O buvo taip: 2013-ųjų pavasarį per pažįstamą advokatą į mane kreipėsi viena Marijampolės rajono Kūlokų kaimo ūkininkė ir pasiūlė tarpininkauti, leidžiant žinomo to krašto žmogaus Jono Dapkūno atsiminimus.
Įteikė 165 tvirta ir gražia rašysena išmargintų rankraščio puslapių kopiją, kurią paskui gavau surinktą kompiuterinėje laikmenoje. Suradau nedidelę leidyklą „Kriventa“, kuri per keletą metų visą tekstą surinko, suredagavo, parengė knygos maketą, sudėliojo atsiųstas nuotraukas. Įdėjom nemažai triūso: papildėme tekstą išnašomis, tarmybių paaiškinimais, ištisą skyrių redagavo žinomas Marijampolės istorikas Benjaminas Mašalaitis.
Bet kai leidinys buvo beveik parengtas spaudai, užsakovė staiga nutraukė kontaktus su leidėjais. Pasipylė priekaištai, grasinimai, reikalavimai… Gaila, nes įdėta nemažai darbo, pastangų, būta daug rengybos rūpesčių, be to neatsilyginta leidyklai, o svarbiausia iškilus to krašto žmogus vėl paskendo užmaršty. Ir taip jau šešeri metai.
Šiandien bent prabėgomis pristatome šią asmenybę – paprastą valstietį, bet kartu ir inteligentą, leidėją, Lietuvos kariuomenės savanorį, tremtinį. Štai ką rašiau rengtos knygos įžanginiame žodyje…
+++++++++
Jono Dapkūno gyvenimo prisiminimuose politikos nedaug. Nuo pat gimimo (autorius kažkodėl pasijaunino gal dvejais metais, nes tikroji jo gimimo data – 1898 m. birželio 24-oji, būtent Joninės) kaimo vaikas dirbo visokius darbus, o jų našta ėmė ypač slėgti, kai 1904 m. mirė tėvas Motiejus Dapkūnas, kilęs iš Lazdijų rajono Naravų kaimo, o dar po ketverių metų – ir motina. Tai buvo amžių sandūra – sudėtingas metas tautiškai atgimstančiai Lietuvai. Visa Palenkė arba Užnemunė iki 1915 m. priklausė Lenkijos karalystei, kuri savo ruožtu įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Ji ribojosi su Rytų Prūsija, kuri vėlgi priklausė kitai – Vokietijos – imperijai.
Tos imperijos netrukus susidurs, Rusijoje dar įvyks bolševikinė revoliucija, ir tai labai paveiks bręstantį jaunuolį. O gyveno jis Rūdvališkėse, kurias dabar vargu ar besurasi, paskui Liudvinave, dirbo pas ūkininkus. Broliai ir seserys ieškojo laimės už Atlanto, Jonukas – karo siaubiamoje Lietuvoje (fronto linija ėjo kaip tik tarp Liudvinavo ir Marijampolės).
1919-ųjų kovą įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, trejus metus – iki 1921 m. birželio – pliekėsi ir su bolševikais, ir su lenkais, ir su vokiečiais. Politikos jo pasirinkime nedaug, bet vis tiek prisiminimuose išryškėja palankumas Lietuvos nepriklausomybei, pašaipa visokio plauko engėjams ir okupantams. Po tarnybos vėl lenkė nugarą pas ūkininkus, kol 1923 m. įsidarbino „Dirvos“ spaustuvėje. Galbūt tai ir buvo brandaus jaunuolio posūkis į kitokią sritį, nes vis dažniau į rankas paimdavo leidyklos leidžiamą knygą, įvairius leidinius. Po keliolikos metų laikraštis „Verslas“ rašys, kad „knygininkas J. Dapkūnas švenčia savo 15 metų prekybinio darbo jubiliejų… ir jam, pradėjusiam biznį su pora dešimčių litų, pakako prasimušti iki didelių laimėjimų“.
Bet iki to biznio dar buvo toloka. O kol kas – meilė Konstancijai (Kastutei) Dereškaitei, 1923-iųjų rugpjūtį – vestuvės. Beveik po metų gimė dukra Kazytė, kuri vėliau, kaip ir tėvas, perėjo sunkius tremties kelius…
Paskui dirbo Marijampolės pašte, kartu dalyvavo geležinkelio stoties statyboje, pardavinėjo saldainius Vilkaviškio ir Kauno gatvių sankirtoje esančioje krautuvėlėje. Taupiai gyvendami su Kastute susitaupė keletą dešimčių litų ir nusipirko krautuvėlę Liudvinave. Ko gero, tuomet ir prasidėjo tikroji verslininko J. Dapkūno veikla. 14 metų jis buvo renkamas Lietuvos verslininkų sąjungos Marijampolės skyriaus sekretoriumi, o nuo 1927 m. teikė dar ir taksi paslaugas, nusipirkęs „pagyvenusį“ „Ford“, paskui „Chevrolet“. Vienur verslas nesisekė, kitur ėjo kaip sviestu pateptas. 1930 m. savo mažmožių krautuvėlėje sugalvojo įkurti knygų biblioteką, knygynėlį. Iki 1936 m. pabaigos veikusiame knygyne buvo apie 3 000 knygų ir kitokių leidinių. Paskui jis perėmė Vytauto knygyną, 1934 m. tapo dar ir leidėju bei žurnalistu: pradėjo leisti satyrinį savaitraštį „Pašinas“.
Keista, bet prisiminimuose šio fakto autorius nemini, nors būtent tai jam atsiliepė 1940 m. birželį, kai į Lietuvą atžlegėjo rusų tankai…
Vokiečių okupacija verslininkui atnešė nuostolių: supleškėjo knygynas Vytauto gatvėje. Teko netoliese įsigyti kitas patalpas. Grįžus rusams 1944 m. rugpjūtį prasidėjo J. Dapkūno paieškos, nes šis slapstėsi aplinkiniuose kaimuose. Tai buvo suėmimų, tardymų, daboklių metas. Jis kaltintas antitarybinės literatūros platinimu ir dauginimu. Kaip ir daugelis šviesuolių, buvo suimtas 1946 m. balandžio 30 d., išvežtas 1947-ųjų vasario 16 d. ir daugiau kaip 6 metus mito rupia tremtinio duona Krasnojarsko krašto Zatono apylinkėse. Į Sibirą ištremta kaip vyro bendrininkė iš esmės niekuo dėta ir žmona Konstancija. Į Taišetą pateko ir jo duktė Kazimiera, kuri buvo suimta Kaune beveik kartu su tėvu. Gavusi 10 metų, į tėvynę ji grįžo 3 metais vėliau – tik 1956 m. gruodį.
Tremties periodas prisiminimuose aprašytas gana smulkiai, matyt, tai J. Dapkūnui buvo ypač jautrus ir svarbus laikmetis. Visa šeima – žmona Konstancija, dukra Kazimiera ir tėvas – Lietuvoje draugėn susiėjo tik po dvylikos su puse išsiskyrimo metų – 1958-ųjų rugpjūčio 5 d. Nuo tada gyveno įvairiose Marijampolės vietose, 41-erių sulaukusi Kazytė 1965 m. birželį ištekėjo už Kazio Valionio…
J. Dapkūnas nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės. Šio turtingo ir nelengvo likimo kaimo žmogaus gyvenimo styga nutrūko netrukus po to, kai 1980 m. rugsėjo 5 d. jis parašė paskutines prisiminimų eilutes.
Istorikas B. Mašalaitis savo bloge paskelbė ištrauką iš J. Dapkūno rankraščio apie jo kaip kariuomenės savanorio gyvenimo etapą. Jame daug tarmiškų, dzūkiško ir suvalkietiško dialekto žodžių, kurių mes net knygoje nedrįsome taisyti…
1919 metais apie kovo pusę seniūnas atneša man šaukimą stoti atvykti į Lietuvos kariuomenės kareivių priėmimo komisiją. Aš net apsidžiaugiau, pagalvojau, kad pagaliau kartą išsivaduosiu iš tų spragilų, o gal kariuomenėj geriau išsimiegosiu.
Kaime ar mieste – visur ėjo kalbos vien tik apie laisvą Lietuvą, apie savanorių stojimą į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Net kalbos ėjo, kad vokiečiai išeina iš Lietuvos ir, kad vokiečiai prižadėjo visu kuo padėti mūsų jaunai Lietuvos valdžiai. O su kuo ir kaip padėti – čia jau ne mano jaunai galvai apie tai aprašytie. Aš dar mažai tuose reikaluose aptašytas, kad apie tai nutuokčiau. Kaip ir kokiom aplinkybėm aš patekau Lietuvos kariuomenėn, čia neparašysiu, o dalį parašysiu, kaip jau tarnavau kariuomenėj.
1919 metais apie vidurį kovo aš jau randuosi Marijampolės kareivinėse. Kareivinės nekūrentos. Mano dalis pirmo atsargos Bataljono pirma kuopa radomės antram aukšte, pirmam Flygery (tada taip vadinosi). Pakūrenti kareivinę niekas nesirūpino, malkų nebuvo, kad kiek kareivines apsišildytie. Kas kaip sugebėjo iš kur kuro parsinešti: kas nuo medinių kareivinių ar arklidžių nuplėšęs lentą kitą parsineša, kas kokios tvoros štankietą ar stulpelį. Bėda, kad niekas kirvio neturėjo, tad gerokai tuos ilgus pagalius ar lentas į tą dar nuo caro laikų palikimo pečius didžiulius sukišdavom. Pečiai didžiuliai, apvalūs, skarda aptraukti, tos kareivinės gana didelės ir jų tos salės labai erdvios – daug kuro reikdavo. Vyresnių pas mus maža buvo, kuopos vadas – pagyvenęs žmogus, dar civilius rūbus nešiojo, kaip ir mes, kareiviai. Buvo girdėti, kad jį ponu kapitonu vadino. Dar buvo viršila – vachmistru vadino – irgi pagyvenęs. Šie abudu mūsų vadai dėl kuro mums nieko nesakydavo, atrodo ir jiedu buvo patenkinti – bilia ir jiems šilta. Patikrinimai kada buvo, kada ne, bendrai, drausmės jokios. Retkarčiais mus išvesdavo į Kareivinių aikštę, šiek tiek rikiuotės pamokydavo, o mes beveik visi iš vidurio kaimo, kaip stuobriai – nemokam net apsisukti.
Ta mūsų valdžiukė visokių gėrybių prižadėjo tad daug stojo savanoriais į Kariuomenę – daugumoj ūkininkaičiai su savais žirgais, jų tarpe ir mūsų viršila sugrįžęs iš Caro kariuomenės, čia stovėjo savanoriu. Mūsų Vyriausybė žadėjo savanoriams žemės duoti, statybai miško medžiagos, pašalpų, malkų ir kitų lengvatų. Kiek vėliau paaiškėjo – valdžiukė neapvylė. Dvarų žemes išdalino savanoriams, Kumečiams, šiaip biedniokams, bernams ir panašiai. Daugumoj – mažažemiais, gyvenantiems prie dvarų, taipgi davė apie tiek, kad atitiktų kitų gavusių žemės dydį. Po kelių dienų mum išdavė šautuvus – visi buvo vokiški, tik retas kuris turėjo diržą, dauguma buvo kokiu šniūru ar pančiu parišti. Tiems laimė nusišypsojo, kuriems papuolė su diržu odiniu ar brezentiniu, o man kaip tik pasitaikė su pančiu, ką gi padarysi – pasiraukiau, paėmiau, pagalvojau, kad man ir parišti pančiu tiks prie mano klūmpių su mediniais padais.
Ant rytojaus viršila mus išsiveda su šautuvais ant užsiėmimo, tuom tarpu supažindino su šautuvo technika, spyną su šoviniais įtrauktie, įdėti šovinius ir kita. Kitą dieną jau mokino, kaip su priešu susitikus šautie, durtie ir panašiai. Šiek tiek mus apmokinęs, kaip elgtis su šautuvu, pradėjo mus skirtstyi ant postų sargybas eiti, net po miestą patruliuoti. Mat dar vis neramu buvo. Dar vis tai šen, tai ten kartais šūvis pokšteldavo, dar vis bolševikai kaip kokią šunybę iškrėsdavo, mat vis kaišiojo pagalius į ratus mūsų tai jaunai valdžiai, vis kėsinosi valdžią paimtie kokis tai Gabrys, Zonelis, Mickevičius Kapsukas, Aleksa Angarietis ir kiti panašūs.
Apie balandžio pusę aš stovėjau sargybą Gedimino gatvėje prie 11 namo, ten buvo vieno žydelio sandėlis. Kas tada tame sandėlyje buvo, man nesakė. Tada gatvėse elektra nedegė, lyg tai baugu buvo vienam stovėti, nes tuom laiku siautėjo nemažas banditizmas, mat valdžios tvirtos dar nebuvo. Kartais būdavo atsitikimų kaip kaizeriniai vokiečiai mūsų sargybas nuginkluodavo, kas jiems reikalinga pasiimdavo ir vėl prapuldavo. O jų dar nemaža tuom laiku buvo, dar nevisi apleido mūsų Lietuvą. Dar jų lėktuvų didžiulis angaras iš lentų ir fanieros pastatytas stovėjo priešais seną intendantūrą. Prie to sandėlio Gedimino gatvėj stoviu sargybą, žiūriu – į mane artinasi su vyriškiai, blogas buvo matomumas, bet įžiūrėjau, kad civiliai. Aš užrikau „Parolis”, jie man nieko nesako, aš jau užtaisytą šautuvą atkišau priešais juos, surikau antrą kartą „Parolis” ir tuomkart virš jų galvų iššoviau. Jie man vis nieko neatsako ir artyn eina manęs. Laimė, netoli mūsų sargybų buvo poilsio postas, jie išgirdę mano šūvį greit pasirodė šalia manęs, o tie nežinomi staiga dingo man iš akių,. Dar mūs vyrai su atkištais šautuvais apieškojo visą kiemą, bet jų niekur nerado. Buvo kalbama, kad tą naktį buvo keletas vagysčių ir apiplėšimų. Po to įvykio prie to sandėlio jau skirdavo po du stovėtie sargyboj. Nepoilgo tą mūsų karišką sandėlį perkėlė iš Gedimino gatvės į kareivinių zoną ir man daugiau neteko prie jų stovėtie.
1919 metų spalio 2 dieną aš atsidūriau Marijampolės ligoninėj. Guliu ten sužeistas, guliu mėnuo, antras, o mano liga neina geryn. Mat ligoninėj nebuvo gero daktaro chirurgo, visoj ligoninėj buvo tik trys daktarai, jų tarpe daktaras Bliūdžius, kuris žaizdą bijojo paliestie. Mano kojos žaizda blogai gijo, pradėjo iš giliai suktie, pūliuoti ir temperatūra pradėjo kilti, ką gi – negeri reikalai. Mano laimei, atvyksta į Marijampolės ligoninę geras daktaras chirurgas Okmenskis – pagyvenęs žmogus, jau gerokai pražilęs, blogokai kalbėjo lietuviškai. Rytojaus dieną apie 10 val. mane pirma paėmė ir nuvežė ant operacinio stalo, paguldė, daktaras atrištą žaizdą apžiūrėjo. Žiūrau, su peiliais, žirklėm jau daktaras ateina prie manęs, žaizdą prapjovė, praplatino, pūlius ištraukė, su merlėm išvalė, žarnelę su skylukėm įvėrė, storai apibintavo ir atgal į palatą atvežė. O man tas daktaras skausmo skausmelio didelio sukėlė, net aš daktaro bijojau, bet po tam mano žaizda labai lėtai pradėjo gytie, nors tą žarnelės ištraukimą ir vėl įvėrimą dar keletą kartų turėjau perkęstie skausmais. Taip iš viso aš ligoninėj pragulėjau 5 mėn. Atėjo 1919 metų Kalėdos.
Mano žaizda gijo, bet labai lėtai. Kaip minėjau, atėjo ir 1919 metų Kalėdos. Ligoniams palatos buvo Kalėdų eglukės papuoštos. Į palatą atėjo daktarai, seselės, slaugės ir dar vienas buvo medicinos felčeris. Kūčių vakarą ligoniams atnešė Kalėdų dovanų, saldainių, riešutų, pyragaičių, obuolių. Kalėdų pirmą dieną taipgi buvo pagerintas maistas – aš gavau rūkyto šonkaulio su raudonais baršteliais, kitiems irgi davė pagerintą pagal ligonio ligą, visiems davė po gerą gabalą pyrago su razinom namie kepto (o ne iš kepyklos žydelių kepto). Man tas viskas labai patiko ir buvo įdomu, kad tą viską aš savo gyvenime patyriau, kad iš to įspūdžio, iš to džiaugsmo net man per veidus gaili ašara nuriedėjo. Taip dar du mėnesius pragulėjau ligoninėj, galutinai susveikau, bet dar vaikščiojau su lazda be ramentų, nors dar šlubavau. Ir kaip mane iš ligoninės išrašė ir išdavė dokumentą su kuriuo prisistačiau 10 pulke, kur stovėjo Marijampolėj, man įteikus tą raštą mane paskyrė į ūkio kuopą.
1920 metų buvo apie pusė balandžio aš iš tų nuobodžių kareivinių keliauju į kaimą link savo tėviškės. Vis tik einu paleistas iš kariuomenės pataisymui sveikatos, turėčiau džiaugtis, linksmas būti, bet kur tau – einu lyg tai liūdnas ir vis galvoju, pas ką apsistotie, dar juk pavasaris…
+++++++
Aš perskaitęs skelbimą mūsų karo komendanto apie vyrų šaukimą į kariuomenę, įsitikinau, kad ir mane kviečia. Tą dieną, kada buvo nurodyta, aš su kitais kaimo vyrais, kurie buvo šaukiami – daugumoj ūkininkų sūnūs – jie važiavo su savo vežimais, savais arkliais į Marijampolę, o aš ir pasinaudojau jų paslaugomis – nuvažiavau kartu su visais, dargi visą kelią rėkėm, dainavom iki užkimimo. Stojom ant naujokų ėmimo komisijos apskrities viršininko įstaigoj. Po komisijai koks tos komisijos žioplys man pranešė, kad manęs nepaėmė – paliko, rokuoja – baltas bilietas, galu važiuoti namo. Aš taip linksmas ramiausiai vėl vykau pas tą ūkininką Jakubauską. Parvykęs vėl su tais juodmargiais buliais darbuojuosi, ariu rugienas.
Atvykęs pėsčias į Marijampolę pirmiausiai kreipiausi į apskrities viršininko įstaigą. Ten mane išklausė, liepė eiti į karo komendantūrą, o tuom laiku komendantūra radosi prie įgulos Bažnyčios, Vytauto gatvėj. Komendantu buvo kapitonas Skučas – labai aktyvus, smarkus pareigūnas. Pranešiau, kad aš esu tokis ir tokis, kokiom aplinkybėm ir kas man nutiko, kad mane klaidingai painformavo komisija ir t.t. Man liepė eiti į antrą aukštą, ten yra daugiau tokių vyrų ir laukt tolesnio patvarkymo. Čia radau didelį būrį tokių vyrukų panašiom aplinkybėm čia atsidūrusių. Čia būnam, nuobodžiaujam viena jau ir antra diena, o mumis niekas nesirūpina, nė valgytie, nė nakvynės. Ten, kur randamės – ant aukšto – kambarys tuštutėlis, nė atsisėstie, nė prigultie, grynos grindys. Jau ruduo ir naktį praleisti kampe susitraukusiam didelis vargas buvo. Trečioj dienoj jau mumi liepė eitie į kareivines maisto atsiimti. Teko keliauti į kareivines to maisto, bet su kuom jį ir ką persineštie čia jiems, tiems komendanto pareigūnams, nerūpėjo. Ir taip, kas kaip ir kuom sugebėjom paimtie tą maistą, kas kokią šukę iš kur ištraukė, kas tuščią dėžutę sučiupę ėjom nesivaržydami, nes be galo išalkę buvom, labai valgyt norėjom. Taip mus praleikė daugiau savaitę.
Per mūsų Lietuvą 1920 metais į rudenį traukėsi bolševikų kariuomenė iš Lenkijos ties Varšuva Pilsudskio sumušta. Jie buvo mūsų valdžios internuoti. Čia jų nemaža traukė nuo Seinų, Suvalkų. Kalvarijoj ir Marijampolės kareivinėse jų irgi nemaža stovėjo. Laikinai jiems davė prieglobstį, pastogę, maisto ir kita. Čia jų vyko didelis kiekis per Marijampolę į Vilkaviškį. Bolševikai daugumoj ėjo pėsti, tik labai pavargusius ar dar nedaug buvusius sužeistus tai mūsų ūkininkai suvaryti į stuokas vežė padvadose. Prie jų tos kolonos ir mus iš tos komendantūros išvedė vienas kariškis ir prijungė prie to etapo – taip mus vežė į Vilkaviškį. Mes visi važiavom padvadose, nes vis tik mus vežė lietuviai ūkininkai.
1921 metais apie rugpjūčio vidurį mūsų pulką iškėlė iš Marijampolės apie Šilavotą netoli Prienų į Pakiauliškių ir kitą kaimą vasaros poilsiui stovyklauti. Mano darbas nepasikeitė, pasiliko tos pačios pareigos. (…)
Kaip tik po šio mūsų įvykio atvyksta iš Kauno iš I-os kavalerijos divizijos ryšių komandos kokie tai aukšto rango karininkai. Mūsų išrikiuoja ir pradėjo šaukti vyrus pavardėm ir vis tris žingsnius pirmyn, pirmyn. Nemaža vyrų iššaukė, jų tarpe ir išgirdau savo pavardę – Dapkūnas Jonas. Tris žingsnius pirmyn aš žengiau, dar po manim keli išėjo pirmyn tris žingsnius. Taip užbaigė mūsų šaukimą. Iš mūsų ir kitų kuopų surinko apie du šimtu vyrų. Na ir po trumpos procedūros atsiskaitymo tik tai teko pasirašytie, kad tą ir kitą mes turime karišką daiktą. Mus visus išrikiavo po keturis ir davė komandą laisvai žengtie į kelią vedantį į Kauną. Buvo apie trys keturios padvados – sutikos mūsų. Vežė, kas ką turėjom – punduką ar čemodanėlį, be to, kuris nepaėjo, kuriam kojas nugraužė – tuos paėmė į vežimą. Visiems kitiems teko pėstuke nužygiuot į Kauną.
Tą dieną pasitaikė gan šilta diena tai ir varginanti buvo. Pasiekę Kauną, Žaliakalnio kavalerijos kareivines, vienose mesinėse nedidelėse kareivinėse buvo įsikūrusi mūsų Divizijos ryšių komanda. Davė vakarienės po gerą kaušą sriubos, sriuba buvo gera, tiršta, mėsiška (…)
Įdomu būtų žinoti kokia katė perbėgo tarp leidėjo ir užsakovo…
priimant pasiūlymus reikia būti atsargiam, o taI visokios ūkininkės apsimeta, kad nori gero Lietuvai, bet paskui išduria…autorius buvo perdaug naivus…