L. Kovalevskienė. Kaip Dievo vabalėlis – didele širdimi ir auksinėmis rankomis

Yra tokių žmonių, kūrėjo talentu apdovanotų, kurių, rodos, niekas lyg ir nemato, lyg  ir nežino, nes jie niekur per daug ir nesirodo. Dirba sau tyliai, ramiai, nesipuikuodami ir nesireklamuodami, kaip tie Dievo vabalėliai – bitutės, matydamos tik savo žiedus žiedelius ir tik savo avilio gyvenimą. Atrodytų, taip neįprasta šiandienos pasaulyje, kur kiekvienas, net mažiausią darbelį nuveikęs, skuba patrimituoti… Ir todėl kartais reikia parodyti to mažo vabalėlio didį grožį, kad visi kartu pasidžiaugtume, nes džiaugtis kitu mes vis dar sunkiai mokomės… Na, o tas auksinių rankų žmogus yra ignalinietis Gintaras Černius. Čia gimęs, augęs ir dabar su šeima ramiai gyvenantis balto mūro name su kolonomis. Jo dienos nuo ryto iki vakaro budi kieme įrengtoje dirbtuvėlėje, kur nėra jokio grožio, bet gimsta gražūs dalykai, kur braidoma per dulkes ir baltas medžio drožles, o tomis drožlėmis aplipęs net ir svečius pasitinkantis gauruotas šunelis.

Medis – jo gyvenimas

Pomėgis drožinėti atsirado vaikystėje, o amato paslapčių mokė tėtis – liaudies meistras Napoleonas Černius. Prieš kelis dešimtmečius Kauno amatų mokykloje įgijęs meninių baldų staliaus specialybę, Gintaras toli gražu negali būti amatininku ar baldininku vadinamas. Jis greičiau medžio skulptorius, arba tiesiog – medžio menininkas. O medis talentu paženklintose rankose gali virsti bet kuo ir, rodos, nėra nieko, ko drožėjas negalėtų jame pavaizduoti… Jo medžio skulptūrose, paveiksluose atgyja kaimo gyvenimas, žmonės, keliu rieda vežimai, miškuose ganosi elniai ir briedžiai, medžiuose čiulba įvairiausi paukščiai, prie kelmų glaudžiasi kiškiai… „Viską galima išdrožti…“ – į gal kvailoką klausimą atsako Gintaras.

Oficialiame drožėjo pristatyme labai nedaug informacijos. Minima, kad jis dalyvavo parodose Ignalinoje, Utenoje, Vilniuje, Maskvoje, Kopenhagoje. Daug jo drožinių įsigijo privatūs asmenys iš įvairių šalių. Straipsnyje apie 2010 metais Anykščiuose atidarytą Angelų muziejų parašyta, kad pirmasis eksponatas buvo Jurgos Ivanauskaitės dovanotas angelo paveikslas, antrasis – Gintaro Černiaus iš Ignalinos nuostabiai gražus medinis angelas. Tik tiek… Paklaustas, kodėl jis taip mažai viešai matomas ir pastaraisiais metais nerengia jokių parodų, atsako, kad neturi ką parodyti… „Aš labai nemėgstu viešai rodytis, nejaukiai jaučiuosi ten, kur daug žmonių. Man tai tiesiog vargas. Esu toks laukinis…“ – šypsosi drožėjas. Kai kurie svarbesni jo drožiniai nufotografuoti ir nuotraukos sudėtos į albumėlį, bet toli gražu ne visi. Labai daug meniškų kryžių ir stogastulpių pastatyta privačiose sodybose Lietuvoje ir užsienyje. Dvejus metus Gintaras važinėjo dirbti į Vokietiją, yra keletas nuotraukų, kuriose užfiksuoti ten jo sukurti namų išorės ir vidaus interjero puošybos darbai, stogastulpiai, vartai ir kt. Žinomiausi ir visų matomi Ignaliną puošiantys kūriniai – Igno ir Linos skulptūra prie Paplovinio ežero, drožinys profesoriui Česlovui Kudabai atminti „Mano žemė gerumo pilna“ Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos kiemelyje.

Įamžinta Ignalinos vardo legenda

Ignalinos miestas turi labai gražią ir išskirtinę savo vardo legendą. Ji byloja apie nelaimingą Lietuvos bajoro Budrio dukros ir kryžiuočių riterio meilę. Legenda sako, kad ten, kur dabar tyvuliuoja Ilgio ežeras, senovėje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Ir turėjęs jis devynis sūnus ir gražuolę dukrą Liną. Šį kraštą užpuolus kryžiuočiams, išėjo Budrys su sūnumis į karą ir negrįžo. Kunigaikštytei likimas lėmė pamilti vieną iš kryžiuočių belaisvių – Igną, kurį ji surado sužeistą ir slaugė. Žmonės smerkė Liną už meilę kryžiuočiui ir vestuvių dieną juos prakeikė. Perkūnas supykęs nugramzdino pilį į ežero dugną. Slinko amžiai, o žmonės vis girdėdavo sklindančią Linos raudą. Suprato, kad Linos ir Igno meilė tebegyva. Ir kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų nepaprastą Igno ir Linos meilę. Ilgio ežero šlaite žiemą ir vasarą trykšta šaltinėlis. Jo vanduo skaidrus kaip ašara. Tą šaltinėlį žmonės vadina Linos ašaromis. 1993 metais šalia kito Ignalinos ežero Paplovinio buvo pastatyta Gintaro Černiaus sukurta skulptūrinė kompozicija, įamžinusi legendoje apdainuotą meilę. Įdomu tai, kad medyje išsaugoti ne tik Linos ir Igno siluetai, kokius drožėjas įsivaizdavo, bet ir išrašytas visas legendos tekstas. Ši vieta tapo lankoma ir mėgstama, būtent nuo jos galima pradėti pasakojimus apie Ignalinos kraštą ir pažintines keliones atrandant kitas įdomias vietas. Tačiau medis neamžinas…

2016 m. birželio 25 dieną, minint Ignalinos 150-mečio jubiliejų, Gintaras Černius kartu su savivaldybės vadovais atidengė atnaujintą skulptūrą. Tiksliau būtų sakyti – iš naujo per labai trumpą laiką sukurtą ir pastatytą vietoj buvusios, laiko ir oro negailestingai apgadintos. Tikras kūrėjas, kaip žinia, negali sukurti visiškai identiškų kūrinių. Taigi ir ąžuolinė skulptūra, vaizduojanti Liną ir Igną, Perkūno žaibus ir virš jų iškilusius Ignalinos miesto statinius su dailiais, saulėje spindinčiais bokšteliais, atgimė panaši, tačiau ir šiek tiek kitokia. Ignaliniečiai ir miesto svečiai dabar gėrisi menininko darbu, kuris jam pačiam ir jo šeimai labai brangus, išskirtinis ir prasmingas. Jau vien už šį kūrinį Gintaras Černius nusipelnė didžiausios mūsų pagarbos.

Kaip batsiuvys be batų…

Niekas nesuskaičiuos po visą pasaulį išsibarsčiusių Gintaro darbų darbelių, kuriuos jis yra sukūręs. Jokios parodos ir galerijos jų nesutalpintų. O ir nebuvo nei laiko, nei didelio noro tas parodas rengti, reikėjo rūpintis gausia šeima. Su žmona Aušra užaugino tris sūnus ir dukrą. Taigi pagrindiniu tikslu visada buvęs darbas pagal užsakymus. O tų užsakovų mintys būna tokios įvairios, ko tik neprireikia išdrožti. Nuo monumentalių skulptūrų iki visai nedidelių proginių suvenyrų. Tai ir kryžiai, stogastulpiai, mediniai paveikslai, stalai, krėslai, iškiliaisiais drožiniais dekoruotos dėžutės ir atverčiamos knygos, skulptūrėlės, lėkštės, net karvutės ar arkliukai su stalčiukais… Menininko paslaptimi išlieka jo neįtikėtinas sugebėjimas viską atlikti laiku ir labai kruopščiai. Buvę daugybė atvejų, kai dovanos ar suvenyro prireikia kokiam garbingam svečiui ar užsienio partneriams, o laiko – vos kelios dienelės. Gintaras nė vienam nėra atsakęs ar susierzinimo gaidelės dėl užsakovo  neišmanymo parodęs. „Gerai, padarysiu…“, – toks trumpas būna jo atsakymas. Ir padaro, ir vis nustebina…

Ir visgi drožėjo vizitine kortele tapo jo nuostabūs, didingi baldai ir mediniai paveikslai. Būtent juose aiškiausiai ir ryškiausiai pamatai tiek daug liaudies kūrybos dvasios ir paties kūrėjo širdies. Neužtenka į juos pažiūrėti, norisi ilgiau patyrinėti visas detales, spinduliuojančias gerą jausmą. Ir visa ji iškeliauja kitiems. Kaip ten bebūtų, liaudies išmintis teisinga. Kaip, jos pastebėjimu, batsiuvys dažnai būna be batų, taip ir medžio drožėjas Gintaras – be savo darytų baldų ir paveikslų. Dairydamasis meniška anarchija žavinčiuose namuose, jų nerasi. Ir tikrai, neturi jis ką parodyti. Nebent vieną krėslą, kurio užsakovas dar nespėjo išsivežti. Dar staliuką. Gal šis jau liks namuose? „Tai liks, jei niekas nenupirks…“ – sako drožėjas. Kaipgi nenupirks tokio gražaus…

Tarp neseniai darytų darbų nuotraukų viena labai miela – mažos mergaitės ir ties ja galvą palenkusio žirgo skulptūra. Toks geras jausmas apima į ją žiūrint… Vėl pagalvoji, kad ne tik figūros, bet ir tas jausmas išdrožtas.

Na, o šiuo metu Gintaras meistrauja dailų vandens malūno ratą, kuris bus išvežtas į Vokietiją ir ten suksis savo meistrą minėdamas.

Žino, kas yra gyvenimo prasmė

Gintaras Černius su medžiu dirba jau bene keturis dešimtmečius. Pernai minėjo ir gražią savo šeimos šventę – sidabrinių vestuvių sukaktį. Per tuos metus tikrai daug išgyventa. Ant stalo atversta Biblija byloja ir apie svarbias dvasines patirtis, nes jau taip dažniausiai būna, kad Dievą žmogus atranda ne džiaugsmo akimirkomis… Paklaustas apie tai, vyras nuoširdžiai papasakoja, kad Kristų įtikėjo maždaug prieš 30 metų. Tuomet buvo pasimetęs, nusivylęs, išgyveno nelaimingą meilę ir nematė savo gyvenime jokios atramos. Tik iš Dievo malonės jį vieną dieną aplankė saugumo ir meilės jausmas: „Man neliko jokių klausimų, jaučiau begalinį džiaugsmą. To jausmo su niekuo nesumaišysi. Nesu išgyvenęs nieko nuostabesnio…“.

Tačiau ir tikintis žmogus nėra apsaugotas nuo nelaimių, išbandymų. Gal kartais jų net daugiau gauna. Jaunystėje, atliekant auglio šalinimo operaciją, buvo pažeistos Gintaro balso stygos, todėl ir dabar kalbėti jis gali tarsi pašnibždomis. Prieš kelis metus išgyventa onkologinė liga. Vienu momentu, kaip pasakoja, buvę labai sunku, apniko liūdnos mintys, nerimas, baimė. Tuomet Gintaras daug meldėsi, meldėsi ir meldėsi… Kitaip nepasakysi – įvyko stebuklas! Liga atsitraukė. Kelionė su šeima prie jūros, kurios tuomet jau norėjęs atsisakyti, buvusi tokia džiaugsminga, tokia nuostabi… Gintaras tiki, kad išgyveno tik Dievo malone. Šiandien Kristus yra jo vedlys, džiaugsmo ir gyvenimo prasmės šaltinis.

Tada ir supranti, iš kur šiame žmoguje tokia ramybė, toks kuklumas, mokėjimas pasitenkinti paprastais dalykais, nesiekti nei turtų, nei garbės, bet užtat turėti visus didžiausius turtus ir būti ne žmonių apdovanotam…