Neseniai Azerbaidžanas paminėjo gražias 145-ąsias Nacionalinės žurnalistikos metines. Ta proga Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas apdovanojo ordinais ir padėkomis labiausiai šalies žurnalistikai nusipelniusius žmones.
Tikrai labai nustebau, kai sužinojau,jog apdovanotųjų sąraše esu ir aš – Tarptautinio Europos Azijos Spaudos Fondo (IEPF) atstovas Lietuvoje. Man, kaip paprastam karo žurnalistui, tai buvo didelė garbė. Esu vienintelis lietuvis žurnalistas sulaukęs tokio garbingo valstybinio apdovanojimo. Šį „Draugystės“ („Dostlug“) ordiną skiriu visai savo komandai. Tai nuopelnas visų mano kolegų. Be jų paramos, nebūtų ir šio ordino.
Džiugu, kad IEPF komanda nužengė taip toli. Mūsų organizacija išskirtinė tuo, jog dažnai net gyvybei pavojaus akivaizdoje siunčiami dirbti į karo zoną. IEPF vadovauja azerbaidžanietis ponas Umudas Mirzaevas, kuris pats yra karo pabėgėlis Jo namai sugriauti. Šis Fondas turi ypatingą JTO statusą. Esu vienas iš nedaugelio šios nevyriausybinės organizacijos įkūrėjų. Ji įkurta dar 1992 metais. Tikslas vienyti ir burti objektyviai rašančius viso pasaulio žurnalistus.
Pats pirmas ir brangiausias apdovanojimas buvo dar 1993 metais, kai IEPF įteikė diplomą ir premiją „Už drąsą ir objektyvios informacijos sklaidą apie Kalnų Karabacho“ konfliktą. Įteikimo ceremonija vyko Maskvoje Ostankino televizijoje. Tąkart du žurnalistai buvo apdovanoti po mirties – tai Čingizas Mustafajevas ir Leonidas Lazarevičius Premiją gavo ir rašytojas iš Sankt Peterburgo Jurijus Pompėjevas. Tąkart mes pasmerkėme Maskvos grobuonišką politiką bei karinį kišimąsi į svetimų valstybių reikalus.
Mano straipsniai apie Kalnų Karabacho konfliktą buvo spausdinami „Respublikoje“, „Lietuvos ryte“, „Nemuno“ ir „Švyturio“ žurnaluose, užsienio spaudoje. Tai keli šimtai straipsnių karo tema. Esu vienas iš nedaugelio Khodžaly tragedijos liudytojų. Kai buvo nuo žemės paviršiaus nušluotas žemutiniame Karabache esantis miestas. Tąkart žuvo šimtai niekam nekaltų civilių:moterų, vaikų, senelių.
2019 metais sulaukta dar vieno pripažinimo . Tarptautinis turkų tautybių spaudos fondas „Gorgut Dede“ mane apdovanojo aukso ordinu „Auksinė širdis“. Malonu, kad Lietuvos žurnalistų vardas plačiai skamba Pietų Kaukaze.
Esu dokumentinio filmo „Begalinis koridorius“ pagrindinis herojus. Pagal mano dienoraščius sukurtas dokumentinis filmas sulaukė pasaulinio pripažinimo.
Ilgus metus aš savanoriavau priefrontės zonoje, greta okupuotos Azerbaidžano teritorijos. Mačiau sunkią taikių gyventojų dalią. Naktiniai apšaudymai, aukos ir sužeidimai ten jau seniai tapo kasdienybe. Kasdienybe, kuri neseniai išaugo į rimtus susirėmimus Tovuzo kryptimi, kai armėnų ginkluotosios pajėgos pažeidė valstybinę sieną.
Šis valstybinis apdovanojimas, man labai svarbus. Aš žinau, ten kur atvyksta užsienio žurnalistai, visada mažiau aukų. Svarbus kiekvienas žmogus, kiekvienas straipsnis apie tai, kas vyksta karo zonoje. Tik taip kartais galima sustabdyti karo nusikaltimus žmoniškumui.
Pats didžiausias ginklas – tai viešumas. 1995-98 metais aš dirbau Čėčėnijoje. Šiuo metu gyvenu Dzūkijoje. Turiu sūnų Modestą. Vis dar renku medžiagą susijusią su karo nusikaltimais. Beveik visoje Europoje, esu skaitęs pranešimus šia tema. Paskutinis vizitas buvo Kanada. Žmonės turi žinoti tiesą,kokia ji skaudi bebūtų.
