Buvo toks ponas nesveikas. Jis, būdavo, vis važinėja pas daktarus sveikatos ieškodams ir niekur jis, būdavo, sveikatos neranda. Ale vieną metą vasaros laike važuoja jis in šiltus vandenis.
Pakelėje užvažiau pas vieną savo pažįstamą poną. Klausia anas pons:
– Kas tau yr?
Sako:
– Aš nieko negaliu valgyt ir važuosu ten ir ten in šiltus vandenis.
Anas ponas sako:
– Nevažuok ten, šįmet ten negerai, važuok šičion, čia viskas ir geriau, ir geresni daktarai. Aš tau duosu adrisą tenai, ir tau bus labai gerai.
Paraše gromatą in tą daiktą, kad jį prijimtų gerai. Nuvažiau jis tenai. Jį prijėmė in pakajus, tuojaus davė jam ten visokių vynų, stiprių konjakų, visokių gėrimų. Ir gėrė po biskį ir jį nugirdė, paguldė an lovos, ėmė nurengė jį iki kūnui, o jį aprėdė prastom darbinykiškom drapanom, apavė klumpėm ir nunešė jį in kitą palivarką ir paguldė an tvarto, an šiaudų terp kitų darbinykų.
Naktij pabudo, graibo, kas čia yr, kad jis an šiaudų guli… An rytojaus prašvito – žiūri, kad jis su dvarokiškom drapanom: klumpės guli šalia jo, jis nežino, ar jis sapnuoja, ar kas jam rodos.
Ne po ilgam atėjo kemeris varyt prie darbo, o tas pons sako:
– Ką tu mane varai prie darbo, aš toks ir toks ponas.
– Kas tu per pons?
O jau jis ir pats nežino, kas su juom stojos. Padavė grėblį – grėblys puola iš rankų, nes jis nepratęs nieko dirbtie, o jis turėjo toliau viską dirbtie.
Kaip jis jau pasidirbo, jau jam visi valgiai gardūs, jis teip valgo, kad tik gautų. Pralaikė jį tenai apė keturias nedėlias – jau jis sveikas be vaistų.
Ansai ponas mato, kad jau jis gerai valgo, viskas jam gardu. Tas pons padarė savo bernam balių, davė gerai arielkos. Jį vėl gerai nugirdė, tas berniškas drapanas nurengė, aprengė jį vėl jo poniškom, nunešė jį vėl in tuos pakajus.
Naktij prabudo, lekojus jo klausia:
– Pon, ar ko reikalauji?
Tas pons mislia: „Kas čia yr, ar čia aš vėl sapnuoju?“ Lekojus sako:
– Pon, aš jus nė pribudyt negaliu.
Tas pons prabudęs mislia, kad jis visą laiką miegojo, o jam sapnavos teip, kad jis ten bernau.
Išsipagiriojo, jau jis valgyt netrivoja, o pas ponus, žinoma, kaip iš ryto – arbata. Jau jis valgyt nepakenčia, o anas ponas sako:
– N’o ką tu, rodos, radai gerų daktarų, kad teip greit sveikas, kad nori teip daug valgyt? Tu sveikas buvai, tik tu, kaip nieko neveiki, tai tu negali valgyt. Tu vis vaikščiok, darbuok po biskį, bus gardu valgis. Aš tave tyčia ten padaviau prie darbo, o kad tu padirbai, matai, koks tu sveikas.
[Užrašė Vincas Basanavičius, papasakojo Mauškus, 1898 m., Bartninkuose, Vilkaviškio r.; Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda “Lietuvos”, D.3. – 1904.]
*************
Želmenį kelia žemė, žmogų – darbas
(Lietuvių patarlė).
Patiko ši gyvenimiška pasaka. Taikliai ir esmingai. Tiktai tie nugirdymai keistai (nors prasmingai) skamba.