik ar šiuo metu jos reikia? Ar nesupančios ji taip gražiai pradėto darbo? Antra – svarbu ir tai, kas kuria partiją. Manau, kad dabar tai yra konjunktūros ir ažiotažo pagimdyta, o ne išgirsta ir suvokta būtinybė. Manau, kad pagrindinis variklis yra žaliasis karjerizmas. Tu žinai, kaip paršeliai bėga prie lovio? Žviegia, stumdosi, kai pasiekia – kiekvienas randa savo vietą. Ką mes turime šiandien – dabar mes tik prailginsime paršeliams lovį.

* Įdomus dalykas – per rinkiminę kampaniją gamtos apsauga visiems buvo pirmas reikalas: kalbos pilnos gamtosauginių dalykų, akys raibo laikraščius skaitant. O dabar – šimtas pirmas reikalas: yra, atseit, svarbesnių dalykų.

* Šiemet, norint atkreipti visuomenės dėmesį į kokią nors problemą, reikia padaryti ką nors labai ekstravagantiška: padegti, apipilti, susivalgyti… Pernai užteko pirštu parodyti.

* Gamtosaugai aš pašvenčiau ne vienerius metus. Tačiau viskas lengva ranka buvo nubraukta. Kartais susimąstau: ar iš viso šiais laikais pas mus įmanoma ką nors gero padaryti gamtai? Dabar ruduo, tad eikime sodinti medžių. Nors tiek gero padarysime, kad po savęs ką nors ir šviesesnio gamtai paliksime. Tegul tai bus savotiška kompensacija už neištesėtus mūsų pažadus.