Šiuo pavadinimu jau sukurtas ne vienas fantastinis filmas, kai į žmogaus kūną patenka kokio nors kosminio monstro sėkla ir jame pradeda augti…
Bet šį kartą ne apie jį, apie kitą. Apie tą kuris taip arti ir toks savas, kad jo net nepastebime, nes esame su juo susitapatinę. Tai jis sukuria patyčias paauglių tarpe, nesantaiką, tarp žmonių ar valstybių. Konkurencija dėl dominavimo prasideda labai anksti, dažniausiai tai vyksta nesąmoningai – pažeminus kitą, pats pasijunta „aukščiau“. Pranašumo pojūtis šiam padarui geriausias maistas, veiksmingiausia „trąša“. Todėl gražiausios mergaitės, stipriausi ar protingiausi berniukai, gaudami iš aplinkos daugiau dėmesio ir pagyrų, automatiškai atsiduria „rizikos grupėje“ šį padarą užsiauginti didesnį. Ne atsitiktinai jo simbolis Liuciferis, atskirties nuo Dievo simbolis (šventraščiuose) apibūdinamas, kaip pats gražiausias, ir tobulinusias iš visų angelų.
Taip, tai ego, netikrasis, mažasis, iliuzorinis „aš“. Jis turi daug vardų ir epitetų. Labiausiai siejamas su protu, bet užvaldęs ir jausmus. Rytuose jis vadinamas „tarnu“, kuris miegant šeimininkui, įsijautė į jo rolę ir šeimininkauja…
Kodėl jis netikrasis, iliuzorinis? Nes trumpalaikis, kaip ir visas žmogus. Jis, kaip rasos lašelis. Saulutė patekėjo – lašelis išgaravo. Yra tik tai, kas amžina… O kas laikina, kas praeina, tas tik „maja“ – iliuzija.
Kitas netikrumo požymis yra atskirtis. Tapatinimasis su protu sukuria atskirtį nuo dvasinio plano, nuo Šaltinio iš kurio atsiranda visa, kas matoma ir apčiuopiama. Susitapatinus su tuo, kas laikina ir ribota, prarandamas ryšys su tuo, kas amžina ir be ribų. Tai, kaip išmainyti laikrodį į apatinius…
Žmogus dažnai didžiuojasi turįs protą, kurio neturi jo „jaunesnieji broliai“, jaučiasi gamtos valdovu esančiu grandinės viršuje. Bet, kaip tie „bepročiai“ sugeba nuskristi, nuplaukti, savo keturiomis numigruoti tūkstančius kilometrų, be navigacijos, dažnai nesustodami ir tamsią naktį? Gal jie turi kažką kitą, ko neturi žmogus? Gal protas ne didžiausia ar bent jau ne vienintelė vertybė. Juk pasaulinio masto bėdas, ekologines ar net egzistencines sukuria ne tie „bepročiai,“ o homo sapiens.
Ką gi jie turi tokio, ko neturi žmogus? Aštresnes jusles ( klausą, uoslę, regėjimą)? Taip, bet dažniausiai tik vieną ar pora iš jų. Šunys – uoslę, paukščiai – regėjimą. Pelėdos, šikšnosparniai, delfinai turi ir radio-lokacinį sugebėjimą, kuris atstoja regėjimą ten, kur jis neįmanomas. O kiek mes nežinome? Kaip paaiškinti paukštelių būrio ar žuvų tunto sinchroniškus judesius? Lyg atskiri individai būtų vieningu organizmu… Kaip praverstų tokia savybė žmonėms! Kurie per visą savo egzistenciją niekaip neišbrenda iš konfrontacijos, konfliktų ir karų maratono. O, pasiekę aukštesnį techninį išsivystimą, dar kartą susinaikina…
Ne protas to, didžiausias kaltininkas. Jis, kaip ir kiekviena „lazda“ – su dviem galais. Kaltas pastrigimas jame, jo absoliutinimas, kuris sukuria atskirtį… Atskirtį nuo Visumos, nuo Šaltinio. Yra, taip vadinamas, narcizo fenomenas. Kuris pasireiškia įvairiausiomis formomis. Tai gali būti „beždžioniukai“ spyruokliuojančia eisena, kaip išsireiškė Užkalnis, kurie dabar (dėl karantino), sugrįžę iš emigracijos, imasi savo įprastų darbelių. Gali būti susireikšminęs proto „bokštas“, ne einanti, o siūbuojančiais klubais „plaukianti“ blondinė, religinis ar kitoks fanatikas. Viską lemia susireikšminimas, pranašumo jausena kitų atžvilgiu.
Ten, kur nukreiptas dėmesys, teka ir gyvybinė energija. Tai išeities taškas. Dėmesio pagalba galima išmokti atpalaiduoti raumenis, visą kūną, „paleisti“ rūpesčius ir stresą. Jo pagalba skleidžiasi bet kokia kūryba, vyksta pažanga, atsikratoma negalavimų.
Bet to paties dėmesio pagalba galima užsiauginti ir „padarą“. Vaikų skatinimas pagyromis turi būti atsargus, sąmoningas, kad nepažadintų pranašumo jausenos kitų atžvilgiu. Pastovus mylinčios bobutės ar mamytės „kapsėjimas“ apie mūsų vaikelio išskirtinumą gali padaryti tikrą meškos paslaugą. Praminti tokią klišę kurioje „vaikelis“ kapanosis visą gyvenimą.
Žmonės labai skirtingi. Vienam, dar nuo pradinių klasių, sekasi matematika, kitas turi muzikinę klausą, kažkam patinka technika ar sportas. Yra geras pasakymas – „Nėra pasaulyje išminčiaus, kuris neturėtų ko pasimokyti iš bet kurio praeivio“. Šią tiesą, puikiai supranta ir pripažįsta Tibeto vienuoliai. Jie sveikindamiesi su žmogumi, suglaudžia abu delnus ant krūtinės ir pagarbiai nusilenkia. O Indijoje (tokiu atveju), dar ir tariamas žodis „Namastė“, kuris reiškia „sveikinu Dievą, esantį tavyje“. Štai tokią žinią, tokią informaciją vertėtų įskiepyti į vaiko širdelę vietoje pranašumo jausenos.
Juk Dievo dvasia persmelkia visą materiją, kiekvieną jos atomą, ji visur esanti… Tai įmanoma pajausti, tik reikia atsisakyti „savęs“, tapti „tuščiu indu“. Pamatę gatvėje spyruokliuojančią ar „plaukiančią“ eiseną, neskubėkite jos priskirti narcizų kategorijai. Tai gali būti ir priešingas atvejis. Jeigu tai „kaifas“ nuo Visumos, nuo sąlyčio su ja. Tai nuostabu… Gal būt tai net „satori“.
Kokia nuolanmumo prasme?
Tai sunkiausia pergalė – savojo pasipūtimo įveikimas. Išminties akimis situacijos matymas, jos vertinimas.
Žinoma, neturima galvoje nuolankumo absoliučiai visomis aplinkybėmis.
Jei nuolankumas tik dėl nuolankumo, tai tada tame jokios prasmės, geriau tada puikybė ir kova už būvį, bet kokiomis priemonėmis… Prasmė atsiranda tada, kada žmogus pradeda gilintis į pasaulio sąranga. Šiame pasaulyje fiziniame ir dvasiniame veikią dėsniai, o dvasinio pasaulio pagrindinis dėsnis – kiekvienas veiksmas iššaukia atoveiksmį, trumpai tariant ‘karmos” dėsnis, be jo neįmanoma deramai paaiškinti daugelio paprastų dalykų. Pvz. kodėl vaikai gimsta tokie skirtingi, tokiose skirtingose sąlygose ir su tokiomis skirtingomis galimybėmis gyvenime. Gal koks nors ten “dievas” susipainiojo ir “neteisingai” išdalino gyvenimus?.. tam davė, tam davė, o tam liko “špyga taukuota”? Krikščionybė čia tiek pripainiojo ir pati susipainiojo (bet taip reik žmonėm valdyt) prieš 1700 metų atsisakydama persikūnijimo, kad dabar tik ir daužo sau per galvą vis su tuo pačiu “grėbliu”. Kitas reikalas kai priimamas karmos dėsnis, kai priimama sau, jog žmonės gyvena daug gyvenimų ir kiekvienas gyvenimas tai tobulėjimas. Kitas dalykas kai supranti, kad kiekvienas gyvas sutvėrimas tobulėja, kyla iš gyvenimo į gyvenimą tobulėjimo laipteliais ir galiausiai kažkoks vabzdys nugyvenęs “n” gyvenimų, perėjęs visas evoliucijos pakopas atgimsta sekančiame gyvenime jau žmogumi. Toks ten jis dar ir žmogus, toks jo ir atitinkamas gyvenimas. Bet gi nieko tokio – amžinybė visa prieš akis, patobulės ir toks žmogus… Ne šiaip sau gimsta vaikas ir jau turi labai ryškius gabumus, tai jo praėjusio gyvenimo įdirbis, jo užsitarnauti ir uždirbti gabumai… Tūkstančiai atveju, kai žmonės po sukrėtimų papasakoja savo praeitus gyvenimus, tūkstančiai atveju, kai vaikai pasakoja savo praėjusius gyvenimus, kas jiems atsitiko, kodėl kažko atseit pasąmoningai bijo. Įrodymų tūkstančiais, bet mąstymo inercija neleidžią sau pasakyti – o, kaip aš to nepastebėjau, ir t.t…. Mokslininkai hipnotizuotojai darė tokį mokslinį eksperimentą – 20 savanorių užhipnotizavo ir paprašė papasakoti savo praeitą gyvenimą – su datom, vardais, pavardėm, vieta… Iš 20-ties dvylika atveju buvo tikslūs, nes praeiti gyvenimai buvo Europoje, kur bažnytinėse knygose tai galima buvo patikrinti. Moksliškai tai labai aukštas procentas, Tai Neginčyjami Įrodymai, jog žmogus persikūnyja ir gyvena daug gyvenimų. Jūs irgi tuos atvejus girdėjote ir daug kas girdėjo, niekam tai ne naujiena, bet… Krikščionybė įkalė melą žmonėms, kad gyvūnai “be sielos, be dvasios” – tai netiesa, viską jie turi tą patį, tik ne taip išvystytą kaip pas žmogų…bet nieko tokio, sekančiuose gyvenimuose tie patys “bedvasiai gyvūnėliai” atsigriebs ir dar kai ką aplenks ;)…
Apie už mus „kvailesnę” gyvūniją:
štai stebiu per LRT filmą apie gyvūnijos pasaulį – mes su krokodilais ir kt. nepabaigiamą karą kariaujame arba paverčiame juos mūsų tyrinėjimo objektais. O štai paukščiai krokodilus arba hipopotamus pavertė sau upės transporto priemone – nieko nebodami sukiojasi sau palei kokio krokodilo „burnytę”, arba, nutūpę jam ant nugaros, nemokamai keliauja upe… Ir krokodilas neprašo už kelionę susimokėti. Netgi pavaišina ant jo odos esančiomis gėrybėmis, o paukštelis mielai jam nugarą „išutinėja” …
Jei youtube paieškoje surinksite “crocodile poco” tai rasite 45 min. įrašą apie tai, kaip žmogus išgelbėjo krokodilą ir jis pas tą žmogų jo kieme dar pragyveno berods 15 metų. Jo duktė, kiemo gyvulėliai kartu augo ir gražiai bendravo su tuo krokodilu… Krokodilas guli ant kranto, šildosi, o šalia mergaitė žaidžią…
O, tai jau atskira tema – ištikimybė ir dėkingumas. Žvėrys gyvybę išgelbėjusiems jaučia dėkingumą iki pat galo, ištikimai kaunasi už gelbėtojo gyvybę, jei šiam pavojus gresia. Nepamenu, ar ne Dž. Londono buvo pasakojimas apie tai, kaip vilkas savo gelbėtoją nuo vilkų apgynė – vienas prieš visą gaują atsistojęs.
Nebūtinai, žvėrys ir taip ateina į pagalba… Kanadoje išlėkė vienas kietuolis su sniego motociklų palakstyti, nuvažiavo pakankamai toli, prasidėjo pūga, motociklas sugedo, teko eiti pėsčiomis. Klampojo, klampojo kol sušalęs ir pervargęs prarado sąmonę. Atgaudinėdamas sąmone nustebo – ko čia jam visai nešalta ir minkšta, galutinai atsigavęs suprato, kad gauja vilkų jį visą naktį apgulę saugojo ir šildė. Kai jis sujudėjo jie supratingai išsiskirstė, o žmogus sugebėjo namo pareiti. Per National geograpfic rodė, jau klasikinė istorija ir tokie atvejai ne vienetiniai. Kitas pvz. Rusijoje mažas vaikas pasiklydo ir jo ieškojo apie parą, kai surado vaikas nebuvo išsigandęs ar sušalęs. Kai jo paklausė – ar tu nebijojai, ar tau nebuvo šaltą. Vaikas atsakė – ne, su manim visada buvo “miška” mes su juo ir miegojom. Suaugusieji nurašė tai kaip “vaikiškas fantazijas”…
na, sureikšminimas rytų filosofijos kartais įgauna abejotiną ,tragikomišką prasmę. Džanaizmas, kai vabzdys prilyginamas žmogui ? Bent statistiškai pagalvokit, kiek yra vabzdžių ir kiek jų buvo ? Žnonijos skaičių reikėtų padauginti bent iš milijono…o tada jau Žemei ateitų tikrai pabaiga. Ir jokia perspektyva į ateitį tuomet nebepadės.
Dėl žmogaus tobulėjimo, galiu tik pritarti, kad čia glūdi begalinė erdvė. Šalia mūsų iš tiesų egzistuoja ( ne gyvena) individai, nedaug tobulesni už kokį kriuksį. Bet šio pasaulio galingieji intensyviai vysto programą 3D. t.y.: deindustrializacija, depopuliacija, debilizacija. Ir jiems tie mažesnio proto broliai yra sėkmingo plano produktas, aniems vargšams net neįtariant. Va čia laukia milžiniškas iššūkis – kur mes nueisime? Bet tema per daug plati komentarui
Kai mūsų pasaulio prigimtis kvantinė ir mus supa begalė multivisatų, tai vietos tobulėjimui atsiras kiekvienam vabzdžiui, kiekvienai amebai
deja, kaip jau rašiau, nežiūrint visos pagarbos Jums, kaip dvasingai asmenybei, su matematika Jūs vis tik nedraugaujat. Paskaitykit profesoriaus J.Grigo knygą “Kiek trunka sekundė”. Žemės sistema (ne viena Žemė, o tai, kas sudaro visą tą sudėtingą sistema-Saulė su planetomis ir t.t.) yra ant tiek sudėtinga ir tobula, kad, pasikeitus vienam iš 123 parametrų bent 5%, gyvybė tiesiog užgestų. Taigi tikimybė, kad gali egzistuoti panašios apgyvendintos planetos yra 10 pakelta 123 laipsniu. Žinokit, kad tiek planetų nėra visoje Visatoje. Iš kitos pusės, priėmus prielaidą apie multivisatą, kiekvienoje analogiškoje planetoje vabzdžių būtų irgi milijoną kartų daugiau, nei žmonių ar panašių būtybių-kur juos sutalpintumėt? Todėl ir egzistuoja atranka ir hierarchija, Visata sutverta tobulai ir sukeisti vietomis subjektus būtų nesąmonė
Su tais vabzdžiais tai labai nesigilinau, bet aš juos vis tiek priimu kaip protingus sutvėrimus. Kiek teko turėti reikalų su bitėmis ar kitais vabzdžiais tai turi jie protą, kokio lygio nepasakysiu, bet moksliniai tyrimai rodo, kad bitės ir skaičiuoti moka ir t.t. Greičiausiai vabzdžiai, kaip žemesnioji gyvybės rūšis ilgai sukasi savo vabzdžių pasaulyje, kol galų gale koks vabzdys pajuda ir į aukštesnįjį lygį. Taip ir su kitais gyvais sutvėrimais iki žmogaus. Pajuda aukščiau ne visi iš karto, bet galimybę turi. Indijoje tikima, kad beprasmiškai nužudytas gyvūnas gauna galimybę atgimti jau žmogumi, tik tiek, kad pas jį lieka instinktyvus noras surasti savo žudiką ir jį nužudyti… Pamėginau paaiškinti ir pasiaiškinti suprantamai, nors viskas gali būti ir kitaip. pvz. Bhagavadgitoje, ten Ardžuna kreipėsi į Krišną prieš mūšį – kaip aš galiu kautis prieš savo gimines ir juos žudyti? Krišna – čia tik tau atrodo, kad tu juos žudysi, Dievui jie jau seniai nebegyvi…Pasaulio vaizdą jūs pateikėte taip, tarytum jau mokslas išsiaiškino beveik viską, panašiai taip buvo galvojama jau 19a. pabaigoje, o taip nėra, visada žmonija bus tame lygyje, jog kažkuri pasaulio dalis mums liks nepažini, o mes taip ir nesužinosime ar ta nepažini pasaulio dalis mažesnioji, ar gerokai didesnioji…Pvz.O jei mus supanti erdvė ne trimatė, ne keturmatė, o šešiamatė, dvylikamatė, o gal ir dar daugiau? Ar tai jau mokslo įrodyta, kad taip negali būti? Mokslinėje konferencijoje aš negalėčiau taip kalbėti, tektų pateikti įrodymus, skaičius, grafikus, bet dvasinis lygmuo visada kažkur “paribiuose” už tiesinio proto suvokimo ribų, netoli beprotybės. Svarbu nepaslysti ir nenuslysti…
Senas įvykis… Persodino mane darbe į kitą kabinetą. Sėdžiu dirbu, o galvoje skamba – ei, ei…tarytum kas šaukiasi pagalbos…Na kokia nesąmonė, pagalvojau, stogas važiuoja ar vieta čia kokia energetiškai nepalanki. Sekančią dieną tas pats. Ramiai pasėdėjau pajutau, kad nuo lango pusės sklinda “ei, ei…” .Kabinetas palėpinis, langas neįprastas, į pietų pusę todėl visą laiką užtraukta užuolaida. Patraukiu užuolaidą, o ten stovi du kaktusai perdžiuvę visiškai, atrodė, jog nebegyvi, nebeatsigaus, bet palaisčius atsigavo…
Kadangi oras gamtai labai geras – lyja, bet man lieka tik laukti kol nustos, tai papasakosiu apie “kvailą ir bedvasę” vištą, ji to nusipelno… Rytų mokymuose yra toks aiškinimas apie mirtį, kad tik dvasiškai gerokai patobulėjęs žmogus sužino savo mirties laiką… Buvo tėvas užveisęs vištų, tai galiausiai man jas teko prižiūrėti ir buvo tokia viena balta višta atskalūnė, kaip ir atstumtoji kitų, kaip ir pati pasirinkusi tokį gyvenimo būdą. Nebuvo ji nei meili mums, nei pikta, vienu žodžiu – pati sau. Kai ji jau visai suseno, o nugyveno apie 7 metus, vakare grįžęs matau, kad ta višta nakčiai nebeėjo į savo vištinyką su kita višta, bet nuėjusi į malkinę. Supratau, kad tai jai bus paskutinė naktis šiame gyvenime. Priėjau atsisėdau šalia pradėjau kalbinti – tai ką, išeini vištytę? Ji apsidžiaugė, atsisuko pradėjo man kažką pasakoti, vienu žodžiu atsisveikino, tarė paskutinį savo žodį. Aš ją paėmiau ant rankų, ji mane sparnais apkabino, taip pasėdėjom ir aš ją palikau… Ryte ji jau buvo nebegyva… Sekančią dieną tai papasakojai seseriai. Tai ji irgi buvo nustebusi, pasakojo kaip ta višta visa diena šalia sesers tūpčiojo, ji gėlynus tvarkė, buvo labai meili, ant rankų lipo, vienu žodžiu ir seserimi atsisveikino… Kvailas pasakymas – kvailas kaip višta… Daugelis žmonių nepasiekią tos vištos dvasinio lygio, kad sužinotų savo mirties laiką, o ta višta pasiekė… Prisiminiau, kad atsisveikindamas palinkėjau tai vištai atgimti aukštesniame gyvenime…
O, kaip miela prisiminti. Kažkur irgi rašiau apie mamos vištos atstumtą, bandytą užkapoti viščiuką, bet išgelbėtą ir užaugusį mano kišenėje – iš jos užaugo mūsų vištų pulko „viršininkė” ir „maitintoja”, filosofė, mėgusi su tėveliu vasaros vakarais savuoju „ko ko ko” „pasišnekučiuoti”, kol jis, sode ant suolelio sėdėdamas, savo pypkę rūkydavo. Niekada miestietis negali patirti tokių jaukių vakarų – kai tau prie kojų katinas su šunimi įsitaiso, aplinkui taikiai kudakuodama vaikštinėja višta, o tu stebi, kaip sodas miegui ruošiasi, kaip paukščių choras visa jėga įsigieda, o paskui staiga nuščiūva ir į inkilus slepiasi… Man gaila vaikų, kurie auga ant bruko, viso to negalėdami patirti – iš jų vaikystės tai pavogta..
Aš tą pasakojimą atsimenu, kiek supratau vištos nesuvalgėte…
Kaip galėčiau…
Yra proto instinktyvioji pusė, yra sąmoningoji. Didžioji dalis žmonių ir žmonija tuo pačiu, vadovaujasi instinktyviąja proto puse, todėl ir gyvename pagal “džiunglių įstatymus”. Todėl ir karai ar kitokie susidūrimai nesibaigią, todėl ir ekonomika – antiekonomika ir t.t. Toks jausmas, kad žmonijai taip ir nelemtą tapti sąmoninga civilizacija…
Sveikinu Dievą, esantį tavyje = Namastė…
Betgi tai tobula!
Deja, mes jau praradome galimybę taip trumpai išreikšti mintį.
Visada primenu, giriuosi, kad mes VIENU žodžiu galime taip daug ką išreikšti, kam anglams, vokiečiams, kitoms tautoms viso sakinio prireikia. O čia še tau – to jau negalime – per platų žingsnį „į ateitį šviesią” žengėme, savo „atgyvenusią” kalbą „modernindami”.
Jei žmonija ir toliau taip savo kalbas „modernins”, galiausiai pasieksime, kad sakinį šiandien pradėję, tik kitą dieną jį baigsime? Nes kažkurios „per ilgo” žodžio dalies atsisakę, turėsime ją gal net 3 papildomais žodžiais pakeisti.
Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (I dalis)
– lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/05/01/news/lietuva-ir-holokaustas-vietoj-zaizdu-gydymo-nesibaigiantys-traukuliai-i-dalis–14716722/
Parašė Bruveris…
Nežinau to str. autoriaus tautybės, ir kas jį įkvepia jo tekstams,
tačiau visada buvo malonu klausyti ir skaityti šio Autoriaus mintis, alsuojančias išmintimi, meile, geranoriškumu:
Miša Jakobas: Ar į ugdymo pasiekimus žiūrėsime iš nuotolio?
– 15min.lt/naujiena/aktualu/svietimas/misa-jakobas-ar-i-ugdymo-pasiekimus-ziuresime-is-nuotolio-233-1311164?copied
paskaitykit šio straipsnio komentrus, autorius tikrai jų vertas. Beje, “Komsomolka” mano komentarų nepraleidžia. Nežinau, gal reikėtų didžiuotis ?
Susidūriau su tuo ir anksčiau, ir po šio str. I-ja dalimi komentuodama. Parašiau vieną komentarą, jį praleido, Po pertraukos dar vieną bandžiau įdėti, bet jau nepavyko, kad ir kiek kartų bandžiau jį įkelti. Tada parašiau jiems du atsiliepimus apie tokią jų komentarų atrankos politiką. Net juokinga – tas trumpas pastabas praleido, o dar vieno komentaro su nuomone apie V. B. straipsnį – nė už ką. Padariau pusės dienos pertrauką, užsukau vėl, pabandžiau – ne, neužmiršo, kad esu „kaka”, neįsileido.
Jau yra II ir III str. dalys. Dar neskaičiau.
dėl aiškumo – rašiau apie Bruverio straipsnį.