Vasario 7 d. Vilniaus universiteto filologijos fakultete, vienam garsiausių, įžymiausių Lietuvos kalbininkų, baltistui, dialektologui akademikui Zigmui Zinkevičiui pagaliau atidaryta jo vardu pavadinta auditorija.
Z. Zinkevičius buvo daugelio akademijų narys: Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos (1982 m.), Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1990 m.), Norvegijos mokslų akademijos (1991 m.), Lietuvių katalikų mokslo akademijos (1991 m.), Latvijos mokslų akademijos narys (1995 m.).
Bendradarbiai su gilia pagarba kalba apie nepaprastą akademiko darbštumą, nepaprastą orientaciją sprendžiant visus tiek darbinius, tiek ūkinius klausimus.
„Visad nuoširdus, jautrus, visad ištiesdavęs pagalbos ranką“ – tik tokiais žodžiais iki šiol buvę bendradarbiai mini akademiką. Gilią vagą Z. Zinkevičius išarė būdamas vienų pirmųjų Atkurtos nepriklausomos Lietuvos švietimo ir mokslo ministru.
Šiose labai atsakingose pareigose akademikas daug nuveikė, kad Vilniaus krašte būtų steigiamos lietuviškos mokyklos, kad iš sovietine dvasia persisunkusių mokyklų kuo greičiau dingtų šis dvokas. Pažymėtina, kad ši akademiko pozicija bei ryžtas diegti lietuvišką dvasią daugeliui „buvusių ir nepražuvusių“ buvo tarsi peilis po kaklu. Ir jie pasiekė, kad Zigmas Zinkevičius kuo greičiau būtų atleistas iš ministro pareigų.
Savo atsiminimuose „Kaip aš buvau ministars“ akademikas su nuoskauda prisimena Dariaus Kuolio „veiklą“: „Greit paaiškėjo, kad Kuolys man iš tikrųjų rezga pinkles. 1996.12.20 mokytojų laikraštyje „Dialogas“ pasirodė prieš mane nukreiptas Kuolio straipsnis, kuriame buvau kaltinamas visomis „nuodėmėmis“: esą nutraukiau švietimo reformą, kuri buvo iki tol vykdyta (kieno vykdyta? LDDP valdžios laikais vykdyta?)…“
Tik vienerius metus akademikas vadovavo ministerijai, bet jo pasėta lietuvybės bei patriotizmo sėkla, nors ir ne visose mokyklose, sudygo ir duoda vaisus.
Tikriausiai nedaugelis mokslininkų, o ir iki šios dienos išsilaikiusių valdžioje biurokratų, vaidinančių didelius patriotus, gali drąsiai žvelgti į akis, ir be sąžinės graužaties tarti: aš niekad nebuvau nusikalstamos organizacijos – komunistu partijos nariu.
Vienintelė istorija, kurios sovietai nepajėgė sudarkyti, tai prof. Z. Zinkevičiaus dėstyta Lietuvių kalbos istorinė gramatika. ///// Pasakodavo su kažkokiu džiugesiu, tarsi pats tik ką būtų išmąstęs, sužinojęs. Paskaitos būdavo labai įdomios, įtaigios, nors dėmesį įtempti reikėdavo. Kaip žmogus Profesorius buvo be galo jautrus, nuoširdus, visada pasirengęs ištiesti ranką. Net studentui, jei tą bėda ištikdavo. Labai malonu, kad auditorija, kažkada Didžiąja vadinta, dabar nešios jo vardą.