Gyvenimas nestovi vietoje – gimstame, augame, mokomės, kuriame savo gyvenimus. Tačiau kartais gali pasirodyti, kad tėvams sunku susitaikyti su tuo, kad užaugome, ir jie vis dar kišasi į mūsų gyvenimą. Tačiau kodėl tėvai taip elgiasi? Ką daryti, kad netaptume jų jausmų įkaitais? Ir kaip atsiriboti, kad jų neįžeistume?
Kodėl tėvai nori kontroliuoti?
Visų pirma, reikėtų pradėti nuo to, – kad ir kokie tėvai bebūtų, jie yra patys svarbiausi vaikų gyvenime. Man dažnai tenka susidurti su situacijomis, kai vaikai turi daug nuoskaudų dėl griaunančio tėvų elgesio, ypač asocialiose šeimose. Nepaisant to, jie vis tiek visą gyvenimą galvoja apie savo tėvus. Atrodytų, jog tie vaikai nuskriausti likimo. Dažnas galvoja, kad labai pasisekė tiems, kurių tėvai mylintys, rūpestingi bei atsakingai žiūri į vaiko auklėjimą ir priežiūrą. Tačiau tarp šių tėvų dalis yra tokių, kurie, patys nesuvokdami, turi savanaudiškų tikslų.
Tai – pasąmoniniai dalykai. Kai tėvai sensta, jie jaučiasi neužtikrinti, turi polinkį save nuvertinti ir bijo vienatvės, bijo likti vieniši. Tėvai rūpinosi savo vaikais, nujausdami, kad vaikui būti vienišam ir nesaugiam labai nepatogu ir kad tai gąsdina. Tokie tėvai, užaugus vaikams, turi lūkesčių, kad vaikai jais rūpinsis ne mažiau, nei jie patys jais rūpinosi vaikystėje. Iš tiesų čia prasideda vaikų kontrolė.
Kontroliuojantys tėvai ir jų įkaitai
Kontrolės būdai yra labai įvairūs – nuo prašymo paskambinti iki prašymo aplankyti kiekvieną dieną. Kartais netgi sudaromos sąlygos, kad vaikai niekur toli neišvyktų ir gyventų kartu su tėvais. Žinoma, tėvai kišasi į suaugusių vaikų asmeninius reikalus, į jų šeimos santykius, vaikų auklėjimą. Natūralu, kad suaugę vaikai jau turi savo nuomonę, patirtį, požiūrį ir į tėvų kišimąsi reaguoja.
Ypač dažnai iškyla konfliktinių situacijų tarp sutuoktinių, kai kišasi vieno iš sutuoktinių tėvai, o kitas sutuoktinis turi nuoskaudų. Pradedama priekaištauti dėl sutuoktinio tėvų elgesio. Natūralu, kad tai žmogų žeidžia, nes tėvai – šventas reikalas. Manoma, kad tėvai kažkuria prasme turi tam teisę ir suvokia, kas vaikams geriausia. Deja, perdėta tėvų kontrolė ir kišimasis į vaikų gyvenimą iš tiesų gali lemti santykių subyrėjimą. Tačiau ką daryti, kad atsiribotume neįžeisdami tėvų?
Kaip atsiriboti neįžeidžiant tėvų?
Pirmiausia, turime labai aiškiai suvokti, kad tėvų nepakeisime. Jie yra tokie, kokie yra, ir mums reikia išmokti asmeniškai nepriimti jų priekaištų. Tėvų priekaištai iškyla ne dėl vaikų kaltės, greičiausiai jie yra sąlygoti tėvų nesaugumo. Tad turėtume pasistengti parodyti, kad tėvai mums rūpi ir yra svarbūs, tačiau sugebėti atsiriboti nuo kaltės jausmo ar sąžinės graužimo. Tai apgaulingi jausmai, kurie atsiranda ankstyvoje vaikystėje, nes paprastai savimi nelabai pasitikintys tėvai naudoja auklėjimo būdus, kurie sukelia gėdos, kaltės, sąžinės graužaties jausmus, o šie parazitiniai jausmai dažnai žmones lydi visą gyvenimą.
Atsiriboti nuo tėvų kontrolės, o ne nuo tėvų galima:
1. Kiek galint anksčiau nekišti rankos į tėvų kišenę, o patiems remti savo tėvus
2. Neprašyti, kad tėvai parūpintų būstą ar priimtų pas save gyventi kai jautiesi savarankiškas ar kai nesugebėjai išsaugoti savo šeimos
3. Padaryti tėvams malonių staigmenų pagelbstint buityje ar poilsio metu, paskambinti ar užeiti aplankyti iš meilės, o ne iš pareigos, ir neužkrauti juos savo nesėkmėmis šeimoje ar darbe
Ir nesvarbu, kiek metų sulaukė tėvai ar kiek metų esi Tu.
Būtent!
Pasipylė iniciatyvos – atsiriboti nuo
– nuo tėvų, nuo giminės;
– nuo savo kilmės;
– nuo gimtinės, Tėvynės;
– nuo Tautos, jos kalbos, istorijos;
– nuo jos vėliavnešių, jos šviesuolių ir didžiavyrių…
Atsiriboju ir styrau pliku stagaru vidur tuščio lauko blaškomas vėjo, merkiamas liūčių, trankomas perkūno ir niekam nereikalingas – nes aplink nieko nėra – pats visus nuo savęs atstūmiau, atgrasiau, nes visus kaltinau kišimusi į mano gyvenimą, nors aš „seniai jau didelis” …
Tėvų kontrolė, o tiksliau nerimas dėl tavo likimo randasi iš tavo nepakankamos brandos požymių. Kuo mažiau liks išmanymu negrįstų sprendinių ir karštakošiškų veiksmų, tuo ramiau bus tėvams. Niekas taip nenuramina, niekas taip nenudžiugina, kaip brandūs, atsakingi, toliaregiški vaikų poelgiai, kai mato, jog jų pastangos davė gražių vaisių, kai jau ir jie gali jiems rūpimais klausimais su savo vaikais kaip su išmanančiais ir atsakingais žmonėmis pasitarti.