Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir visos Lietuvos paveldo nacionalinius rinkinius papildė įspūdinga muziejinė vertybė – XVIII a. sukurta kontušo juosta, dažniau vadinama „Slucko juosta“ – dėl kunigaikščių Radvilų valdose, Slucko mieste veikusių dirbtuvių, kuriose buvo audžiamos tokios rytietiško tipo juostos.
Puikiai išsaugotą ir labai geros būklės tekstilės kūrinį muziejui pavyko įsigyti Lietuvoje. Šiuo metu išskirtinis eksponatas yra tyrinėjamas – ateityje jį žadama rodyti muziejaus antrojo maršruto „Atkurti istoriniai interjerai“ Valdovų lobyno ekspozicijoje.
„Derybos dėl šios vertybės įvyko dar tuomet, kai Lietuva išgyveno sugriežtintą karantiną – tuo metu muziejus lankytojų nepriėmė, tačiau intensyviai dirbo pildydamas eksponatų rinkinius. Į muziejaus erdves sugrįžę lankytojai jau dabar gali įvertinti rezultatus ir pamatyti, kaip atsinaujinome.
Ši kontušo juosta, kaip ypatingas lituanistinis eksponatas, taip pat papildys nuolatinę ekspoziciją ir neabejotinai taps tikra lobyno pažiba dėl paprasčiausios priežasties – tai vienas iš labai nedaugelio Lietuvoje išlikusių įžymiausios ir garsiausios Slucko audyklos kūrinių“, – teigia Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.
Taip pat jis priduria, kad muziejininkams teks labai gerai pagalvoti, kaip parodyti šią vertybę, nes eksponatas labai savitas, todėl nėra paprasta atskleisti visas subtilias jo detales, pavyzdžiui, skirtingose pusėse esančius įvairias spalvines dalis, auksu ir sidabru spindinčias gijas.
Kontušo juosta – tai pagrindinis vyriško drabužio bruožas vėlyvaisiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.
Kaip teigia žymi tekstilės tyrinėtoja, visoje Europoje pagarsėjusio monumentalaus veikalo apie kontušines juostas autorė, dailės istorikė dr. Gražina Marija Martinaitienė, kontušas yra ilgas, originalaus fasono įliemenuotas apsiaustas atviromis rankovėmis, pasiūtas iš storesnio vilnonio, šilkinio ar auksaviršio audinio ir dėvimas ant chalatą primenančio žipono.
Šiedu drabužiai, pirmiausia kontušas, ir įvairūs jų papildai bei priedai XVIII a. susiformavo kaip vieningas ansamblis, „garnitūras“, kurį Abiejų Tautų Respublikos kilmingieji laikė tautiniu drabužiu ir siekė juo išsiskirti tiek iš svetimšalių, tiek iš savo krašto prasčiokų.
Dailės istorikės teigimu, Valdovų rūmų muziejaus įsigytos kontušo juostos vertę itin didina tai, kad ji yra minėtos žymiosios Slucko audyklos dirbinys, sukurtas garsaus armėnų kilmės meistro Leono Madžarskio (Leo Madzarenc).
Jis buvo antrasis iš eilės Slucko audyklos vadovas, audėjas ir projektuotojas – desenistas, kuris austi mokėsi Stambule (Konstantinopolyje), vėliau amato subtilybes perėmė iš savo tėvo Jono Madžarskio (Ovanes, Jan, Ioannes Madzaranec), nuo 1767 iki 1780 m. vadovavusio Slucko audyklai.
Dr. G. M. Martinaitienė pastebi, kad į Valdovų rūmus atkeliavusi kontušo juosta yra pritaikyta prie vietinių bajorų figūros ir kitų ypatumų – ji yra šiek tiek trumpesnė. Įprastai kontušo juostos būdavo 5–6 m ilgio, gan gležno audinio – jomis rytiečiai apsijuosdavo liemenį keliskart.
Tačiau Slucko manufaktūroje austos juostos pasižymėjo standumu, buvo šiek tiek trumpesnės, dvigubai siauresnės ir turėjo mažiau puošybos bruožų.
Valdovų rūmų muziejaus vertybių rinkinį papildžiusi juosta yra 4,5 m ilgio ir 34 cm pločio. Joje matyti, kaip kontrastingos spalvos linijos ar siaurutės, smulkiai ornamentuotos juostelės dalija puošybos kompoziciją į tris dalis.
Juostos galuose sudaryti stačiakampiai su dviem ovaliais išcentrinių gėlėtų šakelių rozečių „medalionais“, tarp jų matomas ryškus kontušo juostos skiriamasis požymis – ilgas ir siauras tarpas, suskersuotas dryželiais ir pagražintas linijine tvarka išdėstytais augaliniais, geometriniais ir abstrahuotais ornamentais.
Dar viena dekoro dalis – kontušo juostos apvadas, vadinamasis „bordiūras“, kuris įrėmina kūrinį kaip rėmas paveikslą. Šioje kontušo juostoje tai yra grakšti lenktų lapuotų šakelių girlianda su keliaspalviais daugialapiais gėlių žiedeliais, pavaizduotais iš priekio arba pasuktais. Apvado kampeliuose yra išaustos svarbios autorinės signatūros: „ВЬГРДБ / СЛУЦКБ“ ir „ЛЕОМА / ЖАРСKIИ“.
„Kirilica perša mintį, kad Leo kūrinys galėjo būti tarp audinių, kuriuos Slucko įmonė savo didžiausios sėkmės metais išvežė svetur, taip pat ir į Rusiją, kur juos itin vertino imperijos karininkija. Jei tokia prielaida pasitvirtintų, Valdovų rūmų muziejaus juostos datavimą tektų koreguoti, ji turėtų būti išausta ne 1780–1807, o laikotarpiu tarp 1780 ir 179? metų.
Jeigu ji vis dėlto sukurta 1795–1807 m., ją galima laikyti ir vienu iš paskutiniųjų, dramatiškų buvusio valstybingumo ženklų, jau užantspauduotų svetimais rašmenimis“, – pabrėžia tekstilės tyrinėtoja dr. G. M. Martinaitienė, pridurdama, kad itin gera naujosios vertybės būklė rodytų, kad ji buvo ne itin daug naudota ir tikriausiai saugota kaip brangus praeities ar gerbiamų prosenių atminimas.
Yra žinoma, kad daug tokių juostų sudegė per karus, o išlikusios būdavo naudojamos kitoms reikmėms ir prarasdavo savo pirminį pavidalą.
Dar viena šio naujojo Valdovų rūmų muziejaus eksponato įdomybė tapo tikru iššūkiu muziejininkams: dėl Slucko meistrų išradingumo ir kūrybingumo, atsiskleidusio šiame kūrinyje, teks išties pagalvoti, kaip eksponuoti minėtą vertybę taip, kad lankytojai ją galėtų visapusiškai pamatyti ir įvertinti.
Paprastai dailieji audiniai yra vienpusiai, turintys „gerąją“ ir „išvirkščiąją“ puses, bet ši juosta yra keturšonė: išilgai ją sulenkus, į išorę galima iškelti kaskart kitą spalvą su visur vienodai ryškiais raštais.
„Slucko meistrai, manoma, Jonas, bet gal ir Leo, rado tikrai rytietiškai gudrų ir originalų sprendimą: sudvigubinę kelių spalvų metmenis bei ataudus, pridėję papildomų, sugalvojo tokią jų sampyną, kad abiejose audinio pusėse ir šonuose atsirado skirtingi spalvų ir besikeičiančių raštų ruožai.
Tokiu būdu viena Leo Madžarskio juosta jos savininkui atstojo dvi ar net tris“, – sako dr. G. M. Martinaitienė.
Pastarieji mėnesiai išties buvo itin dosnūs Valdovų rūmų muziejaus rinkiniams: juos papildė ne tik įsigytos vertybės – XV a. antra puse datuojamas sidabrinis, kalnų krištolu puoštas pastatomas kryžius iš Florencijos (Italija), Toskanos dailininko Džovanio Brinos (Giovanni Brina, 1534–1599) ant medžio tapytas „Kristus“.
Kito florentiečio Feličės Fikerelio (Felice Ficherelli, 1603–1669) kūrinys „Ievos sukūrimas“ bei drobė „Šv. Jeronimas“, galbūt priskirtina dailininkui Flamandų kilmės Neapolio dailininkui Hendrikui van Someriui vadintam Enrikumi Fiamingu (Enrico Fiamingo) (Hendrick van Somer, apie 1607/1615–1656/1684?).
1590 m. Augsburge sukurtas auksuotas stalinis bokšto formos laikrodis, XVI a. bronzinis varpelis iš Flandrijos, XVII a. ispaniška Marijos statulėlė, 1635 m. rašytas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos (1632–1648) laiškas.
1736 m. Niurnberge sukurtas žemės gaublys, 1780 m. papjė mašė technika sukurtas žemės gaublys, įvairios XVI–XVII a. žvakidės, židinio stovai ir kt., taip pat minėta XVIII a. kontušo juosta, bet ir konservuoti, atkurti archeologiniai radiniai bei ypatinga dr. Prano Kiznio paveikslų galerija, kurią sudaro 23 kūriniai, rodomi vienoje salėje.
Iš viso Valdovų rūmų muziejaus Archeologiniame rinkinyje esama daugiau kaip 109 tūkst. eksponatų, Kultūros, meno ir istorijos rinkinyje šiuo metu yra beveik 1,2 tūkst., o Numizmatikos rinkinyje – per 0,5 tūkst. vertybių.
