O. Voverienė. Atsisveikinimas su „Tėviškės žiburiais“ (Kanada)

Daug metų Kanados lietuviai siuntė savo laikraštį „Tėviškės žiburiai“. Malonu buvo skaityti. Ir pati parašydavau apie naujienas Lietuvoje. Pastaraisiais metais, pasikeitus kartoms, laikraštį gaudavau jau retai, o 2020 metais – gavau tik 2 numerius. Atėjusioms naujoms kartoms ir pasikeitus lietuvių emigrantų kartoms, atrodo, kad lietuviškas žodis Kanados lietuviams jau tapo nereikalingas.

„Tėviškės žiburiai“ – vienintelis ir ilgiausiai spausdinamas Kanadoje lietuviškas laikraštis. Praėjusių metų pabaigoje jis paminėjo savo veiklos 70-metį. Laikraštį per visus ilgus dešimtmečius rėmė prenumertoriai Kanadoje ir už jos ribų. Tačiau pačių ištikimiausių laikraščio rėmėjų gretos dėl natūralių priežasčių retėja. Užaugo jau trečia Kanados lietuvių karta, kuri jau ir lietuviškai nebekalba, jiems jau ir laikraščio turinys nebesvarbus, o sentimentai savo protėvių ir tėvų Tėvynei – jau išblėsę. Svetima

šalis, svetima kalba, svetimos šventės – jau sunaikino lietuvių tautinę savigarbą, buvę lietuviai jau tapo kanadiečiais. O atvykusieji iš Lietuvos tarybukai – jau atvyko su išrautomis savo tėvų ir protėvių šaknimis. Ir ne tik – išrautomis, bet jau ir sudegintomis – dėl riebios sriubos šaukšto, dėl trupinio aukso. Vertelgom Tėvynė nereikalinga. Jie pripažįsta jau kitas vertybes – tik pinigus ir daiktus. Lietuvių tauta pirmiausiai ir žūva emigracijoje. Taip buvo po Pirmojo pasaulinio karo, taip buvo – po Antrojo pasaulinio karo, taip yra ir dabar. Manau, jau reikia priprasti prie minties – išvykęs lietuvis, jau miręs lietuvis. Ištikus koronos nelaimei, į Lietuvą tegrįžo 5000 lietuvių iš 830 000 išvykusiųjų. Kitus, atrodo, jau galima nurašyti į tautos išlaidas.

Su skausmu širdyje mąstau: kodėl taip yra? Ir kodėl taip atsitinka? Tekdavo pabendrauti su atvykusiais iš Kanados lietuviais. Jie sakydavo, kad viskas – svečioje šalyje gerai, tik vienintelė bėda kamuoja – nostalgija Tėvynei… Ir jų literatūroje jautėsi – ilgėjimasis ir Lietuvos miškų, ir laukų, ir Baltijos jūros, lietuviško žodžio…, paliktų artimųjų, kitų vertybių. Dabartiniams emigrantams iš Lietuvos – vertybės mažai arba ir visai nerūpi, viską užgožia – tik pinigai ir daiktai, geras gyvenimas… Be dvasios žiburėlio, be idealų, be gyvenimo prasmės… Gyvulėlio, augalėlio, tik biologinės, bet ne dvasinės būtybės gyvenimas… Kuri net nežino, o kas tai yra – žmogaus gyvenimo prasmė? Kaip ji atsiranda? Ar ji man reikalinga? Ką aš savo gyveno pavyzdžiu – palieku savo vaikams ir kitiems palikuonims?… Tik daiktus…, kurie išeis iš mados ir jų jau vaikams nebereikės… Taigi gyvenu – tik ČIA ir DABAR. Po manęs nors ir tvanas….

Turtai kaupiami įvairiausiais būdais. Didžiausi – dažniausiai nešvariais. Pateisinami tie, kurie uždirbami kūrybiniu darbu – sportininkų, bankininkų, talentingų prekybininkų ir amatininkų, retos išimtys – kūrėjų, mokslininkų ir menininkų: mąstantys ir protaujantys žmonės šitai vartotojiškai, iki koktumo, visuomenei nereikalingi. Gi valdininkų biurokratų turtai – beveik visi nešvarūs. Ypač dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje. Bereikia tik palyginti ministro ir ligoninės slaugutės atlyginimus… Tarp jų atlyginimų skirtumas – ministro atlyginimas 20 kartų didesnis, negu slaugutės.

Viešojoje spaudoje populiari nuostata, kad dabartinėje Lietuvoje nusikalstamumas yra dvejopas: 1) įstatymu persekiojamas; 2) įstatymu įteisintas. Su įstatymu persekiojamu nusikalstamumu – viskas aišku: nusikaltėliai yra išaiškinami, persekiojami, teisiami ir baudžiami. Tam yra policija, teisėjai, tardytojai ir kalėjimai. Bet šimtus kartų Lietuvoje yra didesnis valdininkų ir valdžios nusikalstamumas, kuris nėra persekiojamas – visų pirma, tai tie, kurie patys gauna tūkstantinius atlyginimus ir tokius dalina savo giminėms, artimiesiems ir kai kuriems Lietuvos pareigūnams, kurie įsipareigoja jiems vergiškai tarnauti. Juk tai atviras – žmonių apiplėšinėjimas, tik valdžios palaimintas. Eilinė gydytoja, mokytoja, kultūros darbuotoja gauna per mėnesį vos kelis šimtelius (400-800) eurų; su visa šeima badmiriauja, tuo tarpu, kai tūlas ponas valdininkas, direktorius, teisėtvarkos tarnautojas, netgi policijos pareigūnas gauna per mėnesį 10-12 tūkstančių. Ir tai dabartinėje skurdo Lietuvoje vienoje skurdžiausių visoje ES, po Rumunijos.

Tai, kur čia socialinis solidarumas? Juk visi tie žmonės su aukštaisiais mokslais – tai kodėl Lietuvoje tokia drakoniška nelygybė? Negi mus jau valdo – ne žmonės, o kažkokios dangiškos būtybės iš dangaus nusileidusios? O gal iš tikrųjų Drakonai, tik laikinai žmonėmis pasivertę? Kur čia mūsų valstybėje teisybė? Ir socialinis teisingumas? Kai didžioji dalis Lietuvos gyventojų – didžiausi skurdžiai visoje Europoje, o saujelė – maudosi milijonuose eurų? Argi tai nėra mūsų valdžios nusikalstamumas? Kai ji tai saujelei be jokios valdžios priežiūros – 6 800 milijonierių (dabar, jau tikriausiai ir žymiai daugiau – O.V.) leidžia skriausti tūkstančius jų išnaudojamų tautiečių. Kantrūs mūsų žmoneliai, be galo, be krašto – kantrūs. Nei streikuoja, nei mitinguoja, paverkia, padejuoja ir vėl grįžta į vergo ar baudžiauninko dalią. Dabartinis Lietuvos istorijos laikotarpis, man primena 1905 metus, nors dar tada nei dvarponiai, nei bankininkai, nei kiti turtuoliai nebuvo tokie turtingi, kaip dabartiniai mūsiškiai. Bet tada, kai žmonių skurdas, netektys ir kančios perpildė žmonių kantrybės taurę, žmonės sukilo. Ir tas jų maištas buvo košmariškai baisus: degė dvarai, degė svirnai pilni visokiausio turto, griuvo žmonių likimai, žuvo žmonės, net ir žmonių vaikai… Manau, kad tokia socialinė revoliucija artėja ir Lietuvoje…

Girdžiu kol kas dar tolimą, bet vis greičiau artėjantį, tos būsimos revoliucijos prieš turtinguosius ir nedoruosius griaustinio aidą… O dabar Lietuvoje stengiamasi žlugdyti viską, kas žmogų daro žmogumi – mokslą, švietimo sistemą, tikėjimą, žmogų paversti – pigia darbo jėga su vergo mentalitetu, kuriam nereikia nei mąstymo, nei žinių nei intelekto Ir, žinoma, tada jau nereikia nei knygų, nei laikraščių. Prisimenu dar apie 1970-1973 metus, kai viešojoje spaudoje visi futuristai spėjo svarbiausią visuomenės raidos dėsnį – ATGAL Į GAMTĄ. Pirmiausiai tas ėjimas į Gamtą ir prasideda turtingiausiuose kraštuose, kur kapitalas koncentruojasi saujelės turtingiausiųjų rankose, o žmogus sparčiausiai nužmoginamas.

Kanados lietuviai tapo pirmuoju precedentu. Jiems jau nereikia lietuvybės. O ten, kur nėra tautiškumo, nėra ir žmogiškumo. Tai irgi jau visuomenės dėsnis, kurio veikimo pasekmes jau matome ne tik Kanadoje, bet ir pačioje istorinėje Lietuvoje. Neabejoju, kad Kanados pavyzdžiu labai greitai paseks ir Amerikos dabartinės kartos. Matyt, po kelerių metų tokio pat likimo, kaip „Tėviškės žiburiai“ sulauks ir JAV lietuvių bendruomenės laikraštis „Draugas“ ir kitose šalyse leidžiami laikraščiai. Kai pačioje Lietuvoje sparčiai naikinama lietuvybė, tai svetimose šalyse šis procesas neišvengiamas juo labiau. Nebeliko idealizmo, nebeliko Tėvynės meilės, nebereikia ir jos šimtmečiais kurtų tautinių vertybių.

Materialėjame ir virstame gyvūnais, nors ir stovime ant pasaulio gyvūnijos klasifikacijos aukščiausio laiptelio. Visuomenėje galioja nepaneigiamas dėsnis: „Žmogus be dvasinio žiburėlio, tai tik gyvūnas, biologinė, fiziologinė būtybė“. Tokios mintys aplankė, Lietuvoje siaučiant mirtinam koronos virusui. Kartu rusena viltis, kad nuo jo mirštant lietuviams, kitų, likusiųjų, lietuvių protai prašviesės. Ir jie norės likti lietuviais. Viltis miršta paskutinė.