
Merkinės Vinco Krėvės gimnazijoje įvyko Lietuvos moksleivių etninės kultūros olimpiada, šešių narių vertinimo komisijai vadovavo Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“ direktorė Aušra Plytninkaitė. „Olimpiada vyksta antrą kartą, jos atsiradimas nesiejamas su 2020-aisiais kaip Tautodailės metais, tačiau tautodailė kaip etninės kultūros dalis šios olimpiados kontekste užima labai svarbią vietą. Galbūt olimpiados atsiradimas labiau sietinas su etninės kultūros plėtra besirūpinančių žmonių siekiu ugdyti visapusiškai išprususią, tautiškai ir pilietiškai susivokusią asmenybę, gebančią puoselėti, saugoti, išreikšti ir perduoti kitiems prigimtines (etnines) ir pasaulio kultūrų vertybes“, – sako A. Plytninkaitė.
– Aušra, kaip atrodytų, ar taps etninės kultūros olimpiada tradicine? Ar apskritai įmanoma suaktualinti etninę kultūrą taip, kad ja susidomėtų išmaniųjų technologijų kartos vaikai?
– Olimpiada jau įgyja pagreitį. Tęstinumą užtikrina didelis mokytojų įsitraukimas, kuris pasireiškia noru analizuoti olimpiadoje dalyvaujančių mokinių sėkmės paslaptis ir nesėkmių priežastis. Po kiekvieno olimpiados etapo, vertinimo komisijos nariai sulaukia daugybės mokytojų klausimų, prašymų pakomentuoti jų parengtų mokinių pasirodymus. Dzūkijos (Dainavos) regioniniame olimpiados etape dalyvavo 19 mokinių iš viso Dzūkijos regiono. Pagal olimpiados sąlygas jie turi atlikti dvi užduotis. Pirmoji – etnokultūros pažinimo testas, kurį sudaro etninės kultūros specialistų parengti klausimai, susiję su lietuvių kalendorinėmis šventėmis. Antroji užduotis – mokinio etnokultūrinės raiškos ir veiklos vaizdinis pristatymas. Tai gali būti sakytinio, muzikinio, šokamojo ir žaidybinio folkloro, teatrinių inscenizacijų atlikimas ar tautodailės (tradicinių amatų) dirbinių gamyba, dalyvavimas etninės kultūros kolektyvuose, mokyklos ir vietos bendruomenių veikloje. Galbūt, sakysite, neįtikėtina, bet Lietuvoje auga nauja jaunų žmonių karta, su pasididžiavimu kalbanti savo krašto tarme, su stebėtinu pasimėgavimu dainuojanti savo krašto dainas, demonstruojanti ilgalaikį, nenutrūkstamą domėjimąsi tradiciniais amatais. Gėrėdamasi tais jaunais žmonėmis, drįstu teigti, kad šiandienos technologijų pasaulyje etninė kultūra turi ateitį.
– Kas asmeniškai nustebino, pradžiugino, o gal buvo netikėta kaip vertinimo komisijos pirmininkei olimpiadoje?
– Vienas stebinantis dalykas yra tai, kad olimpiadoje dalyvavo mokiniai iš Eišiškių, kurie šeimose nedaug kalba lietuviškai. Pavardės byloja, kad jie užaugę mišriose šeimose. Tačiau šiuos jaunus žmones ugdo nuostabūs mokytojai. Šie mokiniai puikiai atliko etnokultūros pažinimo testus ir parodė savo krašto etninės kultūros išmanymą. Pradžiugino tai, kad vis daugiau mokinių rodo gebėjimą kalbėti tarmiškai. Kažkada teko duoti interviu Lietuvos radijo žurnalistei, kuri klausė, ar įmanoma mokykloje rasti mokinį, kalbantį dzūkiškai. Atsakiau, kad ne, nes tokia buvo tuometė tiesa. Tačiau šiandien į šį klausimą atsakyčiau kitaip ir tai be galo džiugu pripažinti. Belieka dar kartą padėkoti mokytojams, be kurių entuziazmo ir kryptingo darbo šiandien negalėtume didžiuotis tokiais mokiniais.
Tikrai negaliu nepaminėti mokinių iš Lazdijų rajono. Jie parodė neįtikėtiną patirtį etnokultūrinės raiškos pristatymo metu. Pasirodo, jauni žmonės jau aktyvūs tautodailininkai, gana profesionaliai margina margučius, riša sodus, vykdo mokymus, kurių metu amatų moko savo bendraamžius ir ne tik. O ko vertos merkiniškės merginos, nuo mažens dalyvaujančios folkloriniame judėjime. Jų atliekamos dainos iki pat širdies gelmių sujaudino ne tik komisijos narius, bet ir kiekvieno renginyje dalyvavusio širdį. Visada tikėjau, kad etninė kultūra turėjo, turi ir visada turės ypač svarbią reikšmę bendrosios kultūros plėtrai. Pabrėžiu žodį „turės“, nes tikiu žmonių, nešančių etninį suvokimą jaunimui, nuoseklumu ir atkaklumu. Tik dėl šių žmonių nenuilstamo darbo šiandien galime džiaugtis, kad etninės tradicijos perimamumas yra užtikrintas.
– Etninė kultūra nėra mokomasis dalykas bendrojo ugdymo mokykloje. Kokių dalykų mokytojai juos parengia?
– Etninės kultūros olimpiada yra ypatingas reiškinys Lietuvos švietimo padangėje. Juk etninė kultūra bendrojo ugdymo mokyklose yra ne kaip privalomas dalykas. Yra mokyklų, kur ji dėstoma kaip pasirenkamasis dalykas arba dalyko modulis. Kitose integruojama į kitus mokomuosius dalykus ir į daugelį mokyklos gyvenimo sričių, kai svarbios etninės kultūros temos nagrinėjamos ne tik per mokomųjų dalykų pamokas, bet ir neformalųjį švietimą, mokyklos bendruomeninį gyvenimą. Ir praktiškai visose mokyklose vyksta etninės kultūros įgyvendinimas neformaliojo švietimo srityje.
Lietuvoje jau antrus metus vykdoma Lietuvos mokinių etninės kultūros olimpiada. Pastebime, kad mokinius olimpiadai dažniausiai ruošia lietuvių kalbos mokytojai, taip pat mokytojai, vadovaujantys etnokultūrinės raiškos būreliams, klubams, ansambliams. Etninė kultūra niekada negyvavo ir negyvuos vien teoriniu lygmeniu. Tai betarpiškas teorijos ir praktikos derinys, kuris atsiskleidžia per praktinę amatų raišką, pasakojamosios ir dainuojamosios tautosakos išmanymą ir perteikimą. Olimpiada – tai dirva ne tik žinojimui, bet ir meistrystės rodymui.
– Ar buvo matyti olimpiadoje tokių išskirtinių asmenybių, mokytojų ir įstaigų, kurių auklėtiniai tapo laimėtojais?
– Olimpiados istorija dar labai trumpa, tačiau galima paminėti Varėnos rajono Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos bendruomenę. Jau antrus metus iš eilės trims šios gimnazijos mokinėms buvo patikėta užduotis atstovauti Dzūkijos (Dainavos) regionui respublikiniame olimpiados ture. Pagyrimo vertos ir Lazdijų rajonui atstovaujančios bendrojo ugdymo mokyklos: Veisiejų Sigito Gedos gimnazija, Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija, Lazdijų rajono Aštriosios Kirsnos mokykla, Lazdijų rajono Šventežerio mokykla.
Laureatais tapo ir Dzūkijos (Dainavos) regionui respublikiniame etape atstovaus: Rugilė Sinkevičiūtė (Varėnos rajono Merkinės Vinco Krėvės gimnazija), I vieta 5–8 klasių grupėje, Austėja Tarailaitė (Varėnos rajono Merkinės Vinco Krėvės gimnazija), Morta Žaliauskaitė (Lazdijų rajono Aštriosios Kirsnos mokykla), II vieta 5–8 klasių grupėje, Monika Kazabuckaitė (Varėnos rajono Merkinės Vinco Krėvės gimnazija), I vieta 9–12 klasių grupėje, Austėja Klimavičiūtė (Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija), Deimantė Marija Graževičiūtė (Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija), II vieta 9–12 klasių grupėje. Puikiai regioniniame olimpiados ture pasirodė ir III vietos laureatai: Novilė Rasimavičiūtė (Alytaus „Volungės“ progimnazija), Adelė Gudžiauskaitė (Veisiejų Sigito Gedos gimnazija), Martynas Mikelionis (Lazdijų rajono Šventežerio mokykla).
– Kaip atrodo olimpiados kontekste Alytus, juk esame Dzūkijos sostinė?
– Alytaus miestui regioniniame olimpiados etape šiemet atstovavo Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos, „Volungės“ progimnazijos, Vidzgirio progimnazijos, Putinų gimnazijos mokiniai. Austėja Klimavičiūtė, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinė (mokytojos Janė Zelenienė, Danutė Račkauskienė) jau antrus metus iš eilės patenka į respublikinį olimpiados turą. Šiemet puikiai pasirodė ir Novilė Rasimavičiūtė, Alytaus „Volungės“ progimnazijos mokinė (mokytoja Danutė Šalaševičienė).
Manau, kad tai puikus rezultatas, nes miesto mokiniams tokio pobūdžio olimpiadoje dalyvauti gana sudėtinga. Juk čia būtina parodyti gebėjimą kalbėti tarmiškai, pristatyti etnokultūrinės raiškos ir veiklos elementus, kurių apraiškos daug ryškesnės kaimiškose vietovėse. Etninės kultūros linkme ugdomi mokiniai visose Lietuvos mokyklose, tačiau vienose ši veikla stebima epizodiškai, nekryptingai, čia dažniausiai veikia mokytojai mėgėjai, kurių „gyvenimo stilius“ yra etninė kultūra. Įdomu, jog, nepaisant to, kad tai pavienių pedagogų iniciatyvos, šiose mokyklose vyksta labai gražių, etninę kultūrą perteikiančių veiksmų.
Yra mokyklų, kuriose etninės kultūros ugdymas yra kompleksiškas, integralus, kryptingas, apimantis didelę dalį mokyklos gyvenimo. Tikėtina, kad čia sutiksite ne tik daugybę mokytojų, laisvai bendraujančių visomis su etnine kultūra susijusiomis temomis, bet ir etniškai išprususį mokyklos vadovą. Mokyklų bendruomenės šiandien linkusios deklaruoti, kad etninė kultūra užima labai svarbią vietą jų vykdomoje veikloje. Tačiau kokia to kuriama vertė, ne visi bando nusistatyti.
– Ir koks rezultatas?
– Dažnai tenka stebėti aklą kalendorinių papročių atkartojimą, kuris miesto žmogaus gyvenime atrodo nenatūraliai ir net neleistinai. Liūdna, kai mokyklos bando perimti šeimos gyvenimui priskiriamas kalendorines šventes. Juk tuomet dingsta jų prasmė ir žodžio „mokyti“ prasmė. Ar galime sau leisti prabangą mokyti netiesos?
– Kokio amžiaus vaikai etninės kultūros ugdymui yra patys imliausi? Ar daugėja šeimų, kuriose toks auklėjimas atsiranda ir nuo ko tai priklauso?
– Visko mokyti žmogų reikia nuo mažens. Šeimos vaidmuo perduodant tradicinę kultūrą pastaruoju metu labai sumažėjęs, vis mažiau tenka sutikti šeimų, kuriose puoselėjamos tradicinės vertybės. Gal tai lemia vis didesnis žmonių siekis gyventi miestuose, atitolus nuo gamtos ritmo ir kaitos, perteklinis noras „prisijaukinti“ kitų šalių papročius. Jau kuris laikas etninės kultūros ugdymo eigoje šeima ir mokykla yra lygiaverčiai partneriai. Ir čia gera terpė pasireikšti ikimokyklinio ugdymo įstaigoms. Tik nelygu ką jos renkasi. Dažnėja ikimokyklinio ugdymo įstaigų siekis ugdymą rengti stiprinant užsienio kalbų mokymą, tiksliųjų mokslų dalykus, įvairiausias emocinį intelektą stiprinančias programas. Puiku, tačiau čia mes praleidžiame tai, kas mažam augančiam vaikui yra tuo metu svarbiausia, – tautinio tapatumo, vertybinį ugdymą.
– Grįžtant prie Alytaus ir „Sakalėlio“ pradinės mokyklos, kuri politikų sprendimu prijungta prie Vidzgirio progimnazijos, dėmesys etninei kultūrai bus išplėstas (kaip politikai postringavo) ar pražus, – kokios būtų prognozės ir nuo ko tai priklausys?
– Etninės kultūros ateitis labai priklauso nuo mokytojų tikėjimo, žinojimo, noro veikti, siekio suvokti ir atsakomybės perduoti. Ir šioje jautrioje mūsų miesto žmonėms situacijoje belieka pasitikėti mokytojais. Dėmesys etninei kultūrai šiandien, kaip ir vakar, labai priklausė nuo mokytojų požiūrio į šį dalyką, taip ir nuo kito rugsėjo priklausys tik nuo jų. Mokytojai yra ateities kartų architektai. Ar mūsų mieste išugdyti laimėtojai išmanys etninę kultūrą, priklausys nuo kiekvieno jų gyvenime sutiktų mokytojo ir atsakomybės savo tautai.
LIteratūrinė kalba – savo keliu, o tarmių ir patarmių ugdymas regionuose yra mūsų kelias į ateitį. Džiaugiuosi, tad, ir tarmių olimpiados įkvėpėjais bei organizatoriais.