Kintanti Kuršių nerija praeityje ir dabar

Skiriama Kuršių nerijos įtraukimo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą 20-mečiui

Lygiai prieš dvidešimt metų, gruodžio 2 dieną Kuršių nerija, kaip bendras dviejų valstybių objektas, įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ji tapo labiau žinoma ir atvira kiekvienam mūsų planetos gyventojui. Tačiau Lietuvai ir jos vardu Kuršių nerija besirūpinančioms institucijoms dar labiau padidėjo atsakomybė. Šia vieta niekada nebuvo lengva rūpintis, kiekvienas laikmetis turi savo iššūkius, reikalaujančius teisingų sprendimų, o patarimų ieškoma iš istorinės patirties, į pagalbą kviečiami mokslininkai.

Nepaprastas Kuršių nerijos pasaulis šimtmečiais buvo kuriamas dviejų didžiausių jėgų – žmogaus ir gamtos. Būtent gamta ir kraštovaizdis tapo dvi skirtingas nerijos dalis  – lietuviškąją ir rusiškąją – jungiančiu elementu. Tačiau kiekviena istorinė epocha, kiekviena žmonių karta savaip suprato ir interpretavo ankstesnių kartų palikimą, sąmoningai ar nesąmoningai jį saugojo, keitė ar tobulino. Šį procesą mokslininkai vadina natūraliu, tačiau dabar didžiausią pavojų Kuršių nerijos išlikimui kelia augantis turizmas, kurio poveikis intensyvėja, o vykstančios transformacijos yra negrįžtamos. Turizmas –  jungia skirtingus krantus ir kultūras, tačiau nesuvaldžius proceso tai gali tapti labiausiai kraštovaizdį ir paveldą ardančiu ir griaunančiu veiksniu.  

 Pasaulio paveldo Komitetas Kuršių neriją įrašė į Pasaulio paveldo sąrašą kaip “išskirtinės visuotinės reikšmės kultūrinį kraštovaizdį, iliustruojantį Gamtos ir Žmogaus dramatiško sambūvio Istoriją“. Šiemet minint Kuršių nerijos įtraukimo į UNESCO sąrašą 20-metį mokslininkai iš Vokietijos, Karaliaučiaus (dabar Kaliningradas) ir Lietuvos sprendė nerijos kurortų plėtros, gamtos išsaugojimo ir kultūros vertybių apsaugos konfliktus. 

Du dešimtmečius, anot konferencijos dalyvių, UNESCO vardas ir suteikti įrankiai saugojo Kuršių neriją nuo nevaldomos plėtros ir kraštovaizdžio pokyčių. Pasak Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovės Aušros Feser, dabar patekti į UNESCO vertybių sąrašą yra žymiai sunkiau, nes vertinimo kriterijai yra labai griežti.

Žmogaus sukurtas kraštovaizdis – saugoti ar kurti?

Kuršių nerija ėmė formuotis prieš maždaug 7,6 tūkst. metų, tačiau kraštovaizdis yra palyginus vėlyvas ir didžiąją dalimi sukurtas žmogaus. Būtent dėl šios priežasties vėl ir vėl iškyla Kuršių nerijos tapatybės ir tolesnio plėtojimo, bei istorinių, įvairaus paveldo vertybių išsaugojimo klausimas. Klausimas kiek ir kaip dabarties architektai, gamtosaugininkai, miškininkystės specialistai ir gyventojai gali ir turi keisti Kuršių nerijos kraštovaizdį išlieka pagrindiniu, neretai karštų diskusijų ir interesų objektu.

Nuotr. R. Kiliniskaitės

Pasak Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo keliautojai XVIII- XIX amžiuje čia regėjo vien smėlynus, vėliau ėmė reikštis noras “natūralią tvarką” pakeisti, patobulinti, pagražinti ir šis noras provokavo vienas kitam prieštaraujančius žmogaus troškimus. Viena vertus modernybės epochos žmogus patikėjo evoliucija ir pažanga, šiuo tikėjimu buvo grįstas noras plėtoti neriją. Mąstymas, kad gamta turi tarnauti žmogui XIX amžiaus Kuršių nerijoje reiškėsi daugybėje plotmių. Būtent taip pavyko sustabdyti smėlynus, „Sacharos“ peizažus išstūmė augalija ir miškai, Juodkrantėje imtas kasti gintaras, formavosi nauja kurortinė aplinka. Kita vertus nerijoje reiškėsi svajonė sustabdyti laiką, grįžti prie šaknų, išlaikyti vietovės autentiškumą, žvejų kaimus ir jų tradicijas. Svajonė, kuri  buvo pagrįsta Nidoje gyvenusių menininkų (Nidos dailininkų kolonijos gyventojų ir svečių) siekiu pabėgti nuo pažangos ir civilizacijos. Tačiau pasak V. Safronovo, kadangi žmogus yra prieštaringa būtybė galima teigti, jog Kuršių nerija pastaruosius du šimtmečius yra veikiama šių dviejų prieštarų. Pasak istoriko, greičiausiai todėl dvi skirtingos pasaulėžiūros ir šiandien yra pro ir contra diskusijų objektas.

Nemažai konfliktų šiandien patiria Kuršių nerijos plėtros idėjos, jos architektūra ir ateitis. Valstybės institucijų reikalavimai nugriauti kai kuriuos pastatus ar jų dalis, statytojų ir architektų naujų projektų vizijos kelia daug aistrų. 

Per sovietinį laikotarpį Neringa išaugo į prestižinį kurortą, kurio architektūroje, pasak architektūros istorikės daktarės Marijos Drėmaitės, galima išskirti du laikotarpius – modernistinį ir regionalistinį. Neringoje pirmąjį architektūrinį konfliktą išprovokavo modernizmas, o jau 1967 -aisiais kilo diskusija, kaip suderinti vietos dvasią ir šiuolaikiškas funkcijas. Vėlesniu laikotarpiu, 8-9 dešimtmečiais, susiformavo neringiško architektūrinio regionalizmo kryptis ir dvi jo srovės: imitacinė ir interpretacinė. Marijos Drėmaitės teigimu, savitumo paieškoje buvo daug kūrybiškumo ir laisvės, nedominavo imitacinis vieno stiliaus kanonas, buvo atsižvelgiama į naują pastatų funkciją, kai poilsio namai neapsimetė žvejo namu. 

Pasak architektūros istorikės, didelę žalą Neringos architektūrai padarė dalinis privatizavimas, vertingų pastatų griovimas ir perstatymas imitacinio stiliaus pastatais bei medžiagiškumo keitimas. Todėl modernistinės ir regionalistinės architektūros palikimą, architektūros profesorė, ragina vertinti kaip istorinį etapą, kurio ryškiausi atstovai turėtų būti saugomi ir restauruojami. Neringos modernizmo ir regionalizmo kurortinės architektūros kolekcija, pasak M. Drėmaitės, neturi analogų kitose Lietuvos kurortuose.  

Turizmo privalumai ir trūkumai

Dėl augančios turizmo industrijos Kuršių nerijos pusiasalį temdo ir praradimų šešėliai.  Pasak Klaipėdos universiteto docentės, juodkrantiškės dr. Nijolės Strakauskaitės kiekvieną savaitgalį Juodkrantės kurortas tampa autostrada, dėl eismo intensyvumo kenčia gamta, poilsio ir gyvenimo kokybė, visose gyvenvietėse mažėja nuolatinių gyventojų, daugėja vienadienių turistų ir kasmet aštrėja klausimas, kas gi kurs čia „Genius Loci“ („vietos dvasią“). Pasak N. Strakauskaitės pirmoji netektis – šimtmečius gyvavusio žvejybos verslo sunykimas, o tuo pačiu ir krašto žvejiškų tradicijų žūtis. Pasak profesorės, šiuo metu nerijos ateitis yra pastatyta ant vienos kortos – poilsio ir turizmo industrijos vystymo, o tai saugotojams ir visuomenei turėtų kelti nerimą. 

Tiubingeno universiteto profesorius Sebastijanas Kinderis mano, kad būtent turizmas gali kelti didžiausią pavojų Kuršių nerijos išlikimui. Tačiau pasak mokslininko, kol kas abiem nacionaliniams parkams pavyko suvaldyti lankytojų srautus ir išvengti didelės žalos aplinkai. 

Kiek mažiau regimus ikikarinius ir dabarties regiono skirtumus atskleidė mokslininkės ir rašytojos Ruth Leiserowitz pranešimas. Pasak jos, du krantai nerijoje ir žemyninėje Lietuvoje anksčiau mezgę kasdienius tarpusavio ryšius iki šios dienos sunkiai suvokiami kaip vientisa erdvė. Kuršių marios yra tapusios ne jungiančiu, bet skiriančiu elementu. Berlyno ir Varšuvos universitetų profesorė dr. R. Leiserowitz teigia, jog anksčiau, palaikydami per marias įvairiausius ryšius, gyventojai suvokdavo ir labai vertino šią gamtos dalį. Tačiau sovietiniais laikais komunikavimo srautai nutrūko, nunyko bendravimo įvairovė ir susitikimai tarp marių krantų gyventojų. Todėl, pasak profesorės, ryšius tarp dviejų krantų būtų galima atkurti per vandenį, per Kuršių marias jungiant įvairias žmonių laisvalaikio veiklas. 

Nykstančios smėlio kopos

Mokslininkų dėmesio centre ir dažniausias Neringos atviruko vaizdinys – kopos, pristatyti ilgamečiai tyrimai ir idėjos, galinčios lemti “Šiaurės Sacharos” likimą. Pasak Tiubingeno universiteto profesoriaus S. Kinderio, šiandien Lietuvos dalyje jau beveik nelikę laisvai pustomo smėlio kopų, Rusijos dalyje tokių dar yra daugiau. Tačiau jų dalis abiejose pusėse vis mažėja ir galima konstatuoti, kad nuolat nyksta vienas charakteringiausių nerijos kraštovaizdžių.  

Apie natūralius ir žmogaus veiklos sąlygotus eolinius procesus bei jų įtaką kalbėjęs Klaipėdos universiteto profesorius, geologas dr. Albertas Bitinas teigė, jog būtent žmogaus suformuotas paplūdimio apsauginis kopagūbris ir apželdintos slenkančios kopos sukūrė barjerą dėl kurio išlikę migruojančio smėlio masyvai „nebepamaitinami“ naujomis smėlio porcijomis. Tad dabar plika akimi matyti, jog didysis kopagūbris išgyvena savo degradavimo fazę. Pasak dr. Alberto Bitino pasirinkimas yra – galima kopas apsodinti ir taip išsaugoti jų aukštį ir dydį, tačiau kraštovaizdis taps neatpažįstamu – smėlio peizažas sunyks. Profesoriaus įsitikinimu, galima bandyti palikti kopas judančias ir gyvas, tačiau jos neišvengiamai mažės. Nerijos kopas išsaugoti tokias, pasak mokslininko, galima tik dirbtinai primaitinant smėliu, tačiau šis scenarijus mažai tikėtinas.

Pietinė Kuršių nerija – sava ir svetima

Konferencijoje daug kalbėta ir apie pietinę nerijos dalį, atsidūrusią už sienos. Mokslininkai iš Vokietijos ir Karaliaučiaus pasakojo apie stebimus vaizdinių, politinių bei istorinių naratyvų skirtumus. Materialiajame Kuršių nerijos pavelde šiandien matomi susimaišę vokiški, kuršiški, lietuviški, sovietiniai ir rusiški elementai. Tiubingeno universiteto mokslinis bendradarbis Davidas Fuchsas pristatė tyrimą, kuris atskleidžia, kaip materialųjį kultūros paveldą vertina dabartiniai gyventojai. Pasak mokslininko, buvo padaryta per 50 interviu iš kurių aiškėja, jog pietinės nerijos žmonės paveldą linkę priskirti dabartiniam istoriniam kontekstui. D. Fuchsas pateikė susitikimo su vyresnio amžiaus pora Rybačyje (liet. Rasytė) gyvenvietėje pavyzdį. Kadangi tuose namuose stovėjo nedidelės vokiškos bažnyčios modelis buvo pateiktas klausimas, ar jūsų vietovėje yra vokiečių laikų pastatų? Ponia į klausimą atsakė „ne“. Ji negalėjo suprasti, kad šis pastatas buvo būtent tų laikų liudininkas, tų laikų, kai naujieji gyventojai dar nebuvo čia atsikraustę. 

Pasak Tiubingeno universiteto profesoriaus dr. Sebastiano Kinderio ši takoskyra atsiranda todėl, kad Lietuvoje visa nerijos istorija, pradedant nuo nerijos kuršių buvo integruota į šalies istoriją, atminties naratyvą. Prie to prisidėjo ir faktas, kad čia visada gyveno ir lietuviai. Tuo tarpu Rusijos dalyje nerijos istorija iki dabar yra tiesiog svetima, neintegruota į gyventojų sąmonę.

Prof. dr. S. Kinderis dvejus metus Kuršių nerijoje vykdytame tyrime išskyrė tris ryškiausius vietovės naratyvus, kurie akivaizdūs lietuviškojoje dalyje ir jų beveik visai nesimato pietinėje, Rusijos pusėje. Pirmasis jų – kuršininkai, kaip etninės kultūros su savo kalba ir savitu gyvenimo būdu, palikimas. Antras, menininkai, kurių svarbos jokiu būdu neturėtume nuvertinti. Tai ir dailininkų kolonija, Tomo Mano praleistų vasarų pėdsakai. Pasak mokslininko, reikėtų dar išsamesnių tyrimų, kaip stipriai menininkai įtakojo nerijos architektūros tradicijas, kokios tendencijos turi  tęstinumą iki dabar, ieškant tapatumo moderniose pastatų interpretacijoje. Ir trečiasis ypač svarbus naratyvas, tai Kuršių nerijos stilius. Išgirdus šį žodį iškart prieš akis iškyla raudoni, mėlyni vienaukščiai nameliai su mansardomis, įstiklintos verandos, baltai mėlyni puošybos elementai. Tai savitas nerijos stilius, kuris yra lengvai atpažįstamas. Laikai keičiasi, keičiasi architektūra, tačiau Kuršių nerijos stilius turėtų būti jaučiamas įvairiuose gyvenimo aspektuose, kraštovaizdžio detalėse. Jį galima būtų išplėsti bei priskirti ne tik materialius objektus, bet ir tam tikras veiklas, paslaugas, renginius ir panašiai.

Šio didžiulio, Kuršių neriją tyrusio projekto autoriai  taip pat pastebėjo, jog abi nerijos dalis jungiančioji grandis yra gamta ir kraštovaizdis. Lietuviškoje ir rusiškoje dalyse žmonės gamtą paminėdavo pirmiausiai, visai negalvodami apie politines įtampas ir kitus faktorius. 

Tarptautinę mokslinę konferenciją „Bendras paveldas – bendros žinios: kultūrinis Kuršių nerijos kraštovaizdis praeityje ir dabar“ organizavo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija su partneriais – Neringos savivaldybe ir Neringos muziejais.

Kuršių nerija yra svarbi mums visiems, o požiūrių, kaip ji turi atrodyti, kas joje tinka ir kas nedera daugybė. Žmonių lūkesčiai neretai sunkiai suderinami –  nuo noro išsaugoti ramybę ar kuo daugiau augalų ir gyvūnų rūšių iki siekio kuo smagiau praleisti atostogas. Tad labai svarbu kalbėtis, diskutuoti, mokytis iš praeities ir visomis pastangomis saugoti ypatingą Kuršių nerijos atmosferą, kuriai pasaulis suteikė aukščiausią įvertinimą.