T. Baranauskas. Uždraustoji Vasario 16-oji

Istoriko Tomo Baranausko kalba, pasakyta 2021 m. vasario 16 d. mitinge „Vasario 16-oji: už mano ir Tavo konstitucines Žmogaus teises!“ Lukiškių aikštėje Vilniuje.

Sveikinu nepabūgusius švęsti Vasario 16-ąją! Šiemet – pirmoji po 33 metų uždrausta Vasario 16-oji. Sveiki sugrįžę!

Pandemija tapo pretekstu paneigti kokias tik nori žmogaus teises. Susirinkimų teisė – viena iš jų.

„Bet visa tai daroma dėl mūsų pačių labo!“ Tie, kas tuo tiki, seka ir skundžia tuos, kurie tuo netiki. Džiaugiasi, kai tie „neatsakingieji“ eretikai pagaunami, siunčia palinkėjimus ir patarimus jėgos struktūroms, ką su tokiais daryti. Svajoja apie koncentracijos stovyklas nepasiskiepijusiems, dalinasi tokiomis įžvalgomis ir „išmintimi“ socialiniuose tinkluose… Vienas aktyvus Kačerginės veikėjas, kaip rašo spauda, jau parašė 16 skundų policijai, skųsdamas parke vaikščiojančius be kaukių žmones. O spaudai skundžiasi, kad policija siunčia jį velniop. Bet kitur atsiranda ir uolių policijos pareigūnų, kurie gaudo „pažeidėjus“ paežerėse, skiria jiems neadekvataus dydžio baudas. KGB galėjo tik pasvajoti apie tokią sistemą, kuriai veikiant pakanka skundžiančių iš idėjos, tariamai „pilietiškų“, entuziastų…

Ne klasių kova, ne siekis atimti iš turtingesnių ir padalinti visiems, pasirodo, yra efektyviausias būdas kontroliuoti mases, o tariamas rūpestis sveikata ir baimės dėl jos kurstymas.

Keistas tas rūpestis mūsų sveikata, nes jis kažkokiu keistu būdu dera su tuo pačiu metu dekriminalizuojamais narkotikais ir visišku abejingumu kitų žmonių mirtims nuo kitų, dėl karantino suvaržymų bei sistemingo bauginimo apleistų, ligų.

Elitinio Pasaulio ekonomikos forumo vadovas, profesorius Klausas Švabas savo skandalingoje knygoje „Covid-19: Didysis perkrovimas“ rašo, kad ši pandemija suteikia retą galimybę perkrauti pasaulį, ir mes jau niekada nebegrįšime į tą būseną, kurią iki šiol laikėme normalia. Be kita ko, jis džiaugiasi galimybe techninėmis priemonėmis, mobiliųjų telefonų programėlėmis, sekti žmonių judėjimą ir taip „gelbėti“ juos nuo baisios ligos. Net ir pasibaigus pandemijai, rašo jis, šių priemonių visai atsisakyti nebus galima, nes reikės ir toliau „rūpintis“ žmonių sveikata…

Tokie veikėjai nori mūsų gyvybių gelbėjimo pretekstu atimti mūsų gyvenimus. Ir, reikia pripažinti, jiems kol kas visai neblogai sekasi…

O kaip gi ta baisioji liga? – paklausite jūs. Argi nuo jos nereikia saugotis? Vienas solidesnių prancūzų mokslininkų tyrimų, paskelbtas pernai gruodį, rodo, kad mirtingumas nuo kovido bene tris kartus didesnis už sezoninio gripo. Galite pasakyti „net tris kartus“ ar „tik tris kartus“ pagal skonį, bet jeigu iki šiol nėjome iš proto dėl sezoninio gripo, nuo kurio, kaip bebūtų gaila, irgi miršta žmonės, tai tris kartus bjauresnį „gripą“ irgi vargu, ar labai skaudžiai pajustume be nuolatinės ir sistemingos žiniasklaidos pagalbos, kuri pasiekė tikros informacinės atakos mastą… Pasisaugoti sveiko proto ribose vertėtų, bet mus saugo, neklausdami mūsų, kokios ribos yra mums priimtinos. Ir negalvodami, ar sugriauta ekonomika, sužlugdyti žmonių gyvenimai ir verslai, skurdas, bedarbystė padės mums tapti sveikesniais bei išgyventi pandemijas?.. Ar sugriuvusi ekonomika leis klestėti sveikatos apsaugos sistemai? Tokie klausimai nekyla ir net neleidžiami.

Grįžkime į 1918-ųjų Vasario 16-ąją. Netrukus po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, per pasaulį persirito vadinamojo ispaniško gripo pandemija. Ji buvo pavojingesnė už dabartinę, bet pasaulis ir Lietuva turėjo rimtesnių problemų. Lietuvai reikėjo įtvirtinti paskelbtą valstybę nepriklausomybės kovose. Juk 1918 m. vasario 16-ąją dar viską Lietuvoje kontroliavo okupacinė vokiečių kariuomenė. Buvo draudžiama be okupantų leidimo net išvykti iš vienos apskrities į kitą! Beje, ar tai nieko neprimena?

Tačiau ispaniško gripo pandemijos laikotarpis mūsų istorinėje atmintyje išliko kaip Nepriklausomybės kovų, o ne gripo pandemijos laikotarpis. Kad tuo metu dar būta ir ispaniško gripo mes pastebėjome tik dabar, kai apie jį pradėta daugiau kalbėti, lyginant su dabartine pandemija.

Ir niekas tada nesakė: „Lik namie!“ Būtų sakę – nebūtų šiandien Lietuvos valstybės. Vyrai stojo į savanorius, ėmė ginklus į rankas ir kovojo ne prieš „nematomą priešą“ – virusą, o prieš matomus priešus – bolševikus, lenkus ir bermontininkus.

Galvoju: kaip aš savo seneliui, Nepriklausomybės kovų savanoriui Jonui Baranauskui, galėčiau paaiškinti, kodėl šiandien išgąsčio sukaustyta visa jo ginta Lietuvos valstybė? Todėl, kad siaučia silpnesnis, nei jo kovų laikais, „gripas“, kurio jis gal nė nepastebėjo, nes ne tais rūpesčiais gyveno? Kaip jam paaiškinti, kad dėl to „gripo“ mes net viešai susirinkti ir paminėti jo iškovotos Nepriklausomybės metinių nedrįstame? Jis vargu, ar tai suprastų…

Bet gal tada jam reikėtų pacituoti vienos šiuo metu valdančios antinacionalinės partijos parlamentaro Emanuelio Zingerio neseniai pasakytus žodžius: „Bet koks nacionalizmas yra pagrindinis demokratijos priešas, stabdantis valstybės vystymąsi“.

Gal tada jis suprastų: bolševikai arba bermontininkai sugrįžo! Kol jų neįveiksime, Lietuva laisva nebus.