2021 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laimėtojo dr. Mariaus Ėmužio kalba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti:
Gerbiama Seimo Pirmininke, gerbiami susirinkusieji ir stebintys šią transliaciją žmonės.
Man didelė garbė atsiimti šią stipendiją, dar didesnė garbė atsiimti ją šiuose istoriniuose rūmuose.
Kai pirmą kartą šių rūmų salėje, giedant Tautišką giesmę, pakilo trispalvė vėliava, uždengusi sovietų herbą, aš buvau dar vaikas. Tą istorinį momentą mačiau tik dokumentikose ir kronikose. Tuose pat kadruose mačiau ir 1991 metų sausio įtemptas dienas ir naktis, kai šiuose rūmuose buvo priimami svarbūs sprendimai, o anapus sprendėsi Lietuvos likimas.
Tų dienų įvykiai man svarbūs savaip. Sausio 13-osios liudijimų knygą, gulėjusią močiutės namuose, noriai vartydavau. Tuomet mane, dar vaiką, labiausiai domino karių ir tankų nuotraukos. Tik iš močiutės pasakojimo supratau kas yra kas, kodėl ir kas įvyko. Tie pasakojimai buvo pirmieji žingsniai į istoriją, vėliau leidę suprasti, kad šaltinis be komentaro ar konteksto žinojimo gali būti neiškalbingas.
Rašydamas šiandienį savo pasisakymą norėjau susikuklinti ir sakyti, kad mano nuopelnai dar labai nedideli. Aš tik dirbu darbą, kurį labai mėgstu. Bet tada supratau, kad stipendija yra ne tik už esamus, bet visų pirma už būsimus darbus.
Lietuvos partizanų devizas buvo „Atiduok Tėvynei, ką privalai“. Aš jau nepamenu, kada pirmą kartą išgirdau ar perskaičiau šį devizą, bet gerai pamenu, kad jis paaugliui sukėlė sumišimą. Tik vėliau supratau, kad tai kvietimas atiduoti savo jėgas ir darbą, kad kiekvienas atiduodamas tai, ką gali, ką moka geriausia, prisideda prie šalies kūrimo ir puoselėjimo.
Valstybės Nepriklausomybės stipendija taip pat leidžia prisidėti prie to kūrimo ir puoselėjimo, nes leidžia tirti ir apmąstyti mūsų šalies istoriją.
Turbūt yra savęs klausiančių, ar iš istorijos galima pasimokyti? Atsakymo tikrai nežinau. Galbūt galime ne pasimokyti, bet suprasti, kad nuoseklus darbas duoda rezultatų. Tarpukario Lietuvos Respublika išniro iš Pirmojo pasaulinio karo pelenų ir per kiek daugiau nei dvidešimt metų sudėtingomis sąlygomis pasiekė daug. Ne viskas buvo gerai. Būta nemažo susiskaldymo, daug ko padaryti nespėta, bet buvo padėti tvirti savivokos pamatai vedę pirmyn ir tamsiausiomis okupacijos valandomis.
Galbūt matydami sudėtingą praeitį galime šviesiau žvelgti į šiandieną. Kitaip nei tarpukariu, esame stipraus aljanso nariai, galime pagrįstai didžiuotis, kad vis dažniau kaip valstybė tampame sektinu pavyzdžiu kitiems, turime tvirtesnius demokratijos pagrindus. O ką ir kalbėti, kad nebetenka stoti tarp dviejų totalitarinių režimų, taip iškreipusių santykius tarp žmonių, kad vienas sprendė kito likimą ar net gyvybės klausimą. Jeigu iš istorijos ko reiktų pasimokyti, tai to, kad neturi pasikartoti tokia epocha, situacija ar valdžia, nusprendžianti kam gyventi, o kam mirti.
Žvelgdami į tų režimų nepagarbą žmoniškumui galime suprasti, kad neturėtume būti tais žmonėmis, kuriems gėris ir tiesa matuojami tautybėmis, o ne sąžine ar žmoniškumu. Neturėtume matuoti, kurios tautos patirtos neteisybės didesnės, kieno auka skaudesnė, neieškoti kolektyvinės atsakomybės, o istorinių problemų neaiškinti vien tik ieškodami kaltųjų. Toks mąstymas ir buvo tų režimų pagrindas.
Neturėtume ir apsistatyti siauro istorinio mąstymo sienomis ar pasiduoti istoriniam tikėjimui, kaip norėtume, kad būtų, o ne faktais grįstu pažinimu, kaip buvo. Juk mąstymo sienos, uždarumas ir utopinės vizijos buvo vieni totalitarizmo vedlių.
Viliuosi, kad to iš istorijos mes galime pasimokyti.
Ačiū ir gražios Jums visiems šventės.
Apie 2021 m. stipendijos laimėtoją Marių Ėmužį
M. Ėmužis Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijai pateikė projektą „Penktoji kolona nepriklausomoje Lietuvoje 1919–1940 m.: komunistinis pogrindis ir jo tinklaveika“. Tyrimo tikslas – ištirti konfliktus tarp LKP lyderių, blokų susidarymą bei jo įtaką sovietų Lietuvos administracijos formavimuisi po okupacijos.
2021 m. stipendijos laureatas dr. Marius Ėmužis gimė 1987 m. spalio 28 d. Vilniuje. Baigė Vilniaus Fabijoniškių vidurinę mokyklą. 2006–2012 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, 2010 m. įgijo istorijos bakalauro, 2012 m. istorijos magistro laipsnius. 2012–2016 m. studijavo doktorantūroje, 2016 m. lapkritį apsigynė daktaro disertaciją „Sovietų Lietuvos valdantysis elitas 1944–1974 m. Tarpusavio ryšiai ir jų raiška“. 2012–2018 m. M. Ėmužis dirbo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre Specialiųjų tyrimų skyriuje. Nuo 2017 m. dirba Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju.
2017 m. M. Ėmužis laimėjo Lietuvos mokslo tarybos podoktorantūros stažuočių konkursą su projektu „Komunistinis pogrindis nepriklausomoje Lietuvoje 1935–1940 m.: veikimas, skverbimasis, portretas“. Stažuotę vykdė Vilniaus universitete. M. Ėmužis yra stažavęsis Miuncheno universitete (2014 m.), dirbęs užsienio archyvuose.
M. Ėmužis yra mokslo studijos „Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“ autorius, kelių kolektyvinių monografijų bendraautorius, dešimties mokslo straipsnių ir publikacijų autorius. Mokslininko tyrimų sritys: komunistinis pogrindis nepriklausomoje Lietuvoje, sovietinė nomenklatūra Lietuvoje, Lietuvos sovietizacija ir ginkluota rezistencija.
Jis dalyvauja ekspertinėje veikloje: yra Kultūros paveldo departamento penktosios nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos pirmininkas, Vilniaus miesto savivaldybės istorinės atminties komisijos narys. Taip pat dalyvauja istorijos mokslo populiarinimo veikloje. Su fakulteto kolegomis rengia tinklalaidę „Ko tyli istorikai?“, kurioje kalba įvairiomis istorijos, istorinės atminties ir kitomis temomis.
Subject: Žiūrėkite
„2021-03-17 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Bronislovo Genzelio, Irenos Andrukaitienės, Audriaus Butkevičiaus ir Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija „Kovo 11 dienos Seimo akibrokštas Tautai ir Valstybės Nepriklausomybės idėjai“
svetainėje „YouTube“
– youtu.be/yNE0H3AHsD4
Gal tikrai mums negalima patikėti savo istorijos? Jeigu rašo ne apie rastus faktus, bet rašo, kaip liepta?