Istorikas publicistas Juozas Brazauskas seniai besidomintis Šveicarija ir jos ryšiais su Lietuva, artėjant abiejų valstybių diplomatinių santykių užmezgimo 100-čiui ir diplomatinių santykių atkūrimo 30-mečiui (2021), įgyvendino teisėtą tautai ištikimo istoriko pareigą, parengęs skaitytojams vertingą knygą.
Autorius tvirtai įsitikinęs, kad išsami pažintis su Šveicarijos konfederacijos vedama nepriekaištinga vidaus ir užsienio politika būtina susipažinti ne tik į šią šalį atvykstančiam Lietuvos Respublikos diplomatui, bet ir šių dienų Lietuvos ekonominiam emigrantui. Autoriaus pasakymas, kad Šveicarijoje žavi ir užburia ne tik kalnai – yra svari daugiareikšmė metafora, kurios atskleidimui paaukotas istoriškai įžvalgus, turtingas ir reikšmingas visos knygos turinys.
Knygą recenzavo Lietuvos Nacionalinio muziejaus ir Lietuvos Istorijos instituto mokslininkės: dr. Vilma Bukaitė ir dr. Vitalija Stravinskienė, tvirtai įsitikinusios, kad tiek senųjų, tiek šių laikų sukauptų archyvinių Lietuvos/Šveicarijos bendradarbiavimo dokumentinių istorinių žinių patikimumas knygoje jokių abejonių nekelia, nes jos puikiai paremtos teisingomis įvairiausių laikotarpių gyvų pavyzdžių ir motyvacinių patvirtinimų iliustracijomis.
Šveicarija 1648 m. pripažinta neutralia, patvirtinta istorine Vestfalijos sutartimi, kurios šviesoje slypi šalies stabilumas, pažangi krašto raida, šalies gerovės laimėjimai vidaus ir užsienio politikoje. Visa tai kalnų šalį veda taikos ir gerovės keliu ir leidžia atsistoti šalia moderniausių pasaulio šalių-milžinių. Taigi, Šveicarija žavi ir užburia pasaulį tikrai nemažiau už Alpių grožio stebuklus.
Šveicarija tarsi atlieka kultūrinę misiją visame pasaulyje.Neturėdami vienos tautybės, šveicarai nesunkiai pritampa prie kitų tautų kultūrinio gyvenimo, įpratę kovoti už žmogaus ir tautos laisvę, jie šiai kovai ryžtasi lengviau už kitas tautas… (psl. 96).
Šveicarijos politikai neutralumą supranta, kaip patį efektyviausią būdą auginti šalies gerbūvį ekonomikoje, moksle ir kultūroje, nors pažangiai susitvarkyti savo valstybės reikalus jiems niekada nebuvo lengva. Nelengva ir dabar, spaudžiant Europos Sąjungai (ES), nes neturėdama savo šeimoje turtingos Šveicarijos, ES visada jausis daug prarandanti.
Siekdamas objektyvumo knygos autorius prisimena apie Šveicariją rašiusius autorius, jų įžvalgas, kuriomis saikingai pasiremia. Tai VDU dr. R. Kamuntavičiaus knyga „Lugano ežero pakrančių menininkų palikimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“; J. Survilaitės su senąja Šveicarijos išeivija parašyta knyga „Alpių lietuviai. Alpenlitauer“, 2005; „Parlelės“,2020; LR ambasadoriaus dr. V. Plečkaičio knyga „Šveicarija, kurios nepažįstame“,2015; austrės žurnalistės J. Levonig (J. Lewonig) knyga „Hevecija ir Lietuva. Šveicarijos pėdsakai Lietuvoje“, 2011 ir t.t
Visą anksčiau spaudoje skelbtą medžiagą Autorius atsakingai permąsto, ir dar kartą pats prasmingai atrenka reikšmingiausius istorinius faktus, kurie neatsiejamai susiję su mūsų lietuviška istorija, kad įrodytų jos (ypač senojo) lietuviško patriotizmo gilumą.
Pozityvus istoriko Brazausko bruožas į tyrinėjimo darbus įjungti ŠLB naujuosius emigrantus, besidominčius šalies, su kuria suvedė savo likimą šviežiomis patirtimis. Geranoriškai paminimos Vilijos Bavarskytės-Handschin, Rimos Jasaitytės-Goepfert ir kt pavardės. Malonu knygoje matyti Dianos Brunner, Luko Handisch istorinių Šveicarijos vietovių nuotraukas, pasidžiaugti bajorų gyvenimo būdo tyrinėtojos Vilijos Handich pateiktomis iki šiol neskeltomis iliustracijomis.
Skyriuje Nuo gintaro kelio iki XIX a. laisvės siekio Autorius skaitytojui pristato XV pabaigos ir XVIa. pradžios politinio perėjimo svarbą į naujuosius laikus, kai ne tik Šveicarijoje, bet ir Lietuvoje pradėjo jaustis mokslo ir meno pakilimas, pasaulėtiškumas, dėmesys žmogaus asmenybei, tautai ir valstybei…
XVI a. pradžioje LDK įvykęs civilizacijos lūžis priartina LDK prie Vidurio Europos, suteikdamas galimybę bendradarbiauti su beveik visomis Europos valstybėmis, ir M. Radvila Juodasis užmezga ryšius su Šveicarijos bažnyčios vadovais Berne ir Ciuriche. 1615m. Bazelyje išspausdinta Mykolo Lietuvio „Apie totorių , lietuvių ir maksvėnų papročius“ ir Jono Lasickio “Apie Žemaičių dievus” – veikalai, kurie dėl Lietuvos valstybingumo istorijos iki šiol yra neįkainuojami paminklai Tautai. Lietuviai nuo seniausių laikų Šveicarijoje ieškojo mokslo ir pažangos, tai rodo, kad iki 1990 metų į šalį iš Lietuvos nebuvo atvykęs nė vienas ekonominis emigrantas.
Priešingai, šveicarai Lietuvoje ieškojo tinkamo uždarbio ir tai nebuvo paprasti darbininkai, o XVI a.sugebantys Lietuvos architektūrą prarturtinti tachnologinėmis europietiškomis naujovėmis, jas pritaikant vietinėse sąlygose. Šveicarų rankomis sukurtus architekrūros stebuklai knygoje gražiai pailiustruoti retomis otraukomis.Pažymėdamas Lietuvoje plintančią reformaciją, Autorius aptaria įvykius, pažadinusius tautinę savimonę, valstybingumo sampratą, grindžiamą tautos prigimtimi ir savitais baltiškais papročiais. Atskirai paminima lietuviškoji talentų plejada: Adomo Mickevičiaus Lozanos lyrika, Vilnius astronomijos observatorijos direktoriaus Petro Slavinskio pastangos padidinti astronominių stebėjimų galimybes Vakarų europiečių pasiekimų įtakoje.
Antrasis knygos skyrius Lietuvių politikos ir kultūros veikėjai Šveicarijoje XIX a. pabaigoje ir XXa. pradžioje minimos asmenybės, kurios savo žinias gilino Šveicarijos Fribūro universitete. Tai valstybės vekėjai, politikai, rašytojai, diplomatai, kunigai, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesoriai: Gabrielius Narutavičius,V.Mykolaitis Putinas, J. Biliūnas, M. Pečkauskaitė Bitė, Kazys Bizauskas, Vanda Mingailaitė, Ramūnas Bytautas, Antanas Samuolis, Maironis, Antanas Vivulskis, Petras Kalpokas, Jurgis Baltrušaitis, Jurgis Matulaitis… Įdomiai suskamba skyrelis, skirtas lietuvėms vienuolėms, davusioms įžadus Šveicarijos Ingenbohlio vienuolyne.
Lietuvių politiniai veikėjai Šveicarijoje pirmojo pasaulinio karo metais – skyrius, atskleidžia iki tol spaudje išsamiau nenagrinėtus įvykius ir asmenis, atsidūrusius Šveicarijoje – “šiame, karo baisumų nepaliestame, Europos krašte.” To laiko Lietuvos diplomatai, ir politiniai veikėjai karo nepaliestų Šveicarijos miestų estetikoje, galėjo ramiai pasiruošti Lietuvos nepriklausomybės (1918) paskelbimo ir jos siekių įgyvendinimo startui:(žr.p. 60-75)
Skyrius Nepriklausomybės metai. Lietuvių veikla Šveicarijoje. Autoriaus, kaip Tautios istoriko, patriotiškos šviesos stiprumu patvirtina filosofinę tiesą, kad Tautų istorijas kuria ASMENYBĖS. Jų čia sutinkame tiek daug ir tokių reikšmingų, kad net pats abejingiausias prosovietikas bus priverstas išsižioti. Apima tik neviltis, pagalvojus, kad joks palyginimas šiandien būtų neįsivaizduojamas, kai 1929-jų metų LR vyriausybės griežtai buvo laikytasi nuostatų – su valstybės stipendija siųsti į užsienį studijuoti savo jaunąja kartą tokių specialybių, kokių negalima įgyti Lietuvoje. Tokias specialybes įgijo dešimtys talentingiausių jaunuolių, kurie sugrįžę į Tėvynę pažangiais pagrindais pertvarkė Kauno VDU-tą, pakėlė LR karybą, žemės ūkį, diplomatiją… Šiems patriotams turėtų būti pastatyti paminklai, tačiau gaila jų vardai iš Lietuvos istorijos svietmečiu ištrinti ir iki šiol neatgaivinti. (Apie juos skaitytojai gali pasiskaityti knygos p. 77-96.)
Patriotiškumo idėjos spinduliuose kuriamas ir skyrius Sovietų Sąjunga okupuoja Lietuvą. Lietuvos diplomatų pastangos išsaugoti Nepriklausomybę. Net neabejoju, kad šį skyrių perskaitęs, ne vienas savo Tautą mylintis pilietis pajaus tikrą širdies virpulį ir supras jokį svorį gali įgyti vieno ar kito Lietuvos piliečio patrioto asmenybė visos Tautos likimui, net ir tada, kai Tautą praryja sovietinis slibinas… (p. 116-150)
Šveicarų ir lietuvių santykiai po Nepriklausomybės atkūrimo
Apie senosios Šveicarijos išeivijos kartos nuolatines pastangas atgaivinti abiejų tautų ryšius ir pasinaudoti pačiomis pažangiausiomis ir geriausiomis galimybėmis atgimstant Lietuvos mokslui, ekonomikai, ypač sukuriant bankininkystę, yra nemažai rašyta ir, galia, jau suspėta daug ką išblukinti… (p. 152-171.)
Savo naujoje knygoje istorikas publicistas ryškiai parodo, kokia atsakinga pareiga gula ant sąžiningo Tautos istoriko pečių: būtinybė skleisti istorinę TIESĄ šiandien, nes kitaip taps dideliais praradimais ateityje. Mažiausi faktų netikslumai bumerangu sugrįš į XXI amžių ir turės labai skaudžias pasekmes.
Mūsų vargšė Tauta tuo jau ne vieną kartą įsitikino.
