Kas yra miško kelias?

Nuo abipusių kaltinimų valstybinės institucijos ir auto-moto sporto organizacijos jau kuris laikas perėjo prie bendradarbiavimo ir susitarimų paieškos. Svetainė www.miškininkas.eu pasidomėjo, kokie klausimai nūdienoje gvildenami susėdus virtualiai diskusijai, kokių problemų sprendimas pasistūmėjo toliausiai, o kur, užkasus karo kirvius, tebetvyro sąstingis.

„Bendradarbiavimo sumanymas tarp Aplinkos ministerijos (AM) ir auto-moto sporto organizatorių atstovų jau yra prasidėjęs, įskaitant ir dėl saugomų teritorijų problematikos, ir dėl geresnio miško kelių žymėjimo, ir dėl tikslesnių bei teisingiau tikrą padėtį atspindinčių žemėlapių kūrimo“, – gvildenamas problemas vardijo Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vadovas Nerijus Kupstaitis.

„Iš tikrųjų dabar vyksta diskusijos su Lietuvos automobilių sporto bei Lietuvos motociklų sporto federacijų (LMSF) atstovais, nes įstatyminėje bazėje yra daug spragų.

Didžiausia įvardinta problema: Lietuvoje nėra vieningo žemėlapio, kuriame būtų pateikiamos žinios apie kelius. Lietuvos automobilių kelių direkcija turi žinių tik apie valstybinės reikšmės kelius – http://inx.lv/1gnf .

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM stengsis ieškoti dialogo ir bendradarbiauti su auto-moto mėgėjais, aiškinant kur negalima važinėti saugomose teritorijose, įtraukiant minėtas vietas į žemėlapį.

Labai tikimės, kad diskusijose bus priimti sprendimai, svarbūs abiem pusėms – tiek gamtosaugininkams, tiek moto mėgėjams“, – tvirtino Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Viešųjų ryšių žinovė Diana Rakauskaitė.

Atsakymo paieškos į klausimą, kas yra miško kelias.

LMSF Enduro komisijos narys Alvydas Petrošius pritaria: šiuo metu svarbiausias klausimas yra išspręsti rebusą ir rasti bendrą susitarimą, kas yra miško kelias, išsiaiškinti, ar galima važiuoti mineralizuota juosta bei proskyna.

„Neretai buvusi mineralizuota juosta yra tapusi keliuku ir sustabdęs aplinkosaugininkas gali važiavimą suprasti, kaip pažeidimą. Pasitaiko ir taip, kad žemėlapyje pažymėti keliai būna išarti taip, kaip mineralizuotos juostos“, – sakė A. Petrošius.

N. Kupstaitis sutinka: tai, kad Lietuvoje nėra įstatymais įtvirtinto aiškaus miško kelio apibrėžimo, be jokios abejonės, prisideda prie padėties neaiškumo. „Tačiau net ir idealiausiai susitarus dėl miško kelio sampratos, problemos automatiškai neišsispręstų.

Mat miško keliai pagal Kelių įstatymą yra priskiriami vietinės reikšmės vidaus keliams. Tai reiškia, kad jie nėra viešieji keliai, o yra skirti pirmiausia tų kelių valdytojų (valstybinių miškų valdytojai ir privačių miškų savininkai) reikmėms. Pagal Miškų įstatymą miško keliai yra priskiriami miško žemei, o kartu – ir miško infrastruktūrai, kuri ir yra skiriama miško naudojimui pagal paskirtį.

Dėl to bet kuris miško kelio naudojimas pasivažinėti, turizmui, sportui, rekreacijai ir netgi gyvenamajai vietai pasiekti nebus pirminė ir pagrindinė miško kelio naudojimo paskirtis, nebent tas miško kelias būtų aiškiai įvardinamas kaip rekreacinės paskirties“, – aiškino AM Miškų politikos grupės vadovas.

Jo žodžiais, miškuose išsibarsčiusios sodybos ir dažniausiai vienintelė galimybė jas pasiekti miško keliu praktikoje keičia poreikį geresnei tokių miško kelių būklei, nei tai būtų reikalinga dėl miškų ūkio darbų. „Neretai čia kyla ir konfliktas, kai tokios sodybos šeimininkas įsivaizduoja turįs pagrindą reikalauti jo lengvajam automobiliui pravažiuojamo miško kelio“, – sakė N. Kupstaitis.

Tačiau, pasak ministerijos atstovo, ne visi miško keliai yra, bus ir turi būti pravažiuojami visiems pageidaujantiems net ir sausuoju metų laiku. Pirmiausia tik apie 10 proc. visų miško kelių yra su žvyro ar kita sustiprinta danga, o likusieji – natūralūs gruntiniai.

„Pastarieji net vasarą nebūtinai bus tinkami naudoti dar kam nors, nei medienos ruošai ar kitiems miškų ūkio darbams, kur važiuojama pirmiausia traktoriumi. Iš kitos pusės taip pat svarbu pripažinti, kad net ir šie gruntiniai miško keliai yra miško keliai (miško žemėje esantys vidaus keliai), nes neretai pasigirsta bandymų įrodinėti, neva tai nėra miško keliai, o tik provėžos miške.

Pakartosiu dar kartą: jei Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre ta linijinė vieta, pažymėta kaip miško kelias, tai jis ir yra miško kelias, nesvarbu, kokia jo danga ar būklė“, – pabrėžė N. Kupstaitis.

Priminsime, kad nuo 2016 metų Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšomis yra remontuojami ir prižiūrimi patys svarbiausi miško keliai.

Dėl svarbumo susitariama specialiose komisijose, į kurias įeina tiek miškininkai, tiek miško savininkų, tiek ir savivaldybių atstovai. Pirmiausia remontuojami ir prižiūrimi keliai su žvyro ar kita sustiprinta danga. Tokį remontą ir priežiūrą vykdo VĮ Valstybinių miškų urėdija, ji turi suvestinius duomenis visos šalies mastu.

„Tai štai tokie miško keliai pirmiausia galėtų ir turėtų būti siūlomi turistiniams, rekreaciniams ar pažintiniams auto-moto turizmo maršrutams papildyti“, – sakė AM Miškų politikos grupės vadovas.

Kanados ir Amerikos pavyzdžiu Lietuvoje sekti neskubama

Tačiau nuo atsakymo, kada, kur ir kokio ilgio atsiras turistiniai/pažintiniai keliai motorinėmis transporto priemonėmis, ministerijos atstovas susilaikė.

Kanadoje ar Amerikoje tokie keliai driekiasi tūkstančius kilometrų. Lietuvoje keturratininkai ir kiti auto-moto turizmo mėgėjai pasitenkintų ir 100 km ratuku su dvarais, kitomis lankytinomis vietomis, į kurias galima patekti legaliais oficialiais servitutiniais keliais.

A. Petrošius neabejojo: nors apie tokius takus motorizuotoms transporto priemonėms jau kalbama, visiems reikės nemažai nuveikti, kad jie atsirastų.

Legaliame, su aplinkosaugininkais suderintame maršrute, auto-moto bendruomenė siūlo valdžios institucijoms įteisinti rinkliavą už važiavimą transporto priemone, atsiskaitant mobiliąja programėle ar kitu patogiu būdu, nes tokius kelius ne kartą per metus ar net mėnesį reikės lyginti.

„Mes nieko prieš susimokėti už važiavimą ten, kur galima važiuoti, kur yra įrengta kokia nors infrastuktūra (pavyzdžiui, pavėsinės). Valdžios institucijų reakcija dėl tokio mūsų sumanymo yra palanki, tačiau apčiuopiamų rezultatų dėl įteisinimo nėra.

Neries regioniniame parke, ten kur išties negalima važiuoti, esame sudėję virtualias plytas – tai vienintelis regimas apčiuopiamas rezultatas tarp valdžios ir sumanytojų, o dėl kitų sumanymų dar nesame iki galo suderinę, ką ir kaip darysime“, – teigė LMSF Enduro komisijos narys .

Privataus sumanymo įteisinti neskubama

Straipsnyje aukščiau minėjome, kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba svarbiausia problema įvardija tai, jog Lietuvoje nėra vieningo žemėlapio, kuriame būtų pateikiamos žinios apie kelius.

A. Petrošius kartu su kitais pilietiškais sporto bendruomenės nariais jau kuris laikas yra sukūręs žemėlapį www.raceadmin.info. Jame atsispindi visus saugomų teritorijų sluoksniai: valstybiniai parkai, Natura 2000 bei kultūros paveldo teritorijas.

Pasak sudarytojo, žemėlapis aiškiai nurodo, kur tikrai draudžiama važinėti.

„Tačiau kol nėra iki galo aišku, kur galima, nes nėra miško kelio apibrėžimo. Juk Lietuvos kelių direkcijos registre sužymėti keliai apima ne visus kelius, o tik skalę nuo automagistralių iki keturiais skaitmenimis žymimų plačių žvyrkelių. Tačiau dėl jų juk klausimų ir taip nekyla,“ – aiškino pašnekovas.

Jo žodžiais, važiuojančius į mišką, klaidina ir navigacijos, kurių duomenys surinkti ne visuomet atitinka tikrovę, dažnai miškai atvaizduojami išraižyti kelių, nors iš tikrųjų legalių kelių ten nėra. Todėl šiuos elektroninius žemėlapius reikia tobulinti, tikslinti.

„Mes siūlome naudotis www.raceadmin.info duomenų baze. Bet kuris keliautojas gali susidaryti kelionės maršrutą, ir jį užkėlęs ant šio žemėlapio netapti pažeidėju: aplenkti vietas, kuriomis važiuoti draudžiama“, – žemėlapio privalumus vardijo jo sudarytojas.

Šiuo metu intensyviai dirbama siekiant žemėlapį integuoti į mobilųjį telefoną, kad jį būtų galima naudoti kaip navigaciją. „Kuriama programėlė, kuri leis pažymėti pasidalinti su kitais, bus supaprastintas programėlės administravimas. Savaitgaliais žemėlapiu pasinaudoja 10-20 žmonių, tai jau yra didelis pasiekimas“, – džiaugėsi A. Petrošius.

O štai N. Kupstaitis tvirtino: pagrindinė duomenų bazė, kurioje suvestos teisiškai tiksliausia turimos žinios apie miško kelius yra Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras, o šio kadastro tvarkytoja – Valstybinė miškų tarnyba.

„Mano patarimas visiems privačių ir neprivačių žemėlapių kūrėjams paprastas: susiekite su Valstybine miškų tarnyba ir pasinaudokite sukauptais duomenimis.

Pasikartosiu: miško keliai yra vidaus keliai, kurie, skirtingai nuo viešųjų kelių, nėra skirti pirmiausia susisiekimui automobiliais ar kitomis motorinėmis transporto priemonėmis, pirmumas juose teikiamas miškų ūkio veiklai.

Todėl nereikia nustebti radus miško valdytojo ar savininko uždarytą vieną ar kitą miško kelio atkarpą dėl ten vykdomų medienos ruošos ar kitokių miško darbų.

O pasakyti kokiu žemėlapiu žmogui naudotis, ar kuris iš esančių rinkoje pagrindinis, svarbiausias ar tinkamas vadovautis, būtų tas pats, kas pasakyti, jog Lietuvoje galima naudoti tik Opel markės automobilius.

Šiaip jau pasitikrinti žinias, ar dominantis kelias patenka į miško žemę, galima ir viešai prieinamame erdvinių duomenų portale www.geoportal.lt“, – siūlė AM Miškų politikos grupės vadovas.

Kelio apibrėžimas neaiškus, bet važinėti galima tik …keliais

Jis priminė: aplinkos ministro įsakymu patvirtintų Lankymosi miške taisyklių 11 punkte nustatyta, kad įvažiuoti į mišką ir važinėti po jį motorinėmis transporto priemonėmis, kinkomuoju transportu galima tik keliais.

Šiame punkte kalbama apie miško lankytojus – asmenis nesusijusius su miškų ūkio veikla ar šių miškų apsauga, valstybine miškų kontrole ir pan.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Viešųjų ryšių žinovė papildė: keturračių vairuotojams yra taikomos tokios pat baudos, kaip ir kitų transporto priemonių vairuotojams.

Be to, keturračių, kaip ir kitų motorinių transporto priemonių, vairuotojams galioja ne tik Kelių eismo taisyklės, bet ir aplinkosaugos įstatymuose numatyti reikalavimai: draudžiama važiuoti ir stovėti ant žaliosios vejos, miško paklotės, statyti transporto priemones arčiau nei 25 metrai nuo vandens telkinio ir t. t.

„Visos draudžiamos veiklos, susijusios su motorinėmis transporto priemonėmis, nurodytos Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme“, – sakė D. Rakauskaitė.

Kokie strateginiai darbai numatyti 

Pasak N. Kupstaičio, akivaizdu, kad laukia miško kelių pritaikymo procesas, pradedant nuo aiškios miško kelių sampratos ir skirstymo, toliau – išsamios miško kelių inventorizacijos ir jau tuomet miško kelių tinklo pritaikymo projekto parengimas.

Šiame projekte būtų aiškiai įvardinta, kuriuos miško kelius būtina prižiūrėti, tvarkyti ir naudoti pagal paskirtį, kuriuos – rekonstruoti ir pagerinti, o kurie yra pertekliniai, naikintini, taip pat numatyta, kur reikia naujų miško kelių.

„Miško kelių tinklo pritaikymo projekto sudėtine dalimi galėtų būti ir tam tikrų konkrečių turistinių, pažintinių maršrutų ar trasų miškuose numatymas ir viešinimas.

Tai ilgas ir didelis darbas, kurio užuomazgos buvo pradėtos prieš keletą metų, tačiau dėl pasikeitusių miškų politikos pirmenybių, šiek tiek nustumtos į šalį.

Matyt, po nacionalinio miškų susitarimo proceso, miškų politikos strateginio dokumento jau prasidėjusiam dešimtmečiui parengimo, ateis eilė ir miško keliams“, – sakė N. Kupstaitis.

Daugiau žinių – www.miškininkas.eu.