Spalio 17 d., ketvirtadienį, 18.30 val. LDS galerija „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) kviečia į grupės dailininkų parodos „Faximilinis dievas“ atidarymą.
Žmogus visais amžiais užsiėmė garbinimo veikla. Senovės Graikijoje dievų buvo pilnas kalnas, Senovės Egipte klestėjo saulės ir mirties, actekų kultūroje – dangaus ir vaisingumo dievai. Mokslui ėmus aiškinti Visatos ir gamtos paslaptis, kurias anksčiau svarstyti galėjo tik religija ir filosofija, išsivystė monoteistiniai tikėjimai, daugiausia skirti suteikti paguodą ir viltį. Kurstydamos galią, baimę ir tikėjimą dogmomis, „dievybės“ reguliavo įsivaizduojamą tiesą bei žmogaus ir aplinkos santykį.
Šiandien, gyvenant (at)vaizdų tvano laikais, kyla įtarimas, kad religijos yra tik maskuotė pridengti tai, kas akivaizdu – galiausiai žmogus pradėjo garbinti žmogų. Puikus to įrodymas – „karštosiomis medijomis“ brukamas „idealaus“, bet netikro, sufalsifikuoto „tobulo pasaulio“ įvaizdžio kultas. Televizija, reklama, kinas, internetas stipriai prisidėjo prie to, kad regimybėmis perkrautas mūsų pasaulėvaizdis tapo padrikas, fragmentiškas ir fiktyvus. Virtualiose matricose ir socialiniuose tinkluose tarsi šventoriuje konstruodami įsivaizduojamą savo reprezentaciją, mes iškreipiame realybės ir kartotės santykį: fetišizuojame atvaizdą, paversdami jį garbinimo objektu. Tikėdami algoritmais, metame iššūkį tradicinėms dievybėms ir patogiai integruojamės faksimile tampančiame netikrumo burbule.
Kaip teigia filosofas Kristupas Sabolius, “<…> tikrovės ir įsivaizduojamybės tema galutinai susilieja naujų technologijų epochoje, kai populiarioji ekranų kultūra ima organizuoti mūsų kasdienybę, įvaizdindama tai, ko žmonės trokšta. Virtualizuodama tam tikrą standartą, įsivaizduojamybė sukuria kur kas daugiau nei tikrovės reprodukciją; ji sukuria tikrovės matą – dirbtinę idealybę – ir šitaip pradeda kontroliuoti geismų tvarką”[1], o “<…> [žmogus] pats ima imituoti be perstojo transliuojamą fantazminį spektaklį, paklusdamas apversto kopijos ir originalo santykio logikai. Dabar jau “tikrovės veidrodis” ima formuoti tikrovę, primesdamas norus, vizijas, supratimo formas”[2].
Taigi medijomis kontroliuojamų sferų ekspansija tampa iššūkiu šiuolaikiniam žmogui, kuris sunkiai beatskiria, kas jo suvokiamoje realybėje tikra, o kas suklastota, todėl nuolat abejoja. Virtualybė ir įsivaizduojamybė čia žengia koja kojom, diktuodamos naujų, „frankenšteiniškų“ ir „glamūriškų“ tikrovės replikų madas.
Paroda „Faximilinis dievas“ skirta apmąstyti skirtumą tarp originalo ir kartotės; patyrinėti, kaip kartotę veikia jos perdirbiniai, kokią įtaką mūsų kasdieniam patyrimui daro fiktyvūs atvaizdai, po kurių įvairiais mimetiniais pavidalais paslepiama pati Tikrovė. Mes patys kuriame ir pasirenkame iliuziją, kuria norime tikėti. Paroda provokuoja paradoksu: šiuolaikybėje ne žvilgsnis priklauso nuo (at)vaizdo, o (at)vaizdas paklūsta žvilgsniui, t. y. žvilgsnis kuria atvaizdą ir jį valdo. Taigi, prisipažinkime, kokį pasaulį regime.
Dabarties vaizdų perteklių skirtingais vizualiniais ir naratyviniais pjūviais tiria ir parodoje pristato autoriai: Aistė Kirvelytė, Kęstutis Grigaliūnas, Kostas Gaitanži, Vita Opolskytė, Žygimantas Augustinas, Monika Radžiūnaitė, Vytautas Tomaševičius, Laisvydė Šalčiūtė, Raimondas Gailiūnas, Evelina Paukštytė, Julija Pociūtė, Rimas Sakalauskas, Andrius Kviliūnas, Kristijonas Žungaila, Rūta Povilaitytė, Kazimieras Brazdžiūnas, Dominykas Sidorovas, Eglė Norkutė, Raminta Blaževičiūtė, Kristina Ališauskaitė, Gustas Jagminas.
Paroda veiks iki lapkričio 7 d.
____________
[1] Kr. Sabolius, Įsivaizduojamybė, p. 21.
[2] Ten pat.
