Vienas iš vėliausiai statytų Vilniaus miesto rajonų – Pilaitė, esantis į vakarus nuo miesto centro. Rajone telkšo trys ežerėliai – Gilužio, Balčio ir Salotės. Vienintelė vieta susirinkti Pilaitės gyventojams – Nadruvos parko slėnis, esantis rajono pakraštyje. Šį parką prižiūri ir tvarko šalia įsikūrę gyventojai, kiekvienais metais skirdami savo lėšų. Tačiau visada atsiranda žmogystų, kuriems, kas žmonėms vertinga, turi išdraskyti, suardyti, ar kitaip sunaikinti. Taip kėsinamasi ir į Pilaitės gyventojams brangią vietą – Nadruvos parką.
Gražią ir šiltą birželio 19 dienos pavakarę Pilaitės gyventojai rinkosi į Nadruvos parko slėnį pasigrožėti ne tik gamta, paklausyti muzikos, poezijos, kartu paminėti Jonines, bet ir išreikšti savo požiūrį dėl šio parko ateities. Renginys, kurį surengė Pilaitės ir „Saleks“ (Gyvenamųjų namų statybos ir eksploatacijos bendrija) bendruomenės, pavadintas „Kai pražysta papartis“. Renginio vedėja visuomenininkė Dalia Tarailienė pradėdama renginį kalbėjo: „Sveiki, Pilaitės gyventojai ir trumpiausios romantikos kupinos naktys. Gamta mums atskleidžia daugybę paslapčių, kurių per skubėjimą, bėgimą, rūpesčius tiesiog nepastebime, o kitą sykį tiesiog ranka numojame. Dabar, po visų karantinų ir izoliacijų, mes daug ką suprantame visai kitaip – ryšį su žmogumi, su gamta. Jo mums labai reikia. Tad iškilusi problema dėl mūsų šio puoselėjamo parko mus ir sukvietė šiandien čia susirinkti.“
Pakviesta Pilaitės bendruomenės pirmininkė Janina Gadliauskienė, kuri yra nuolatinė šio rajono gelbėtoja ir gynėja, teigė, kad kai vos ne kasdien ateidavo į šį parką, viskas atrodė labai paprasta. Vieni gyventojai sodino medžius, kiti pjovė žolę, dar kažką tvarkė. Tačiau dabar visus staiga supurtė žinia, kai sužinojo, kad šį daug metų puoselėtą parką nori aptverti ir pradėti statyti daugiaaukščius namus. Aplink šį parką esantys namai nėra labai aukšti, tad pradėta galvoti, ką gi daryti, kaip gelbėtis, kad šis parkas išliktų gyventojų poreikiams. Pirmininkė tikisi, kad daugelio Pilaitės gyventojų ryžtu pasiseks stabdyti kažkieno užgaidas.
„Saleks“ bendruomenės gyventojas inžinierius Algirdas Kelpša papasakojo Nadruvos parko istoriją dar nuo 1996 m., kada buvo parengtas šio parko projektas, vadinamas „Saleks parkas“, suderintas su visomis tuo metu buvusiomis valstybinėmis institucijomis ir užtvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės vyriausios architektės Karolinos Jakutovič parašu. Inžinierius priminė, kad šioje parko dauboje prieš tai buvo Vilniaus namų statybos kombinato gamybinė teritorija, kuri visa buvo užversta statybinėmis atliekomis. Gyventojai savo jėgomis viską išvalė, išvežė ir pagal projektus, darytus profesionalų – dendrologės Valentinos Šimukonytės ir kraštovaizdžio architekto Alvydo Mituzo pasodinti atitinkamais atstumais medžiai ir krūmų grupės. Tačiau nesant parko želdynams atitinkamo įstatymo Nacionalinė žemės tarnyba įvykdė taip vadinamą restituciją – sugrąžino žemės nuosavybę.
Nors 2007 m. Vilniaus apskrities administracija rašė, kad visa ši teritorija yra valstybės išperkama žemė ir negali būti privatizuota. Tokie dokumentai yra, tačiau kai šios institucijos nebeliko, atėjo kita institucija ir pasakė, kad nuosavybė šventesnė už viską ir tokiu būdu žemė buvo sugrąžinta buvusiems savininkams. Tų savininkų daugiau kaip šešiasdešimt. Ir jie nori įgyvendinti savo planus – pakeisti parko paskirtį ir vietoje intensyvių želdynų čia statyti gyvenamuosius namus. Yra kalbamasi su savininkais, surengtas bendras susitikimas ir išsakytos abiejų pusių mintys. Kauno apygardos teisme yra byla, kurioje, pasamdžius profesionalų ekspertą, įvertinti įdėjimai į šį parką – 192 tūkstančiai eurų. Formaliai parke negali vykti statybos, bet užtenka pakeisti paskirtį ir invazija prasideda. Dar laukiama Vilniaus miesto savivaldybės susitikimo su gyventojais, parko temą kuruoja vicemeras. Yra tokia ir formalioji parką ginanti pusė: 1989 m. detalusis planas, kuriame numatyta želdynų zona – patvirtintas planas galioja, 1996 m. patvirtintas detalusis planas galioja, bendrajame plane taip pat įrašyta. Atrodo viso to užtenka. Tačiau valdininkai mato kitaip – svarbu tik statybos, gyventojų norai turėti žaliąsias erdves neįdomūs. Šalia parko esančios Bitėnų ir Nadruvos gatvės yra privačios, įrengtos, tvarkomos ir prižiūrimos pačių gyventojų lėšomis. Vilniaus miesto savivaldybė nesugebėjo jų įtraukti į savo balansą. Tad jei užtvertų parko teritoriją, gyventojai apribotų judėjimą savo gatvėmis. Lietuvos Respublikos (LR) Seime buvo bandymų priimti teisės aktus, kad būtų galimybė išsipirkti parko teritoriją, bet kol kas tai nepavyko. Taip pat buvo kreiptasi į LR Aplinkos ministeriją su prašymu teisės aktus papildyti reikalavimais dėl žaliųjų zonų.
Atstovaujanti Pilaitės rajoną LR Seimo narė Virginija Vingrienė, gyvenanti Nadruvos parko kaimynystėje, piktinasi tokiu požiūriu, nuostabų Pilaitės perlą – atgaivą šiltomis vasaros dienomis ir vaikams, ir suaugusiems, užstatyti daugiaaukščiais namais, kurie čia, prie netoliese dviejų, trijų aukštų namų visiškai nesiderina, neatitinka jokių normų ir atrodytų kaip koks svetimkūnis. Ji, kaip Aplinkos apsaugos komiteto narė, inicijuos šį klausimą įtraukti į darbotvarkę, pasikvies Vilniaus savivaldybės atstovus, jau grąžintos žemės savininkus ir bandys rasti patį geriausią sprendimą, būtent bendruomenės poreikius atitinkantį sprendimą – išsaugoti šią žaliąją erdvę. Gal net inicijuoti želdynų įstatymo pataisą, kad negalima būtų keisti paskirties, kaip tai daroma su miško paskirties žeme, išskyrus keletą išimčių. Jau esamiems žemės savininkams pasiūlyti kitoje vietoje pasiimti žemę ir šį plotą palikti parkui.
Po šių kalbų renginio vedėja D. Tarailienė perskaitė kreipimąsi į Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių – prašoma apginti Pilaitės gyventojų teisėtą lūkestį išsaugoti prie Nadruvos ir Bitėnų gatvių sankryžos Vilniaus mieste bendruomenės pastangomis įrengtą parką – poilsio, intensyvaus naudojimo želdynų zoną, paliekant jau įrengtą ir prižiūrimą Nadruvos parką visuomeniniam naudojimui, surandant galimybę grąžinti žemę šios teritorijos savininkams kitoje vietoje, arba jiems taikant kitus kompensacinius būdus. Šiam pareiškimui pritarė gausiai susirinkę pilaitiškiai ir svečiai. Taip pat pradėta aktyviai rinkti parašus ir pridėti prie šio rašto.
„Susirinkome ne tik kalbėtis, bet ir švęsti. Net ir renginio pavadinimas „Kai pražysta papartis.“ Kada jis pražysta? Trumpiausią ir paslaptingiausią vasaros naktį,“ – tęsė renginį vedėja paskaitydama etnologo prof. Liberto Klimkos atsiųstas keletą minčių apie Jonines, kurios senovėje vadintos Kupolėmis arba Rasos švente: „Kitados, kai gyventa gamtos ritmu, ji buvusi žmonėms labai reikšminga. Šventinės apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi įtvirtindavusios žmonių bendruomenės santarvę su gamtos galiomis, kitados sužmogintomis dievybių įvaizdžiais. Štai iš čia ir toji etnokultūroje įsišaknijusi pagarba gyvybei visose jos apraiškose. Tik vėlesniais laikais žmogus ėmė vaizduotis gamtos šeimininku, jos valdovu. Neabejotinai iš to kilo daugelis ekologinių bėdų, galiausiai atsisukančių prieš žmonių sveikatą. <…> Lygiai kaip žiemos Saulėgrįžos šventė susideda iš dviejų skirtingų dalių – Kūčių ir Kalėdų, taip ir vasaros šventės išvakarės bei rytmetis apipinti skirtingais liaudiškais tikėjimais. Sakoma, Kupolės – merginų šventė, Rasa – raganų siautėjimas.“
Kaip poetė, vedėja perskaitė porą savo parašytų eilėraščių. Vienas iš jų skirtas Joninių šventei.
Na ir kaip be muzikinių ansamblių. Jų atvyko net keli. Nuolatiniai ir ištikimiausi šio parko renginių bičiuliai, kaimynai – Buivydiškių folklorinis ansamblis „Verdenė“, taip pat nuostabių septynių moterų – Tautinės raiškos sambūris, Šeškinės bendruomenės ansamblis „Auksinis ruduo“ ir Šnipiškių rajono ansamblis „Šnipiškių aidas.“ Dainuojant Joninių himną buvo pasveikintos keturios iš viso būrio susirinkusiųjų Janinos, deja, neatsirado nei vieno Jono. Dažnai laukiamas parko renginių svečias iš Karoliniškių rajono poetas, profesorius, dr. Vytis Valatka paskaitė keletą savo kūrybos eilėraščių, iš kurių pirmasis buvo parašytas trečiąjį karantino sekmadienį „Tyliam kare“.
Kaip apie Jonines pasakojo renginio vedėja D. Tarailienė, jose vyko ne tik vainikų pynimai, javų laukų lankymas, rateliai ir giesmės, laužų deginimas, paparčio žiedo ieškojimas, bet masiniuose renginiuose neapsieidavo ir be kermošiaus, ar mugės. Prof. L. Klimka sako, kad Saulėgrįžos šventei labai tinka gaminys, kilęs iš rasotų pievų – tai varškės sūris. Tad ir šiame renginyje pūpsojo nemažas sūris, kurio pasivaišinti užteko visiems susirinkusiems.
