XIII amžius – tai didelių Lietuvos pergalių mūšiuose su kryžiuočiais ir kalavijuočiais šimtmetis. Viena pergalė čia temdo kitos šlovę, ir visos jos nebegali vienodai susirikiuoti mūsų istorinėje atmintyje, todėl lieka užmirštos ar bent primirštos.
Vienas iš tokių neužmirštų, bet gerokai primirštų mūšių, kuriame Lietuvos kariuomenė pasiekė įspūdingą pergalę, įvyko 1270 m. vasario 16 d. ant Baltijos jūros ledo Estijoje, ties Karuse. Šiemet sukankantis 750 metų šio mūšio jubiliejus yra gera proga jį prisiminti, o kartu ir iš naujo įvertinti jo reikšmę.
Mūšio istorinis kontekstas
Karusės mūšis ir į jį atvedęs karo žygis buvo pirmoji naujo Lietuvos valdovo Traidenio karinė pergalė.
Traidenio atėjimo į valdžią laikotarpis yra gaubiamas miglų. Istoriografijoje jo valdymo pradžios datos svyruoja tarp 1268 ir 1270 m. Yra žinoma, kad Traidenis iškilo Mindaugo sūnui, stačiatikių vienuoliui Vaišalgui, atkeršijus tėvo žudikams ir, 1267 m., po trejų metų valdymo, pagal iš anksto duotą įžadą atsisakius valdžios ir sugrįžus į vienuolyną. Vaišalgas valdžią Lietuvoje perdavė savo sesers vyrui Švarnui Danilovičiui, vienam iš Volynės kunigaikščių. Tačiau, matyt, reikia sutikti su tais istorikais (Ježiu Ochmanskiu, Artūru Duboniu), kurie teigė, kad realiai Švarnas taip ir nepradėjo valdyti Lietuvos, nes joje iškart po Vaišalgo įsitvirtino Traidenis.
Apie Traidenio valdymą Lietuvoje galime kalbėti bent nuo 1268 m. pradžios, o gal ir nuo 1267 m. Tačiau rimtesnė jo galios manifestacija buvo 1270 m. vasario žygis į Livoniją.
Viena iš to meto Livonijos aktualijų buvo Vokiečių ordino siekis iš naujo pajungti dar 1259 m. iš jo valdžios išsivadavusią Žiemgalą. Kryžiuočių kovos su žiemgaliais vyko ne nuolatos, o atskiromis bangomis. Po to, kai 1259–1260 m. jiems nepavyko atkurti savo valdžios Žiemgaloje (labiausiai tam sutrukdė žemaičių laimėtas Durbės mūšis), jie vėl bandė tai padaryti vadovaujami magistro Konrado fon Manderno 1264–1266 m., bet tuokart jiems pavyko įsitvirtinti tik Mintaujoje (Jelgavoje).
Nesėkmių išvargintas magistras Konradas atsistatydino, o naujas magistras Otonas fon Liuterbergas (Liauterbergas) beveik visą savo valdymo laikotarpį (1266–1270 m.) nebevykdė žygių į Žiemgalą. Kai pagaliau 1270 m. pradžioje jis pradėjo naują žygį prieš žiemgalius, turėjo jį nutraukti, nes į Livoniją įsiveržė lietuviai. Tad gali būti, jog savo galią pademonstruoti Traidenį paskatino siekis atgrasyti kryžiuočius nuo naujo Žiemgalos puolimo.
1270 m. vasario žygis į Livoniją
Lietuviai pasirodė kryžiuočiams jau įžengus į Žiemgalą. Apie lietuvių apsistojimą miške pakeliui į Livoniją, magistrui Otonui pranešė kažkoks kryžiuočiams draugiškas raitelis, į kryžiuočių stovyklą atjojęs naktį. Tai galėjo būti lietuvis ar žiemgalis, buvęs ar apsimetęs kryžiuočių šalininku. Jis patarė magistrui grįžti į Rygą, ir šis patarimo paklausė.
Lietuviai gi po to, persikėlę per Dauguvą greičiausiai kažkur ties Ikškile ar Aizkraukle, greitu žygiu per 3 dienas įveikė apie 300 kilometrų kelią ir pasiekė Lenės (Vyko) žemę, kur ties Karuse Baltijos jūros ledu perėjo į Muhu salą, o iš ten – į Saremos salą. Žiema buvo šalta – Eiliuotosios kronikos autorius net nurodo, kad „daugeliui motinų vaikai sušalo“. Tad nenuostabu, kad ledas tą žiemą buvo tvirtas, tapo puikiu keliu į Saremos salą, o paskui – ir mūšio lauku.
Niekieno netrukdomi lietuviai nusiaubė Saremą ir grįžo tuo pačiu keliu, apsikrovę grobiu.
Kol jie plėšė Saremos salą, magistras Otonas skubėjo telkti kariuomenę prieš lietuvius. Karių, su kuriais jis ketino pulti Žiemgalą, neužteko: papildomai jis surinko krašto šauktinių kariuomenę (lantvolk), t. y. nukariautų vietinių genčių karius, o taip pat kreipėsi pagalbos į Danijos vietininką Šiaurės Estijoje Ziveritą bei vokiečių valdomos Estijos dalies vyskupus – Saremos-Lenės (Lihulos) vyskupą Hermaną II fon Bukshiovdeną ir Tartu vyskupą Frydrichą fon Hazeldorfą (pastarasis buvo 1236 m. Saulės mūšyje žuvusio didiko Teodoriko fon Hazeldorfo sūnus). Visi jie atvyko asmeniškai su savo kariuomenėmis.
Užsitikrinęs šių sąjungininkų paramą, Otonas fon Liuterbergas su kryžiuočiais atvyko į Lenę lietuvių pėdsakais („da volgete er uf irme spor“) ir ant ledo tarp žemyninės Estijos dalies ir Saremos salos laukė jų grįžtančių.
Mūšis ant Baltijos jūros ledo
Grįžtanti lietuvių kariuomenė su kryžiuočiais bei jų talkininkais susitiko ant ledo „ties Karuszen“, kaip pažymi tiksliausiai mūšio vietą apibūdinęs Hermanas Vartbergė. Karusė buvo tik artimiausias mūšio vietai parapijos centras – ten iki šiol stovi Šv. Margaritos bažnyčia, statyta kryžiuočių XIII a. 7 dešimtmetyje, o vėliau ne kartą perstatinėta. Tačiau nuo jos iki Baltijos jūros pakrantės yra 10 kilometrų. Manoma, kad būtent šioje bažnyčioje buvo palaidotas mūšyje kritęs magistras Otonas fon Liuterbergas.
Pamatę kryžiuočius, lietuviai iš savo rogių greitai suformavo savotišką tvirtovę – apsitvėrė jomis iš visų pusių. Panašios priemonės viduramžiais neretai naudotos kariuomenės stovyklavietei įtvirtinti – miške buvo apsikertama medžiais, lauke aptvėrimui panaudojami vežimai (vokiškai toks įtvirtinimas vadinamas Wagenburg – „vežimų tvirtovė“). Čia buvo originalesnis atvejis, kai rogių tvirtovė panaudota karinei rikiuotei sustiprinti, ir Eiliuotosios kronikos autorius pabrėžė, kad lietuviai tai atliko sumaniai.
Magistras Otonas savo kariuomenę išrikiavo centre, o talkininkus išdėstė sparnuose: Tartu ir Lihulos vyskupų kariuomenes – kairiajame, o Danų karaliaus vietininko karius – dešiniajame sparne. Kairįjį (vyskupų) sparną, tiesa, teko dar papildomai sustiprinti kryžiuočiais, o tai reiškia, kad Danų karaliaus vietininko Ziverito kariai buvo reikšmingesnė jėga, nei abiejų vokiškosios Estijos vyskupų kariuomenės kartu: danų užteko vienam sparnui suformuoti, o vyskupų pajėgų – ne.
Šiaip ar taip magistro Otono kariuomenė turėjo būti nemaža, nes žygiui į Žiemgalą iš anksto sutelkta kariuomenė dar buvo papildyta Estijos valdytojų pajėgomis.
Lietuvos kariuomenė turėjo būti ne mažiau grėsminga jėga, bet mūšio baigtį, matyt, nulėmė ne didesnis kurios nors kariuomenės skaitlingumas, o karinės taktikos sėkmingumas. Šaltiniai nenurodo, kas vadovavo Lietuvos kariuomenei, bet žygio mastas leidžia su didele tikimybe teigti, kad tai buvo pats didysis kunigaikštis Traidenis.
Eiliuotosios kronikos autorius pripažįsta lietuvių karo meno pranašumą: jų rogių tvirtovė buvo sudaryta „protingai“, tuo tarpu magistras Otonas su saviškiais „per anksti“ pradėjo puolimą. Kryžiuočiai įsibėgėję įsipainiojo tarp lietuvių rogių, o tada kryžiuočių žirgus ir nemažai pačių kryžiuočių ietimis išbadė lietuviai.
Didžioji kryžiuočių atvesta kariuomenė atsiliko nuo priekyje jojusių kryžiuočių riterių ir lietuvius puolė daliai kryžiuočių jau žuvus. Tai galime laikyti antruoju mūšio etapu, kuomet kryžiuočiams trumpam atsirado išsigelbėjimo viltis. Vėl užvirė kova, bet lemiamos persvaros vokiečių pajėgos nebeįgijo. Žuvo pats magistras Otonas fon Liuterbergas drauge su 52 savo Ordino riteriais.
Tik trečiajame mūšio etape į kovą stojo labiausiai į mūšio vietą vėlavę kariuomenės sparnai – danų ir Tartų bei Lihulos vyskupų kariai, bet ir vėl pasikartojo antrojo etapo istorija: trumpam suaktyvinusios kovą, naujos pajėgos buvo sudorotos. Šiame etape buvo sužeistas Lihulos vyskupas Hermanas II fon Bukshiovdenas, pats asmeniškai mūšyje švaistęsis kalaviju.
Eiliuotosios kronikos autorius nurodo ir mūšyje žuvusių eilinių karių skaičius: iš lietuvių pusės, anot jo, žuvę 1600 karių, o iš krikščionių – tik 600. Sunku visgi būtų patikėti, kad taip sutriuškinta kariuomenė būtų patyrusi mažesnių nuostolių, nei nugalėtojai.
Mūšio laukas liko lietuvių rankose: jie turėjo visas galimybes susirinkti žuvusius ir sužeistuosius bei sėkmingai parsigabeno į Lietuvą visą Saremoje bei mūšyje laimėtą grobį. Taigi, kryžiuočiai neturėjo kaip suskaičiuoti žuvusių lietuvių ir, matyt, jų nuostolius smarkiai perdėjo. Žuvusių priešų turbūt iš tiesų ant ledo liko 600, bet tai – ne visi kryžiuočių nuostoliai, nes po tokio mūšio nugalėtojų rankose turėjo likti ir nemažai belaisvių, kurie taip pat buvo karo grobio dalis. Faktiškai daug rogių turėjo būti prikrauta sužeistų bei žuvusių lietuvių ir belaisvių, ir jei kas nors, stebėdamas per Livoniją atgal traukiančią lietuvių vilkstinę, tas roges skaičiavo, tai gal ir galėjo priskaičiuoti apie 1600 vežamų žuvusių ir sužeistųjų, iš kurių nemaža dalis iš tiesų turėjo būti sužeisti belaisviai. Taip galima būtų bandyti paaiškinti tokią neįtikėtiną mūšio nuostolių statistikos disproporciją, atsiradusią Eiliuotosios kronikos tekste.
Mūšio pasekmės
Po mūšio lietuviai su grobiu sėkmingai grįžo į Lietuvą ir neketino paleisti iniciatyvos iš savo rankų. Jie tęsė Livonijos puldinėjimus, kurie tapo pagrindiniu laikinai eiti magistro pareigas išrinkto Andriaus Vestfalo rūpesčiu. 1270 m. balandžio 21 d. rašte jis rašė, kad pirkliams laikinai uždarė Dauguvos kelią (į Lietuvai priklausiusį Polocką), kol rusėnai neatlygins livoniečiams padarytų nuostolių.
Tais pačiais metais į Livoniją vėl įsiveržė didesnė lietuvių kariuomenė. Andrius Vestfalas, paskubomis surinkęs nedidelę kariuomenę, puolė jų vytis. Bet, kai beveik pavijęs, nakčiai įsirengė stovyklą, lietuviai pastebėjo kryžiuočius, juos netikėtai užklupo ir sutriuškino: žuvo pats Andrius Vestfalas su 20 Ordino riterių (Eiliuotosios Livonijos kronikos duomenimis), nors Roneburgo nekrologas galbūt tiksliau nurodo žuvus 23 riterius. Tai turėjo atsitikti jau 1270-ųjų vasarai persiritus į antrąją pusę ar rudens pradžioje (tarp liepos 13 ir rugsėjo 22 d., sprendžiant iš įrašo apie vicemagistro Andriaus žūtį Roneburgo nekrologe). Šio mūšio vieta liko nežinoma (Z. Raulinaitis jį lokalizavo Žiemgaloje, R. Batūra – Padauguvyje, bet tai tėra spėliojimai).
Tačiau netrukus į Livoniją atvyko didžiojo magistro patvirtintas naujas magistras Valteris fon Nordekas, tikriausiai su kryžiuočių patirtus nuostolius kompensavusia riterių palyda. Jis ėmėsi energingos veiklos ir jau 1272 m. vasarą pajungė visą Žiemgalą. Tad Traideniui nepavyko ilgesnį laiką išlaikyti po Karusės mūšio perimtos iniciatyvos. Valteriui fon Nordekui (1270–1273) buvo pralaimėta Žiemgala, o sekantis magistras Ernestas fon Rasburgas (1274–1279) Traidenio kontroliuojamoje Padauguvio dalyje pasistatė Daugpilio (Diunaburgo) pilį, kurios sugriauti Traideniui nepavyko. Po to Traidenis buvo priverstas sudaryti su kryžiuočiais paliaubas ir kuriam laikui atsisakyti aktyvios kovos su jais. Tik po šių paliaubų atsinaujinus kovoms, 1279 m. Traideniui pavyko laimėti Aizkrauklės mūšį, kurio pasekmės buvo jau reikšmingesnės, tačiau tai – atskira istorija.
Tuo tarpu graži pergalė Karusės mūšyje liko be reikšmingesnės tąsos – lietuvių ofenzyva užstrigo jau 1270 m. rudenį, nors ir pasiekus papildomą pergalę prieš Andriaus Vestfalo kariauną. Jeigu sudėtume abiejuose 1270 m. mūšiuose žuvusius kryžiuočių riterius (52+23), gautume pakankamai įspūdingą 75 žuvusių Vokiečių ordino riterių skaičių. Tai būtų antra pagal dydį Vokiečių ordino netektis XIII a. kovų Pabaltijyje metu (po 1260 m. Durbės mūšio).
Ir nors 1270 m. karinės kampanijos rezultatais tuo metu nepavyko deramai pasinaudoti, reikšmingesnės pergalės Aizkrauklės mūšyje nebereikėjo ilgai laukti. Galima tad sakyti, kad Karusės mūšis ir apskritai 1270 m. karinė kampanija klojo pamatus šiai būsimai pergalei.
300km žiemą per tris dienas per šalčius vasario mėnesį kaip šviesu 9 valandos ? Matyt motorizuotas korpusas buvo . Užsivedei arklį kaip džipą pilnais bakais kuro ir leki į Saremų salas plentais paplėšikauti .
Nereikia nei šerti arklių , nei girdyti . Tik gal galėtų gerbiamas istorikas argumentuotai paaiškinti kaip buvo girdomi arkliai žygyje 300km per šalčius ? Vandens telkiniai užšąlę .
Na gal ne visai 300 km, kiek mažiau, bet ir 300 km per tris paras fiziškai stipriems vyrams nieko sudėtingo… Sunkius daiktus sukrauni į roges, žygiuoji kokių 6 – 7 km. per valandą greičiu, kas 4 – 5 valandas sustojimas 1 – 1,5 valandos atsipūst, pagirdyti arklius. Numigti žygio metu pakanka ir 4 valandų, nes kitaip žiemos metu sušalsi, vadinasi per parą judi apie 15 valandų, nužygiuoji apie 90 – 100 km. Žiemą arklių pagirdyti nesugebėtų tik protiškai neįgalus šių laikų žmonės, tais laikais žmonės buvo protingesni ir labiau prisitaikę, nes tai buvo tolygu išgyvenimui. Neprisitaikę ar priedurniai tada neišgyvendavo…
Sakyti, jog žiemą naktį žygiuoti kažkas sudėtingo, gali žmogus kuris žiemą naktį į lauką nėra išėjęs… Jei šviečią mėnulis galima ir knygą skaityti, o jei ir nešviečią matomumas puikiausias…
Labai jūs norite tuom tikėti , tai tikėtike . Arklius galima pagirdyti žiemą , bet tam reikia laiko.
Bent kiek esu susidūręs, tai pvz pašto arkliai viduramžiais būdavo keičiami kas 50km. Čia 100km per parą ir be keitimo. Daleiskime. Tada kiek reiktų kJ arkliui , kuris tempia roges. Kiek reikia vežtis pašarų , kad judėti tokiu greičiu ?
Ar realu judėti tokiu greičiu giliai į užnugarį be žvalgybos pro Siguldos ir Cesis pilis.
Arkliai tempiantys pašto karietas turėdavo bėgti, žygio arkliai eina sau lėčiausiu greičiu, kad kartu spėtų ir pėsčias karys. Šieno pasiėmi trim keturiom dienom, vėliau pasigrobsi… Dar atsimenu tuos laikus kai senelis su arkliu ardavo kaime daržus, tai per dieną dirbdavo apie dešimt valandų ir taip penktadienį, šeštadienį, sekmadienį. Arklys tai atlaikydavo nesunkiai. Kas liečią žvalgybą, karybą tai ir pats žygis parodė, jog tai buvo padaryta aukščiausiu to meto lygiu. Kitu atveju belieka neigti apskritai tą žygį – o gal tai tik istoriku išsigalvojimai? Bet tai buvo…
Išvada. Mūsų karyba , tuo metu, aukščiausio lygio . Ginkluotė, – aukšto lygio . Vadų karinis išsimokslinimas – aukščiau lygio. Apie eilinių karių (plėšikų) drąsą, narsumą, žiaurumą kalbėkime su pavydu.
Po tokio sėkmingo žygio gali du , tris metus gyventi atsipūtęs. Turto užteks.
Na jai pasidomėtumėte kokios arklio kinkymo sistemos buvo 13 amžiuje ir 20 amžiuje ir koks tarp jų skirtumas , koks arklio jėgos našumas naudojant to ar to laikotarpio sistemas , tai galima būtų diskutuoti.
O dabar lai lieka 1600 belaisvių ir užmuštų rogėse ir 300km per 3 dienas.
Ginčas dėl tų 300 km per 3 dienas įveikimo – bergždžias. Lietuviai veikė taktiškai sumaniai. Tas Livonijos kronikos pažymėtas jų sumanumas pasireiškė ir taktikoje tuo, kad pagrindinė kariuomenė į Saremą žygiavo nuo Kuršių kyšulio užšalusios Rygos įlankos ledu, t.y. apie 40 km ar kiek ilgesnį atstumą įveikti per 3 dienas jai problemų nebuvo. Gi nedidelė mobili elitinių karių grupelė važiuodama (ne jodama) rogių keliu vienkinkėmis rogelėmis (karukais), kuriuos ir naudojo mūšyje, persikėlus per užšalusią Dauguvą, mūšio vietą, esančią už 300 km vykstant sausuma pajūriu, galėjo pasiekti per 3 dienas taip pat be problemų.
Kiti istorikai (pvz., R. Dediala) manė, kad 1270 m. žiemą į Saremo salą Traidenio žygiuota buvo ne einant(keliantis) per Dauguvą, o pasinaudojus tą šaltą žiemą užšalusia Rygos įlanka iš Kuršo. Ir tai labiau tikėtina. Kad buvus tokia lietuvių žygiavimo vieta, yra labiau panašu, nes būtent tokiu atveju livonams galėjo atrodyti, jog gali būti lietuvių puolama Ryga atėjus prie jos užšalusiu įlankos ledu. O tai, kad toks atrodymas livonams buvo radęsis galima spręsti iš to, kad atvykusiam raiteliui pranešus šiems apie lietuvių rengimąsi žygiuoti įlankos ledu prieš Livoniją, šie nedvejodami iš Žiemgalos grįžo atgal ginti Rygos nuo lietuvių iš jūros pusės. Tai viena. Antra, žygis į Saremą rodytų, kad gudrusis Traidenis sąmoningai siekė rogių (karučių) mūšio su livonais ant ledo žiemą, žygiavo būtent tam pasirengęs ir pasisekė kautynes ant ledo išprovakuoti bei jas laimėti. Taigi ne tiek dėl grobio į Saremą lietuvių žygiuota, o kad jo siaubimu išprovokavus livonus mūšiui dar žiemą ant ledo, tikintis tokiu atveju pranašumo prieš livonus ir pergalės. Trečia, mažai tikėtina, kad mūšis galėjo būti pavadintas vietovės, esančios už 10 km nuo jūros vardu, veikiau vardą jis gavo nuo karukų (karukais dzūkai vadina atskirą, prie rogių prijungiamą, tarasi priekabą, dalį, naudojamą rąstams iš miško gabenti), suvaidinusių lemiamą vaidmenį mūšyje pergalei pasiekti. Tad logiškiau manyti, kad vietovės vardas Karusė galėjo rastis vėliau simboliškai įamžinus sausumoje nuo karukų (rogių) panaudojimo mūšyje ant ledo pavadinimo ir suvaidinusių lemiamą vaidmenį pergalei jame pasiekti. Bažnyčia vietovėje gali būti pastatyta jau turint tai vietai dėl mūšio įamžinimo atsiradusį Karusės pavadinimą joje.
Paprasčiausiai tas mūšis galėjo vykti taip, kad už priekyje išsirikiavusių Lietuvos raitelių rikiavosi kita jų eilė, turint priekyje priešais save stumiamus karukus, netgi tie karukai galėjo būti ledu pastumti į priekį neraitų, o ietimis ginkluotų išsirikavusių pėstininkų karių. Tai priešas neturėjo pastebėti. Livonams puolus, priekinė eilė Lietuvos raitelių staigiai pasitraukė į šalis ar į tarpus tarp karučių, o įsibėgėjusieji kryžiuočių žirgai klupo neišvengiamai užšuoliavę ant karukų. Tai ir būtų tas Eiliuotosios kronikos autorių pažymėtas lietuvių karo meno pranašumas, tas iš karukų sudarytos tvirtovės “protingumas”.
Be abejonės 1270 metų žiemos ir vasaros puolimai ir karines pergales juose prieš Livoniją yra pradiniai sėkmingi Traidenio karinės kampanijos prieš Livoniją veiksmai kovoje dėl Žiemgalos, lėmę istorinį jos dalies priklausymą šiandienos Lietuvai.
Linksma ta jūsų istorija ir fantazijos. Bet kokiu atveju nieko bendro tarp 13 amžiaus ir modernios Lietuvių tautos istorijos. Dzūkų “rogės karukai ” Kuršių žemėje :):) , “Livonijos kronika ” , 1600 sužeistų belaisvių , ankstyvasis feodalizmas Lietuvos teritorijoje ir tauta susiformavusi 19 amžiaus antroje pusėje. Nors aš ir iš tos tautos ir man istorija patinka , nors šiame resurse mane išvadina “putinoidu ” ir ” vatniku ” . Be praeities ( Livonijos , carinės Rusijos ir sovietų okupacijos ) nebūtų dabarties. Ir tie istorijos vingiai , kaip Vytauto vaikaičiai ( Vytauto dukters Sofijos ) iš esmės sunaikino LDK.
Bučkis visiems ir bet kokiu atveju ačiū už diskusiją.
Kada vadinamieji “istorikai” pagerbs – mūsų 7-10 -me amžiuje gyvavusią VYKINGŲ (nuo liet – vykti!) gentį?!
Kada istorikai pažins ir pagerbs 5- 7 amžiuose gyvavusią GARDARIKIJĄ?!
Kada pažins ir pagerbs “SARMATIJĄ” kuri , anot prof, Marijos Gimbutienės, RYTŲ EUROPOJE, KLESTĖJO “AUKSO AMŽIUJE” nuo EROS pradžios iki 5-jo amžiaus?!
Kodėl mes pamiršome savo PRAEITIES ir KULTŪROS IŠTAKAS?! Kur jus – istorikai?!