Antanas A. Jonynas: Jeigu į viską žiūri labai rimtai, pasaulis pasidaro per daug gūdus ir nykus

Plonos knygos gali būti labai svarbios. Antanas A. Jonynas pristato poezijos rinkinį „Naujieji sonetai“. Ši iš pažiūros plonytė knygelė talpina galingą turinį ir žymi tikrą poeto brandą. „Naujuosiuose sonetuose“ A. A. Jonynas žaidžia ne tik su kultūriniais simboliais, forma, bet ir su asmeniniais išgyvenimais. Į sudėtingus, aštrius gyvenimo klausimus autorius žvelgia neabejingai ir su šiluma. Dalinamasi A. A. Jonyno mintimis iš knygos „Naujieji sonetai“ pristatymų, vykusių Sostinės dienose Knygų aikštėje ir MO muziejuje Vilniuje.

– Tai nėra pirmieji jūsų sonetai. Ar šįkart soneto forma kiek nors trukdė, varžė, ar kiek nors padėjo? O galbūt tai jau nebesvarbu jūsų rango kūrėjui? Kas jums yra sonetas?

– Sonetas man labai parankus, patogus, jaukus ir priimtinas eilėraščio žanras. Į sonetus dažnai žiūrima kaip į poezijos viršūnę, tačiau nežinau, ar tai išties viršūnė. Iki šiol dar nesu apsipratęs su šiuo tekstu, nesu susivokęs, kas yra ši knyga, ką jinai reiškia tarp visų kitų mano knygų. Visgi ji naujausia, todėl atrodo mieliausia.

Mano pirmąją knygą irgi sudarė sonetai. Iš tiesų, visose mano knygose yra sonetų. Netgi, atsimenu, vieni pirmųjų, dar studijų laikais mano parašytų tekstų, kuriuos parodžiau poetui Marcelijui Martinaičiui, buvo 14 sonetų ciklas. Dabar tie sonetai jau kažkur pradingę, gal pasiliko pas patį M. Martinaitį. Aišku, tai nebesvarbu, bet, pamenu, tąkart Marcelijus pasakė: „Tu šitą formą gerai jauti“.

Ir tikrai sonetas man labai palanki forma. Nemėgstu poezijoje daugžodžiavimo. Nesu istorijų pasakotojas, man eilėraštis turi būti labai tikslus ir konkretus, o soneto forma įpareigoja. Turi 14 eilučių ir privalai į jas sutilpti. Dažniausiai pradedu rašyti eilėraštį dar nežinodamas, kas tai bus, o 14 eilutėje viskas savaime susidėlioja.

– Grįždamas prie klasikinės formos, tarsi grįžtate prie pamatinių temų, pamatinių jausenų. Tačiau kartu jūsų sonetai žaismingi, ironiški. Ar galima jūsų sonetus vadinti tam tikru kūrybiniu žaidimu?

– Sonetas su visa savo klasiška istorija, pradedant Petrarka ir ankstesniais Viduramžių poetais, atrodytų, turėtų būti rimtas. Tačiau aš kaip tik norėjau pažvelgti kiek kitaip, nes šiandien kalbėti rimtai, dėstyti mintis rimtu veidu, kai pasaulyje vyksta tiek rimtų dalykų… Tas rimtas kalbėjimas tampa juokingas.

Mano sonetuose yra ir mirčių, ir laidotuvių, yra to skepsio, nes iš tikrųjų žmogaus gyvenimo raida nėra itin džiaugsminga, ji vis tiek galiausiai veda į pražūtį. Bet geriau tą skepticizmą nuplauti žaismingumu. Jeigu į viską žiūri labai rimtai, pasaulis pasidaro per daug gūdus ir nykus.

– Jūsų sonetuose kuriamas vaizdas, veikėjai atrodo tarsi iš kokio romano ar kino filmo. Ar rašant eilėraštį jums svarbus vaizdas, ar jus veda vien tik kalba? Galbūt tie veikėjai atsiranda atsitiktinai tik iš kalbos, iš skambesio?

– Dažniausiai mano eilėraštį veda kalba. Eilėraštis atsiranda iš pirmos eilutės, pirmo sąskambio. Be abejo, vaizdas man irgi labai svarbus. Kai regiu vaizdą, įsimenu detales. Iš tų detalių kuriu naują vaizdą.

Nelabai įsivaizduoju eilėraščio be vaizdo. Nemėgstu tų vadinamųjų filosofinių eilėraščių. Man eilėraštis turi kilti iš vaizdų, jo mintis turi rutuliotis per vaizdą, o ne kokius nors abstrakčius terminus. Jei mintį išdėlioji abstrakčiais žodžiais, nelabai matau prasmės rašyti tokį eilėraštį.

– „Naujuosiuose sonetuose“ daug kultūrinių ženklų. Čia matome ir Strazdą, ir Dekartą, ir Grajauską, ir Ciceroną. Kiek jie jums svarbūs?

– Su kuo gyveni, apie tą ir parašai. Kai gyveni su Ciceronu, rašai apie Ciceroną. O kartais perskaitai, ką Grajauskas parašė feisbuke, tai užkabina, suerzina ir tada tu jam parašai eilėraštį (juokiasi).

– Kiek jums svarbus rimavimo paprotys lietuvių literatūroje?

– Lietuviškai rimuoti nelengva. Banalybių noriu išvengti. Banalus rimavimas Lietuvoje iš viso nelabai suprantamas. O, tarkim, latviai rimuoja rožę su grožiu ir jiems labai gražiai viskas susirimuoja. Bet lietuviškoje poezijoje tokie banalūs rimai nesuprantami.

Anksčiau mėgindavau sugalvoti kokį gudresnį, įmantresnį rimą – man tai buvo labai svarbu ir įdomu. O rašydamas šią knygą, nesistengiau specialiai išradinėti kokių nors sudėtingesnių rimų. Rašant šiuos sonetus man buvo labai svarbu išgauti nedirbtinį skambesį. Norėjau, kad teksto skambesys būtų natūralus, kad skaitydamas tekstą net nepastebėtum, jog šis rimuotas.

– Kodėl jūsų knygų sulaukiame taip retai? Kodėl jos nepasirodo kasmet?

– Nežinau, eilėraštis turi rastis iš būtinybės. Eilėraščius rašyti moku, rašau juos jau daug metų ir galėčiau kiekvieną dieną atsisėsti ir ką nors parašyti. Juk surimuoti gali bet ką. Gali rašyti be paliovos, dirbti poetu, bet nematau tame nei įdomumo, nei prasmės.

Pasaulyje jau prirašyta tiek literatūros… Nueini į kokią biblioteką ar, neduok Dieve, nuvažiuoji į Frankfurto knygų mugę, pamatai, kiek per tuos metus prirašoma literatūros ir pagalvoji – dar aš čia prirašysiu…

Galiu prirašyti, bet kam? Man pačiam to nereikia, tai juolab nereikia ir likusiam pasauliui. Jau nemažai visko prirašiau. Duok Dieve, kad skaitytojai perskaitytų, kas mano parašyta.

– Paskutinis pirmojo skyriaus eilėraštis baigiasi eilutėmis: „ką gi einam ilsėtis jau gaubias naktis/ jau žinau kad pasaulis išliks/ kol egzistuoja poezija. arba jos stoka“. Tai drąsus pareiškimas, kuris, tikiu, eilėraštyje atsirado neatsitiktinai. Ką jūs galvojate apie poezijos reikšmę ir reikalingumą?

– Kaip čia pasakius, man poezija yra tokia būties savybė, kuri ir suteikia būčiai šiokios tokios prasmės. Nuolat klausiame: kokia mūsų gyvenimo prasmė? Nėra tos gyvenimo prasmės. Gyvenimo prasmė – būti. Būti ir gyventi. O poezija šiam buvimui vis dėlto suteikia kažką papildomo.

Kalbėdamas apie poeziją omenyje neturiu būtent eilėraščių. Poeziją matau kaip būties savybę, kuri egzistuoja visiškai nepriklausomai nuo teksto. Ji egzistuoja gamtos reiškiniuose ir žmonių santykiuose. Egzistuoja pačioje mūsų būtyje ir būties jautime. Kaip aš sakau, pasaulis išliks, kol egzistuoja poezija. Kitaip tariant, pasaulis išliks, kol matome jo prasmę.