2020 m. gruodžio mėn. pasirodė dviejų autorių – prof. Jūratės Jankauskienės ir Virginijos Ruškienės – knyga „Vydūnas. Pasirinkęs tautinės dvasios žadintojo kelią“. Knygoje pateikiami straipsniai apie įvairius lietuvių filosofo, rašytojo ir kultūros veikėjo Vilhelmo Storostos-Vydūno gyvenimo ir kūrybos bruožus. Autorės dalinasi įžvalgomis apie Vydūno nueitą gyvenimo kelią, išsikeltus tikslus ir jų įgyvendinimą. Skaitytojai supažindinami su filosofo tautinės savimonės ir etninės kultūros sklaida, aptariama Lietuvos šviesuolio visuomeninė veikla. Knygoje rasite Vydūno patarimų sveikos gyvensenos ir mitybos klausimais, ajurvedos žinių, kaip išsaugoti jaunatvišką grožį, sveikatą ir išvengti įvairių ligų. Knygos autorės atkreipia dėmesį į Vydūno pamokymus ir patarimus jaunimui, mąstytojo įžvalgas apie gyvenimo tikslo sampratą, mintis apie nepriklausomą Lietuvą ir laisvę.
Vilhelmas Storosta-Vydūnas gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičių kaime (dabartinė Šilutės apskritis) evangelikų misionieriaus Anskio ir Marinkės Storostų gausioje dešimties vaikų šeimoje. Nuo mažumės Vilhelmas buvo paveldėjęs iš tėvo sunkią tuberkuliozės formą, o jam sulaukus septyniolikos metų liga itin paūmėjo, nepadėjo ir gydymasis Šveicarijoje. Tačiau tokia sunki padėtis suteikė galimybę susikurti platesnei būsimo filosofo pasaulėžiūrai – Vilhelmas pakreipė savo gyvenimą Rytų papročių linkme: pramoko sanskrito kalbą, studijavo tradicinę Indijos mediciną, perprato sveikos mitybos, judėjimo ir kvėpavimo grynu oru svarbą ir taikydamas šiuos natūralius ajurvedos būdus sustabdė ligą bei sulaukė ilgo amžiaus. Klasikinės Indijos filosofinės, dvasinės ir sveikatingumo puoselėjimo sumanymai lydėjo visą likusį Vydūno gyvenimą ir mąstytojo kūrybą.
Vydūno įvairialypę veiklą galima apibūdinti kaip nuoseklią, kryptingą, filosofiškai pagrįstą ir labai reikšmingą lietuvių tautos dvasinio ugdymo plėtojimui. Autoriaus filosofiniuose veikaluose ypač svarbus vaidmuo skiriamas žmogaus vertybėms, jo būčiai, tautai ir valstybei. Mąstytojas parašė 12 filosofinių veikalų, daug straipsnių įvairiomis temomis. Vydūno sumanymai nepraranda savo svarbos ir nūdienos kontekste, jo kūrybinis palikimas labai svarbus dabarties ir ateinančioms kartoms, keliant tautos dvasinį lygį, puoselėjant pažangiąją ir kūrybingąją visuomenę bei ugdant jos sąmoningumą.
„Vydūnas. Pasirinkęs tautinės dvasios žadintojo kelią“ – nesunkiai skaitoma, fotografijomis padailinta pažintinė knyga visiems, atskleidžianti Vydūno filosofijos, mąstymo temų kryptis ir įvairovę, galinti supažindinti su šio Lietuvos šviesuolio kūryba ir gyvenimu, padėti Vydūną atrasti iš naujo, o gal ir paskatinti imtis išsamių šio autoriaus veikalų studijų.
“…lai šventina ir laimina
visus ir Lietuvą, ”
Vydūnas
Norbertas Vėlius
Jonas Basanavičius
Stasys Šilingas
Antanas Smetona
…tai Šimtmečio Asmenybės,
nuo Čiurlionio mirties 100-mečio
iki J. Basanavičiaus, toks lietuvių
aukščiausios įtakos Tautai 5-tukas
2027-02-16 vakare jį pakeisime,
– nežinom kas 5-uoju čia patapęs
po Čiurlionio, tačiau, kad po 6 metų
bus jame Birutė Marija Alseikaitė-Gimbutas
abejonių beveik neturėtume.
Vydūnas, jo įtakos lyginimas su S. Šilingo, ar beveik jam prilygti galinčio A. Smetonos (kur vis nuožmiau nei nuožmiai paamsėt pavydžiai progų nepraleidžiantiems drąsiai naudotis leidimus suteikimo, be delsimo 🙂 ) poveikio lygiais Tautos Ūgiui,
gal ir n e m a t u o t i n a m a, tačiau
Jie visi – Žmonės, žmoniškiau nei žmogiškosiomis pačiomis aukščiausiomis savo savybėmis Patys suteikę ir progą, ir galimybę tokia Žinia,
– kreiptis, lietuviškosios išminties galių sklaidą
v y k d y t i.
Tuo, būtent tuo tikėjęs Vydūnas, nepaisant nei vokiškojo, nei rusiškojo imperializmo, iš laikinai (kol kas dar JAV su J.K. įgaliojimais) užimtos “ant palaukimo” Tilžės, galim taip aukštesne filosofine nata pašmaikštaut apie medžioklę.
Pasveikinkim Vydūną, tuos kur šia knyga gyvybę skleidžia!
Galbūt jau išauš metas ir visų užmirštam bei be paliovos žeminamam “nuėmimu nuo pareigų!” J. Basanavičiui (kaip.ir vakar LRT vėl nutylint visą, su Pareigų
priėmimu-perdavimu Vasario 16-tą). Pasveikinkim.
Pasvajoti…
Jei plaukai yra organizmo valymosi galutinis ,,produktas”, Vydūno kūnas iš vidaus buvo idealiai švarus, jautrus, kiekviena savo ląstele nenatūraliai jautriais jutikliais virtęs? Vadinasi, ir mintys buvo ypatingai skaidrios, lengvai bet kur įslystančios, pakylančios, patenkančios?
Ar galime pasigirti dar tokią plaukų kupetą kur nors matę? Per visą gyvenimą esu mačiusi vos keletą įspūdingų ševeliūrų, prie kurių žmonės sustodavo, prašydavo leisti paliesti, bet šiai lygių nebuvo.