Laisvosios rinkos propaguotojai, su oligarchinių struktūrų išlaikomu Lietuvos laisvosios rinkos institutu priešakyje, štai jau 30 metų mums plauna smegenis apie nevaržomą laisvę nuo mokesčių, nuo valstybės reguliavimo, nuo įvairių apribojimų. Suprantama, ši laisvė – tik verslui, ypač stambiam, o žmogui geriausiu atveju telieka laisvė dirbti. Tačiau ir į šią neva laisvę esą kėsinasi valstybė, „gundydama“ žmogų pašalpomis ir neleidžianti jam pasireikšti kaip asmenybei. Taip viename interviu sakė neseniai institutui vadovauti grįžusi Elena Leontjeva. Tarsi to dar būtų maža, pašalpos, anot jos, prisidedančios ir prie šeimos ardymo, „nes mes esame mažiau priklausomi nuo savo artimųjų“. Tiesiog negaliu į tai nesureaguoti.
Skurdas ir pašalpos tikrai nėra faina ir patogu, kad imtų pagunda jų siekti, iš tiesų tai yra žiauri tremtis, pažeminimas ir diskriminacija. Tačiau ne tai Lietuvoje yra blogiausia, juk gaunančiųjų socialines pašalpas yra tik apie 2,5 proc. šalies gyventojų. Dešimt kartų daugiau Lietuvoje yra dirbančių skurdžių! Pagal Europos profesinių sąjungų instituto atliktą analizę Lietuva pagal pragyvenimo lygį lenkia tik Rumuniją, Bulgariją ir Vengriją, faktiškai disponuojamos mažiau uždirbančių lietuvių pajamos – vos daugiau nei 600 eurų. Ir jūs sakote, kad darbas tai – kelias į laisvę ir savirealizaciją?
Norėčiau pamatyti, kaip ponia Leontjeva apie galimybę būti laisvu kūrėju pasakoja vienišai trijų vaikų motinai, kuri priversta dirbti pusiau (arba visai) šešėlyje, nes darbdaviai neleidžia pakankamai laiko praleisti su vaikais, ypač sergančiais. Arba po 12-14 val. dirbantiems tėvams, kurių vos daugiau nei minimali mėnesio alga uždirbamų atlyginimų užtenka tiek, kiek reikia jų ir jų vaikų gyvybei palaikyti. Arba studentui, kuris per darbus (reikia išgyventi, o kur dar paskola mokslams) neįstengia rasti laiko mokslams. Arba neįgalumą turinčiam darbuotojui, kuris, jeigu per vargus ir randą darbą, tai dirba nepakeliamu krūviu kokioje nors „socialinėje“ įmonėje.
Beveik visą mūsų laiką užima darbas, gal net du ar trys, tad didžioji dalis mūsų tik dirba ir miega, o kada mums gyventi? Kada mums pasireikšti kaip asmenybei? Nuolat augantys darbo krūviai ir žeminantys atlyginimai – štai kas prisideda prie nuolatinio streso, augančio antidepresantų naudojimo ir šeimų ardymo, o ne pašalpos.
„Iš niekur kitur negali ateiti skurdo panaikinimas, tik iš mūsų pačių“, – sako LLRI vadovė. Suprask, – patys kalti, kad skurstat, patys ir kapstykitės. Nors šį mitą skleisti ir juo tikėti yra labai patogu, tačiau skurdas nėra objektyvi būklė, bet situacija, sukuriama nevienodai paskirstant išteklius.
Nesuskaičiuojamą daugybę kartų sakėme – įveskime progresinius mokesčius visoms pajamoms, nepriklausomai nuo jų kilmės. Tai vienintelis būdas kovoti su nelygybe ir socialine neteisybe. Juk visi sutiks, kad nėra teisinga, jog per pastaruosius 4 metus penktadalio turtingiausių šalies gyventojų pajamos išaugo net 40 proc., o apatinio penktadalio – tik apie 17 proc.
Taip, išties, mieli ponai laisvės propaguotojai, laisvė yra pamatinė vertybė. Bet ji kapitalizmo sąlygomis yra vertinama rinkos kaina, ir įpirkti ją, deja, gali tik tie, kurie turi galios ir pinigų. O štai baimės – kiek nori ir už dyką: kad neišmestų iš darbo, kad neprarastum būsto, kad užtektų lėšų vaikų išsilavinimui, kad nenumirtum skurde.
„Iš mūsų pačių ateina mūsų turtas, mūsų gerovė, iš mūsų tarnystės vienas kitam, kas kuo gabus, tas tuo tarnauja kitam“, – minėtame interviu filosofuoja LLRI prezidentė. Tad, mieli oligarchai, jeigu jūs gabūs būti milijonieriais, tai gal galite pasitarnauti kitiems bent mokėdami mokesčius? Bent per pusę tiek, kiek mokame mes, paprasti darbuotojai? Ar valstybė jus nepakankamai gundo?
Tiesa ir tikrovė dar žiauresnė, nes vaikams “kalama” jog kompiuterinės prekcentrių karvės
…melžiamos visuotinio žiniatinklio mygtukynu, ir “spustelėjus” nuo sąskaitos trąšų-dirvožemio
iš ekrano (kiti sako moniTOR) pabirs kokių tik nori daržovių bei vaisių, ar net gardumynų gausybių gausybė, tik savą trąšą-dirvožemį, o tiksliau “bankinę sąskaitėlę’ naudok ir naudok. NAUDOKIS!
O kaip, kas iš kur, kodėl ir kada užauginama, pagaminama – kiek darbo įdedama, tai jau vien perbaksnojimų po 14-16 val. laiku s u s i s k a i č i u o j a m a. taip, kad baksnot ir baksnot,
– kuo daugiai ir vis daugiau, ir skurst; tuo esam pasmerkti, ar pasmerkiami – kažkam tarnaut vergaut.
Na, – pati puikiausiai pavyzdinė nuostabybė 🙂 kaip visi pas Cukerberg į FB ar panašius fluss-fliūzerius braunasi, spraudžiasi, tūno ir vergaudami tūnojimu baksnojimu turtina ŠEIMININKĄ, o patys… skursta
Gal autorės tekstuose reikėtu pradėti ieškoti pozityvo ? Sutirštinamu socialiniu aspektu jame pilna , bet čia kritika matyt jau nepadėtu keisti jos požiūrį į problemas . 🙂
Šią pasaką apie progresinius mokesčius mes girdime prieš kiekvienus rinkimus. “Jie yra mūsų partijos programoje, jie ne tik sumažins socialinę atskirtį, bet ir padidins vartojimą, kas pagyvins visą ekonomiką ir t.t ir pan”…
Bet Egidijaus Masiulio atvejis, puikiausiai pademonstruoja, kodėl šiuos rinkiminius pažadus, dėl progresinių mokesčių, partijos pamiršta. Pinigai, pinigai, pinigėliai. Jie, kaip anestezija… Nugramzdina politikus į visišką nebūtį, į kitą “dimensiją” – iki sekančių rinkimų. O tada jau vėl – “iš varčios”. Taip ir sukasi ši “pasaka” visą nepriklausomybės laikotarpį. Ir kur čia laisvė? Kurioje (suprask) visi subjektai ekonomikoje yra lygiomis teisėmis.
Kur čia tas, liberalų liaupsinamas, laisvosios rinkos stebuklas, kuris viską automatiškai sureguliuoja?
Kokia čia veikia “automatika” ir aklam kvailiui yra suprantama. O taip pat ir subjektų lygybė. Vidutinis ar smulkusis verslas neturi jokių šansų lygiateisiai konkurencijai.
Nusikalstami, simbioziniai santykiai tarp oligarchų ir politikų akivaizdūs. Klausimas ką su tuo daryti? Ką galima priešpastatyti?
Garsiausias žmonijos filosofas Aristotelis, dar demokratijos aušroje (apie ją) kalbėjo, kaip apie dvi versijas:
– kai hienos valdo asilus
– pilietyja…
Romas ..o Jus pabandykite pasigilinti ar Jus to mokesčio norite kaip fakto vykdomam socialiniam teisingumui ar kaip piliečiui kuriam rūpi kad valstybė surinktu daugiau mokesčiu . 🙂
Visi mokesčiai tėra priemonė. O visų piliečių gerovė (be skurdo) – tikslas. Ir šis tikslas tikrai nėra utopinis.
Teisingai, Romai, kalbi . Reikia tik panorėti ir vadinama “utopija” pavirs tikrove.
Ir iš kur tokia leftistinė postringautoja išdygo?
Visiškai jokio supratimo apie ekonomikos dėsnius. Jei ne konkurencija – tai iki šiol, Ruginiene, tupėtume medžiuose. Ką ten medžiuose – net ir amebos lygio nebūtume pasiekę.
Leontjeva visiškai teisi – žmogus yra laisvas pasirinkime. Ir ne kokioms budulinėms profsąjungoms mus mokinti, kas yra LAISVĖ.
Ruginienė primiršo, kad gyvename atvirame pasaulyje, kuriame vyksta žmonių ir kapitalo migracija. Tad jei kažkokios profsąjungos įgaus Lietuvoje nors kiek valdžios – proporcingai sumažės investicijų, o mūsų žmonės, praradč darbus ir pavergę nuo leftistinių populistinių kliedesių patrauks paskui…
Šaunu, kad Lietuvoje yra tokios įstaigos, kaip Laisvosios rinkos institutas – nors kažkiek profesionalų, kurie tiesą į akis drąsiai rėžia. Tik svarbu, kad valdžia ir visuomenė įsiklausytų.
O kas tos profsąjungos? Gilesniu mąstymų nepasižyminčių veikėjų šutvės, kurios iš esmės “vienija” tik juos pačius. Na, vieną kitą procentą dirbančiųjų. TAD KAIP JOS DRĮSTA KALBĖTI VISŲ MŪSŲ VARDU? Ir iš viso ši populistų valdžia per daug taikstosi su profsąjungomis. O tai jau yra prieš mūsų – piliečių interesą. Nes dauguma Lietuvos žmonių nieko bendro su profsąjungomis neturi ir turėti nenori.
P.s., Ir iš viso man keista, kodėl tautinės minties “Alko” svetainė taip pamėgo viešinti visokių leftistų postringavimus?
Kategoriškumas, kaip taisyklė, byloja apie vienpusį požiūrį ir dvasinę ne brandą. Šis, “Žemaičio” atvejis, ne išimtis.
Leftizmas, tai kairuoliška, veltėdiška ideologija, kuri skatina vartoti tai ko nesukūrei…Suprantama, kad žmonės skirtingi įvairiausiais aspektais, tame tarpe darbštumu ir gabumais.
Jeigu toks “margas” būrys stos dirbti tą patį darbą, tarkime emigracijoje rinkti braškes, pils jas į bendrą krūvą, o paskui uždarbį pasidalins po lygiai, tai didžiausi tinginiai ir veltėdžiai bus verti leftisto etiketės.
Deja gyvenimas pateikia daug papildomų faktorių (kriminalinių, išnaudojimo, neteisingo paskirstimo ir pan.), kurių rezultate veltėdžio rolėje gali atsidurti ir oligarchai, jų atžalos ar kiti didelį turtą valdantys žmonės.