Priiminėti sprendimus kasdienėse situacijose, nors atrodo natūralu ir neišvengiama, vis dėlto ne visiems taip paprasta. Veikiausiai pažįstate bent vieną žmogų, iš kurio nuolat sulaukiate skambučių, kuomet jis prašo patarti, kaip elgtis kiekviename žingsnyje. O galbūt patys esate tas skambinantysis? Tačiau kas mums trukdo priimti sprendimus? Kodėl jaučiamės bejėgiai kasdienėse situacijose? Kaip veikia ši elgesio schema? Iš kur atsiranda priklausomybė nuo rūpesčio ir ką tokiu atveju daryti?
Kodėl jaučiamės bejėgiai?
Kai kurie žmonės, nors yra suaugę, vis dar jaučiasi bejėgiai kaip vaikai ir jiems atrodo, kad kažkas turi padėti susitvarkyti su kasdienėmis situacijomis. Tarkime, žmona ar vyras pametė raktą ir vietoje to, kad galvotų, ką dabar daryti, iš karto puola skambinti savo sutuoktiniui, kad gelbėtų. Arba baigėsi benzinas – gelbėk, pats vienas nesusitvarkysiu. Dažniausiai skambina tėvams arba visiems iš karto. Atrodo, kad žmogui trūksta intelekto, nors jo iš tiesų yra. Jei niekam nebūtų įmanoma paskambinti, paaiškėtų, kad puikiausiai išeina susitvarkyti ir išspręsti kasdienius sunkumus bei priimti gerus sprendimus. Tačiau žmogus tarsi užprogramuotas savo proto nenaudoti ir nuolat prašinėti pagalbos ir patarimų iš kitų.
Beje, jie mėgsta eiti pas psichologus ir klausinėti, ką daryti kiekvienu savo gyvenimo klausimu. Jei psichologas „pasikabina“ ant kabliuko ir pradeda patarinėti, ką žmogui daryti, kartais jis tais patarimais naudojasi, kartais nesinaudoja, tačiau jis niekur nejuda, nesimoko spręsti pats. Kitą kartą žmogus ateina ir atsineša naują klausimų sąrašą ir nori kitų patarimų. Tačiau kodėl taip yra?
Baimė suklysti
Tokie žmonės labai bijo padaryti klaidą. Jiems atrodo, kad klaida – tai kažkas klaikaus ir dėl to jie bando apsidrausti. Vaikystės jų labai įvairios. Dažniausiai tai vaikystė, kur tėvai juos pernelyg globojo ir jie įprato patys nieko nespręsti, tačiau vienas kitas žmogus atvirkščiai – labai anksti subrendo, turėjo rūpintis broliais ar seserimis arba su tėvais vyko kažkokie kataklizmai, ir jam liko noras pabūti vaiku. Jis randa partnerį ir staiga suvaikėja, jaučia saldumą būti priklausomu nuo antrosios pusės.
Tačiau žmogus jaučia labai didelį nerimą, kai turi nuspręsti pats. Neturintys tokios patirties, net neįsivaizduojame, kokį nerimą jie išgyvena, ir iš tiesų jie nejaučia jokio pykčio tiems, kas juos per daug globojo vaikystėje. Savo viduje tokie žmonės nėra atradę, kad tai neleido normaliai išsivystyti jų savarankiškumui. Kiekvienas dvejų metų vaikas labai nori pats eiti, judėti, kalbėtis, bet kažkas jam sutrukdė. Natūraliai mes turime poreikį būti savarankiški. Tad tokie žmonės turi savo viduje kažkaip surasti sveiką suaugusįjį ir, ištverdami nerimą, su jo pagalba pradėti spręsti problemas. Padaryti klaidą, bet pasiryžti užkirsti kelią sau kreiptis į visus globotojus.
Ši problema daug aktualesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nes ji ne tik asmeninė. Infantiline gali būti ir visuomenė…
Ne tik Pilotas, perduodamas Jėzaus reikalą fariziejams, “nusiplovė rankas”. Neprisiimti atsakomybės, užkrauti ją kitiems, visais laikais buvo labai įprasta ir populiaru.
Dabartinė mūsų “demokratija” yra akivaizdus infantilinės visuomenės pavyzdys, kada visa atsakomybė paliekama išrinktiems “atstovams”. Rezultate, “nusiplovę rankas” piliečiai lieka ABEJINGAIS ir apolitiškais, o “atstovai” – piktnaudžiaujantys valdžia ir degraduojantys.
Todėl socialinė praraja, masinė emigracija ir kitos bėdos yra visiškai logiška pasekmė.
Kaip nesirūpinsi, jei yra, kas nuolat tau pakiša, kuo turėtum rūpintis papildomai, be natūralių kiekvienam žmogui pareigų bei rūpesčių… Tik spėk lakstyti nuo pat ryto tarp radijo stočių, ir kiekviena praneš vis kitą naują „gerąją” naujieną iš Dvaro… Būtinai tokią, kuri dar ir dar sykį pademonstruoja, kad šiems „Tautos atstovams” Konstitucija tėra… kilimėlis prie durų į Seimą kojoms nusivalyti. Valstybės suverenumui apsaugoti svarbiausi, gyvybiškai būtini Įstatymai – irgi.
Kaip jūrininkas gali jaustis saugiai gyvenimo vandenyne, jei Kelrodę Žvaigždę kas tik užsigeidęs į kitą vietą perkabina, kita pakeičia, arba iš vis nukabina? Juk tai lemia, ar visi vienodai jos ženklus skaitome, vienodai į juos reaguojame, ar to paties kurso laikomės – nes tik tai tautą vienija, teikia pasitikėjimo vienam kitu, o kartu ir saugumo, dvasinės ramybės jausmą. Bendruomenė ir valstybė tam ir reikalinga, kad būtume visi už vieną, vienas už visus, kad greta manęs esantys jaustų mano petį, o aš – jų, ir jaustumės saugūs.
Na, o jei ne Dvaras katrą rytą naujienų parūpino, tada, žiūrėk, sužinai apie dar arčiau mūsų apsireiškusį terorizmą, apie iš kažkur atslenkančią epidemiją ar pandemiją. O kaip mūsiškai pasirengę ekstremalioms situacijoms jau išbandėme… Iš esmės mūsų rūpestingoji aplinko„sauga” jau 25 m. daro bandymą, laikydama mus ir save ant įvairiausių ekobombų… Koks cinizmas – juk vienas iš Sąjūdžio tikslų buvo pagarba mūsų Gamtai, jos saugojimas. Kas jau kas, o tyras vanduo – vienas iš būtinųjų gyvybės sandų, tad turi jausti tokią mūsų pagarbą, kaip patį Dievą gerbiame…
O kitos nustatytos Gamtos tvarkos ir sąlygos?
Kūrėjas žino, kokiu tikslu atskyrė žemynus, kodėl kiekvienam iš jų sukūrė ir suderino kitą augmenijos, kitą gyvūnijos rinkinį, kitą reljefą, klimatą. Žino, kodėl žmones suskirstė į lytis, rases ir tautas, o dar kiekvienai į lūpas įdėjo kitą kalbą! Ir pasakė: „Jums duota viskas, ko reikia”. – Vadinasi, nėra jokio būtino reikalo miniomis valkiotis po kitų žemes nei taikiais, nei karo grobio tikslais; nereikia svetur nieko ieškot, iš svetur nieko vežiot. Juk dar nežinia, ar iš kitų žemių ką atvežtą prarijęs, kaip nors nepakenksi savo organizmui, čia, šioje žemėje, šiame klimate ir šios sudėties vandeniu brandintam. Juolab nereikia brautis, kad nukariautum, susimaišytum, nes to padarinių rimtumo nė neįsivaizduojame. Net jei „tik” skirtingų tautų papročius bei kraują sumaišome.
Jei Kūrėjas nusprendė kuo tiksliau savo kūrinius skirstyti,grupuoti, kuo aiškiau viską ir visus atskirti, sukurti tiek ryškių regimų, girdimų ir kitaip jaučiamų požymių, rodančių, kada koją į kitai tautai skirtą teritoriją įkėlėme, vadinasi, tam yra priežastis, tokios tvarkos privalome laikytis. Juk prisimename, kiek toli Kristaus(!) asiliuko kanopos nuėjo?
Tačiau vis garsiau skamba arogantiški balsai, skatinantys ir siekiantys sunaikinti Kūrėjo nustatytą tvarką, „patobulinti” ją:
„G. Sorošas žada MILIJARDĄ dolerių jaunimo ugdymui kovai su nacionalizmu”
– propatria.lt/2020/02/g-sorosas-zada-milijarda-doleriu.html
(o juk Kristus aukso veršio klausimu yra įspėjęs!)
Ko siekia natūralus, piktybiškai bepročio neiškraipytas nacionalizmas/tautiškumas*? Laikytis Kūrėjo tvarkos.
O ko siekia GLOBALISTAI? 🙁
Kažin, ar kas domėjosi, kiek globalizmas prisideda prie pandemijų, vis didesniu dalgiu gresiančiu tautoms, nes neįveikiamos ligos, mūsų pačių padedamos, jau nebe ribotose teritorijose, o be jokių sienų imasi export/import savo užkratą? Taip pat ir visuotinės beprotybės užkratą, už kurį žadamas net ir milijardas…
Na, nebent pats Kūrėjas, viena iš savo kūrinių grupių skaudžiai nusivylęs nusprendė ją be pėdsakų išnaiknti…
————————————————
* Tai, kas iškraipyta, neturi nieko bendro su originalu, t.y., prigimtiniu tautiškumu, tad nusikalstamas yra ne savo tautos puoselėjimas, o tas „feikinis” bandymas „prisiūti” jam svetimas, t.y., nacizmui būdingas savybes!
Ar ne keista, kad būtent tautiškumas, o ne juo besidangstantys plagiatoriai prie gėdos stulpo kalami? Kad būtent tokiems „tolerantiškiems, liberaliems” globalistams tautiškumas trukdo? Bet kaip trukdo – ar jų nusikalstamus tikslus įgyvendinti? O parodija paverstas „liberalizmas” tautas naikinti tik padeda. Bet čia problemėlė atsiranda! Jei jau tautos, tautiškumas yra blogis, kaip iš to blogio išeisite? Na, visi kalbėsime angliškai, kuria nors kinų, ar dar kita kalba… Bet – BET KURI KALBA yra TAUTOS, o ne ko nors kito požymis! Taigi, tauta lieka! Kaip tai spręsite, pseudo liberalai?