K. Jovaišas. „Netektis“– Seimas be raudonųjų Tomaševskio draugų

Paradoksas: Seimo rinkimų rezultatai adekvačiai išreiškia rinkėjų valią, bet Lietuvos gyventojų pasitikėjimas Seimu yra žemiau kanalizacijos lygio.

Gaisrininkais tauta pasitiki, seimūnais – ne. Kodėl? Dėl dviejų priežasčių. Pirma, klasikinio liberalizmo korifėjus Fridrichas Augustas fon Hajekas (Friedrich August von Hayek), uždavęs klausimą „Kodėl iškyla blogiausieji?“, atsakė tokia dvasia, kad nešvarių putų iškilimas į viršų yra nenumaldomas visuomeninio gyvenimo dėsnis.

Antra, dalis žmonių seimūnais tampa dėl tos pačios priežasties, dėl kurios klesti įvairaus plauko  aferistai. Jie užmeta tegul ir nepretenzingą, bet labai viliojantį pažadų masalą, kurį godžiai praryja lengvatikiai, tapdami populistų ir demagogų aukomis.

Deja, kai dėl savo patiklumo, sumišusio su godumu, žmonės atsiduria prie sudužusios geldos, tai nėra vien tik jų pačių problema. Mat politinius aferistus į Seimą renka saldžių pažadų apmulkinti naivuoliai, o prie sotaus lovio pripuolusius svieto lygintojus šeria visa visuomenė. 

Permanentinis nepasitikėjimas Seimu – bloga žinia. Bet yra ir gera žinia. Regis, išrinktasis Seimas kiek padoresnis nei nueinantis. Ne todėl, kad į jį išrinkti tautos šulai, o todėl, kad už Seimo borto liko kai kurie visiškai susikompromitavę  veikėjai, keliantys tvarų atmetimo sindromą.

Šia prasme simptomiška, kad in corpore atmesta liko raudonų draugų – tomaševskininkų partinė organizacija. Jos vedlys Zbignevas Jedinskis, kuris pagal savo paveikslą ir panašumą, laiko žmones  debilais, būtent tokių ir ieško, kad šie balsuotų už jį – geradarį, pateikusį siūlymą dėl 13-os pensijos.

ZJ logika primityvi kaip karvės mykimas, atseit partija, kurios iniciatyva pensininkams bus numestas kaulas, būtinai atsidurs Seime. Nepavyko. Lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškųjų šeimų sąjunga neįveikė  5 proc. balsų barjero, nors tradiciškai šią partiją remia apie 15 proc. visų rinkėjų.

Būtų per anksti kalbėti apie esminį lūžį rinkėjų sąmonėje ir teigti, kad Kremliaus garbintojai   patyrė visišką krachą. Ne, užpirkti mišias už Valdemaro Tomaševskio kuruojamą LRA-KŠS dar anksti. Juolab, kad niekas nepaneigė žmonių noro tikėti populistų pažadais, tegul ciniškais ir pigiais.

Taip pat negalima ignoruoti fakto, kad dalis rusakalbių balsavo už alternatyvą LRA-KŠS, o tokia yra charizmatiško demagogo – Viktoro Uspaskcho sukurta Darbo partija.  

LKA-KŠS elektorato nestebina tai, kad V. Tomaševskis kiekviena proga dabinasi  kolorado juostelę, kuri simbolizuoja jo dvasinį ryšį su savo tautos genocidą vykdžiusiais žudikais ir budeliais. Prie šios rutinos jo šalininkai yra pripratę, o nuo jos emocinio poveikio atbukę.

Kitas dalykas, kai internete realiu laiku galima stebėti, kaip Batkos sadistai žiauriai talžo žmones, smurtaudami net prieš nėščias moterys ir invalidus. Tuomet  netgi tradicinis elektoratas nusigręžia nuo partijos, kurios vedlys – šaunusis Z. Jedinskis įsigudrina pagimdyti politinio idiotizmo šedevrą.

Jo esmė ta, kad kruvinų mėsininkų susidorojimą su protestuotojais prieš rinkimų cirko rezultatus, Z. Jedinskis laiko Konstitucijos gynimu. Nuosekliai vadovajantis tokia iškreipta  logiką, reikėtų ir lenkų skerdynes Katynės mėsmalėje vertinti išimtinai kaip 1936 m. Stalino Konstitucijos gynimą.

Beje, Stalinui priskiriama sentencija „Vieno žmogaus nužudymas- nusikaltimas, milijonų nužudymas- statistika” yra be galo ciniška, tačiau anaiptol ne absurdiška. Štai, nors LRA-KŠS vadai ir neslepia sentimentų žiauriausiems žmogžudžiams ir budeliams žmonijos istorijoje, vis dėlto būtų klaida visiškai nurašyti šią partiją. Mat blogis gajus ir linkęs pateikti save kaip krikščioniškųjų vertybių įsikūnijimą.

Todėl, vargu, ar įmanoma paneigti, kad nešvarių putų iškilimas į paviršių yra geležinis visuomeninio gyvenimo dėsnis. Jis universalus- tinka visoms tautoms bei epochoms ir amžinas, tarsi nuolat sudūžtanti ir vėl atriedanti jūros banga.

Autorius yra advokatas, socialinių mokslų daktaras