Non locus virum, sed vir locum ornat (ne vieta žmogų, o žmogus vietą puošia). Kažada gal taip ir buvo, bet, prasidėjus pramonės revoliucijai, krypstama į tai, kad žmogus aplinkai darosi pavojingas.
Kalk geležį, kol karšta; lenk medį, kol jaunas; ant palinkusio karklo visos ožkos lipa…
Šios mūsų patarlės labai tinka mūsų dienų aktualijoms, kai portaluose ir socialiniuose tinkluose beveik kasdien rašoma ir pasisakoma visiems doriems žmonėms rūpima tema – kaip išsaugot Lietuvos miškus, kad jais gėrėtis galėtų ir mūsų ainiai, o ne tik pelną sunkti IKEA ir „Vakarų medienos grupė“.
Okazionalizmas (lot. occasio – proga, dingstis), filosofijos kryptis, nagrinėjusi R. Dekarto iškeltą kūno ir sielos dualizmo klausimą. Šia perskyra pagrįsta ir materializmo bei idealizmo priešprieša.
IKEA, vaikydamasi tik pelno, aiškiai yra materialistų, ir tuo jie giminiuojasi su marksistais, pusėje. Ir visada atsiras jų pasekėjų šalyse, kur medienos tiekimas savo patronams bus jų prioritetas. Tokia yra „Vakarų medienos grupė”.
Neabejotinai šita kompanija ir diktavo sąlygas vykdant valstybinių miškų valdymo reformą.
Ir dar sužlugdė Nacionalinį miškų susitarimą, kuris, galima sakyti, iš NMS virto NMN – nesustarimu. Po tos „reformos” apie 500 miškininkų tapo reformuoti – neteko darbo. Belieka tikėtis, kad dėsnis, pagal kurį revoliucijos ryja savo vaikus, tebegalioja.
Na, o idealistai – tie, kurie dar tiki sąžinės dominavimu, kai sprendžiami visai visuomenei svarbūs klausimai. Tokie žmonės, kaip Andrius Gaidamavičius (panašiai kaip kadaise Saulius Gricius), Gintautas Kniukšta, Lina Paškevičiūtė, Monika Peldavičiūtė – tų idealistų vedliai, neleidžiantys ramiai miegoti materialistams, kuriems ant medžių kabo ne lapai, o pinigai.
Tuos idealistus neabejotinai palaikytų šviesios atminties pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos miškų ministras Vaidotas Antanaitis, kuris, sužinojęs apie rengiamą reformą, pasakė, kad tokią valdžią reikia teisti.
Reikia tikėtis, kad taip ir bus, tik teis ją ne teismas, o žmonės per kitų metų rinkimus – dabartinei valdžiai reikia „pailsėti”.
Kaip rašo Agnė Gintalaitė lrt.lt paskelbtame straipsnyje, „Aplinkosaugos koalicijos duomenimis, Lietuvoje išduota daugiau nei 6 400 plynųjų sanitarinių kirtimų leidimų. Šie miškai apytiksliai sudaro 4000 ha plotą, į jį patenka ir Europos Bendrijos svarbos buveinės, II grupės miškai, draustiniai, buveinių apsaugai svarbios teritorijos.
Virsta šimtamečiai ąžuolai, sunkiąja technika sunaikinama miško paklotė, o tokia aiškiai pertekline sanitarine priemone pasibaisėję specialistai ir visuomenininkai Valstybinių miškų urėdijos atstovų paskelbiami ,,priešiškai nusiteikusiais asmenimis“. (…) gamta ir žmogus suvokiami kaip veikėjai, stovintys skirtingose barikadų pusėse.
Gamta suprantama kaip kas nors svetimo, tai, ką reikia sutramdyti, užkariauti, suvaldyti ir išnaudoti žmogaus (kuris suprantamas kaip nepriklausantis gamtai) labui. Tokia pasaulėžiūra vadinama antropocentristine. Gyvendama ir kurdama kultūrą pagal antropocentristinius principus, žmonija pakeitė aplinką taip, kad iškilo grėsmė, jog žemės planeta taps nebetinkama ir pačiai žmonijai išgyventi.”
Autorė apie aptvaruose laikomus gyvūnus rašo, kad jie labiau panašūs į psichinius ligonius nei į laimingus gyvūnus: sėdi, žvelgdami į vieną tašką, linguoja į visas puses, prastai maitinasi, agresyviai nusiteikę savo vaikų atžvilgiu. Koks gali būti džiaugsmas, matant tokius nelaimėlius?
Kas kita, pavyzdžiui, aptvaruose laikomi stumbrai didelėse teritorijose, kurios mažai skiriasi nuo natūralios gamtos. Tuo labiau, kad paauginti po kurio laiko išleidžiami į laisvę.
Gerai jaustis gali tik naminiai gyvūnai, kurie nuo neatmenamų laikų gyvena kartu su žmogum. Idealus „zoologijos sodas” – Afrikos safari, kur laisvai gyvenančių gyvūnų teritorijos maždaug Lietuvos savivaldybių ploto.
Kaip rašo keliautojas Augustinas Žemaitis, gyvūnai ypač gerai jaučiasi Kenijoje, nes ten jie gerai saugomi nuo brakonierių, todėl nebijo žmogaus.
Per vieną išvyką, anot autoriaus, gali pamatyti įvairiausių gyvūnų – nuo žirafų, dramblių iki hienų, tigrų, leopardų.
O pas mus tikrai verta apsilankyti stumbrynuose ar Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, taip pat Žemaitijos žvėrinčiuje, kur darbuojasi ir gyvūnus globoja miškininkas Petras Dabrišius. Ten gyvena ir lokys Timotiejus, kuriam 15 metų, galima stebėti vilkus, lūšis, didžiuosius apuokus, elnius ir kitus gyvūnus.
Į Petrą Dabrišių, matyt, daug kas žiūri kaip į kokį burtininką, į žvėrinčių atvažiuoja net šamanai iš Sibiro. Gal tikrai – juk ne kiekvienas susikalba su laukiniais gyvūnais, turbūt, reikia turėti tam tikrų savybių. Jo nuomone, žmogus negali nutolti nuo gamtos, pats būdamas jos dalimi.
„ES taip pat siekia, kad dėl miškų kirtimo atsiradusios CO2 išlakos būtų kompensuojamos pasodinant naują mišką arba pagerinant tvarų ES šalyse augančių miškų, pasėlių ir pievų tvarkymą. 2023 m. pavasarį EP nariai pritarė žemės naudojimo, žemės naudojimo keitimo ir miškininkystės (LULUCF) taisyklių atnaujinimui.
Naujos taisyklės 15 proc. padidins ES anglies dioksido absorbentus iki 2030 m.
2023 m. balandžio mėn. Parlamentas priėmė pasienio anglies dioksido mokesčio mechanizmo taisykles. Taisyklėmis bus nustatyta anglies dioksido importo kaina iš daug anglies dioksido išskiriančių pramonės šakų už ES ribų, siekiant užkirsti kelią veiklos perkėlimui į šalis, kurių klimato tikslai yra ne tokie ambicingi.
(…) Natūralių ekosistemų atkūrimas ir biologinės įvairovės išsaugojimas yra svarbūs siekiant švelninti klimato kaitą ir didinti gamtos anglies absorbentų pajėgumus. Miškai atlieka esminį vaidmenį sugeriant ir kompensuojant išmetamo anglies dvideginio kiekį.
2023 m. balandžio mėn. Parlamentas priėmė taisykles, užtikrinančias, kad į ES importuojamos prekės niekur pasaulyje nebūtų prisidėję prie miškų naikinimo ar nykimo.
Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos duomenimis, 1677 iš 15 060 įvertintų Europos rūšių gresia išnykimas (poliarinė lapė, europinė audinė, Viduržemio jūros ruonis vienuolis, dešinysis Šiaurės Atlanto banginis ir poliarinis lokys).” (Naujienos. Europos Parlamentas. Europos Sąjungos veiksmai dėl klimato kaitos. Visuomenė).
Berods, struktūralizmo pradininkas, prancūzų antropologas ir filosofas Klodas Levi – Strosas yra pasakęs, kad XXI amžius turės būti humanistikos amžius, arba jo visai nebus. O ką mes matome?
Pernelyg daug žmonių yra pasidavę godumui, materialistinių gėrybių vaikymuisi, tai ką norėt, kad jie rūpintųsi kažkokia gamtosauga? Ir naivu būtų tikėtis, kad jie prisimintų buvus ir esant kažkokį okazionalizmą, nes be materialinių šio pasaulio gėrybių vaikymosi vargu ar jie ką nors daugiau žino.
O Dekartas, ką Dekartas? Tegul sau filosofuoja, jeigu jam taip labai norisi…
Laikas tiksi, ledynai tirpsta, visokie taifūnai ir sausros vis dažniau niokoja žmogaus pasaulį. Gal gamta ir nuspręs, kad pats pavojingiausias gyvūnas šioje žemėje yra žmogus? O tada…
