Nacionalinė žemė tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įsteigė apdovanojimą – Mykolo Krupavičiaus vardo atminimo medalį. Kviečiamos valstybės bei savivaldybių institucijos, įstaigos, asociacijos, mokslo, mokymo, kultūros įstaigos, piliečių bendruomenės, labdaros organizacijos ir kiti fiziniai bei juridiniai asmenys siūlyti asmenis vertus šioapdovanojimo.
Apdovanojimas M. Krupavičiaus vardo atminimo medaliu įsteigtas pagerbiant šią iškilią asmenybę, jo nuopelnus žemėtvarkos raidai tarpukario Lietuvoje bei prieš šimtmetį Lietuvoje vykdytą žemės reformą, sukūrusią prielaidas tarpukario Lietuvos ekonominiam suklestėjimui. Atminimo medalis skiriamas siekiant pagerbti tuos, kurie yra labiausiai nusipelnę dirbdami valstybės labui ir jos gerovei žemėtvarkos srityje.
Krupavičiaus atminimo medaliu bus apdovanojami asmenys už nuopelnus Lietuvos žemėtvarkos sistemai, už indėlį į naujausių laikų Lietuvos žemėtvarkos raidą, už mokslinę veiklą žemėtvarkos srityje ir veiklą, prisidedančią prie žemėtvarkos reputacijos bei pagarbos šiam amatui stiprinimo.
Siūlyti kandidatus apdovanojimams turi teisę valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, asociacijos, mokslo, mokymo, kultūros įstaigos, piliečių bendruomenės, labdaros organizacijos ir kiti fiziniai bei juridiniai asmenys. Teikiant kandidatūras apdovanoti medaliu turi būti pridedama užpildyta kandidato anketa ir jo veiklos, už kurią siūloma apdovanoti, aprašymas.
Vertus apdovanojimo asmenis galima siūlyti iki 2020 m. kovo 3 d. užpildant anketą: http://www.nzt.lt/go.php/lit/img/2
Laimėtojus iš kandidatų rinks speciali komisija, sudaryta iš žemėtvarkos sektoriaus atstovų. Po vieną kandidatą į komisiją deleguos Žemės ūkio ministerija, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija, Žemėtvarkos veteranų klubas, Žemėtvarkininkų ir hidrotechnikų inžinierių sąjunga, Lietuvos geodezininkų ir matininkų sąjunga, Nacionalinė geodezijos, kartografijos ir žemėtvarkos įmonių asociacija ir Lietuvos matininkų asociacija. Nacionalinė žemės tarnyba į komisiją deleguos du kandidatus.
Štai ką parašęs prelatas Mykolas Krupavičius apie Estiją prieš 104 metus 1916 metais:
Gyvenant Taline teko susipažinti beveik su visais jų vadais ir ypač studentais. Visa jų eilė Nepriklausomoje Estijoje buvo išsimušusi į aukštas valdžios vietas. Iš jų man teko sužinoti, kokiu būdu estai suestino savo sostinę. Jų pasakojimu, jei neklystu, ligi 1905 metų į jų sostinės savivaldybę pakliūdavo tik vienas kitas estas, o visi kiti būdavo rusai. Tada estai metė šūkį: “Estai turi pralobti”. Šitas šūkis jiems pavyko įgyvendinti. Rezultate mano kalbamuoju laiku, t.y. 1916 metais, estai jau turėjo miestų savivaldybėje ar ne 70 ir dar kelis savo atstovus, o svetimtaučiai tik tiek atstovų, kiek estai iki 1905 metų. Suprantama, kad tautiškai susipratę estai savo sostinę valdė taip, kad būtų jai ir visai estų tautai kuo daugiausia naudos. Pažinojau Lietuvą. Pažinojau kiek ir Latviją. Tuo metu, kada mes tik pradėjome leisti elementorius, kalendorius ir kitas paprastas knygeles, latviai jau turėjo savo enciklopediją ir plačią literatūrą. Bevaikščiojant po Latviją ir visa tai matant, man darėsi pikta ir graudu, bet dabar, pasidairius kiek plačiau po estų gyvenimą, atrodė, kad estai kultūriniu atžvilgiu buvo pralenkę ir latvius.
Mes turime žinoti, kad Vilniaus universitetas buvo panaikintas 1832 m. po sukilimo. Mes turime žinoti, kad po sekančio sukilimo buvo įvestas 1864 m. lietuviškų leidinių liaudyniškomis raidėmis draudimas, atšauktas 1904 m.
Nesigraudenkime savęs ir neniekinkime, džiaukimės išvis, kad lietuviais išlikome.
Jiems tam tikra prasme „nuskilo”. Gal kokiais 1980 teko dalyvauti susitikime su jų Nac. b-kos mokslininkais. Tada jau buvo pajudėję šiokie tokie ryšiai su užsieniu, studentus išleisdavo kokiam mėnesiui „už kordono”. Estai su suomių mokslininkais labai intensyviai bendradarbiavo. Ta b-ka turėjo savo sociologijos mokslininkų, buvo rimtų tyrimų padarę, o mūsų VU dar tokios specialybės nebuvo. Klausėme tada jų pasisakymų išsižioję, jau tada buvo žymiai aukštesnis lygis…
Pirmą kartą buvau Taline 1983 m. per studentų žiemos atostogas, aš pamečiau galvą dėl estukių. 1990 m. išvažiuojant į Suomiją, atsirado nemažai estų draugų, nuostabių estukių, bet jau buvau prieš metus vedęs ir iki šiandien ištikimas žmonai, vis dar esame įsimylėjėliai. Pora estukių nelaimingai įsimylėjo. Nuostabios abi merginos, per vėlai susitikome …Važinėjau į Taliną ar į Suomiją iki 1994 m. vidurio, kalbėjau suomiškai, švediškai, kažkiek estiškai, dabar galiu skaityti ir suprasti tomis kalbomis.
Taline teko žiūrėti Suomijos TV kanalus, estai pastoviai žiūrėdavo, nemaža dalis turėjo giminių Suomijoje, Švedijoje ( tai susigiminiavę su Estijos vakarinių salų švedais, po karo išvažiavę į Suomiją ir Švediją, ar susijungę su giminėmis, išvažiavusiais prieš karą, per karą ar po karo, jų garsus krepšininkas Priit Tomson dėl švediškos kilmės išvažiavo). Savaime suprantama, kad estų mokslininkai galėjo domėtis ir dirbti temomis, kurių niekas SSSR net neįsivaizdavo. Kaip jie išsaugojo savo inteligentijos žiedą per pokario metus ? Pasirodo, estų nuostata per daugybę šimtmečių – nesvarbu kas valdo Estiją, svarbu išlikti ir išsaugoti estus, juk mūsų taip mažai – leido išsaugoti žmones bendradarbiaujant su sovietais, štai iš čia ir toks estų jausmas, kad jie visada yra protingesni ir tai duoda pasitikėjimą savimi būnant nusilenkusiems, išliekant oriems sulenkus mandagiai kupras. Pabuvus Tartu, ypatingos mokslo kultūros mieste, kur kiekvienas sutiktasis lyg docentas, nors pasirodo yra vairuotojas ar kasininkė parduotuvėje, suprantu, kad Lietuvoje taip galėjo būti tik Veiveriuose esant pedagoginiam universitetui.
Tas ryšys estų su suomiais galimas sulyginti su žemaičių ir aukštaičių ryšiu, tik ten atskiri traukos centrai Tallinn – Tartu ir Helsinki / Helsingfors – Turku / Aabo, tas Suomijos švedų aristokratų kultūros vyravimas, kas negalėjo atsitikti Lietuvoje dėl Vilniaus užgrobimo 1920 m. ir mes praradome sulenkėjusių lietuvių aristokratų kultūrą. Estai iki 1944 m. turėjo ir švedų, ir vokiečių aristokratiškos kultūros savus žmones, tai uždėjo spaudą estų inteligentų daugybei kartų.
Nenuostabu, kad estai dar sovietijoje dirbo darbus, kas kitoms tautoms buvo už akiračio ribų.