Gegužės 14-15 d. Rusijos mokslų akademijos Slavistikos institute ir Lietuvos ambasadoje, Jurgio Baltrušaičio namuose, vyko konferencija „Teritorija BALTO-SLAVICA per kalbų ir literatūrų prizmę“.
Tai buvo 29-oji tokio pobūdžio konferencija (pirmoji vyko 1998 m.), kuri šiais metais buvo skirta Baltų-slavų tyrimų centro dešimties metų sukakčiai ir vieno iš jo steigėjų, akademiko, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino kavalieriaus Viačeslavo Ivanovo (1929–2017) devyniasdešimties metų sukakčiai.
Lietuvai ir ypač lietuvių akademinei bendruomenei V. Ivanovas svarbus kaip mokslininkas, kuris kartu su akademiku Vladimiru Toporovu 1958 metais naujai suformulavo slavų ir baltų kalbų kontaktų klausimą, įrodė baltų kalbų svarbą tiriant slavų kalbas ir netgi iškėlė hipotezę, kad slavų kalbos yra kilusios iš tam tikrų baltų dialektų. Būtent šie mokslininkai tapo Baltų-slavų tyrimų centro įkūrėjais. Akademiko V. Ivanovo nuopelnai Lietuvai įvertinti Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, kuris jam įteiktas 2004 metais.
Šių metų konferencija subūrė gausų baltistų ir slavistų būrį. Pirmoji konferencijos diena buvo skirta kalbotyros klausimams, o antrąją dieną dalyviai svarstė kalbų, mitologijos, tautosakos ir literatūrų ryšių klausimus.
Šiose konferencijose tradiciškai dalyvauja mokslininkai iš Lietuvos ir Latvijos, taip pat – Rusijos, Baltarusijos, Izraelio, Italijos, Estijos ir kitų šalių. Šiais metais į konferenciją iš Lietuvos atvyko Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) darbuotoja, mitologijos tyrinėtoja Nijolė Laurinkienė, skaičiusi pranešimą „Baltų mitologijos Saulės vežimas kaip indoeuropiečių religinės kultūros atgarsis“, ir Vilniaus universiteto (VU) Baltistikos katedros doc. Jurgis Pakerys, pateikęs naujų duomenų ir jų interpretaciją Perkūno vardo etimologijos klausimu. Taip pat konferencijoje buvo transliuojamas Šiaulių universitetas (ŠU) profesoriaus Skirmanto Valento pranešimo „Kur žiūri Lietuva (Teritorija Balto-Slavica poetinių paradigmų kaitos kontekste)“ video įrašas. Tatjana Civjan perskaitė jai atsiųstą Kauno universiteto (KU) profesoriaus Rimanto Balsio pranešimą apie lietuvių vestuvinius sodus, kuriais ji domėjosi, tyrinėdama Adonio sodų simboliką. Latviją konferencijoje atstovavo Rygos universiteto profesorės Lidija Leikuma, pateikusi latgalių kalbos sociologinių tyrimų rezultatus, bei Janina Kursite, nagrinėjusi dvynių mitologiją.
Atidarydamas konferenciją, Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje pareigas laikinai einantis ministras patarėjas Giedrius Galkauskas pabrėžė, kad skaičiuojame pusantro šimto metų istoriją, kai Rusijos studentai pradėjo mokytis lietuvių kalbos, baltų kalbos buvo įtrauktos į universitetų lyginamosios kalbotyros programas, prasidėjo baltų-slavų kalbinių ryšių tyrimai.
Konferencijos atidaryme akademikas Nikolajus Kazanskis ir Marija Zavjalova papasakojo apie baltistikos ir lituanistikos istoriją Rusijoje nuo XIX a. antros pusės iki šių dienų. Abu pranešėjai pabrėžė asmeninių ryšių tarp lietuvių ir rusų mokslininkų svarbą, taip pat rusų mokslininkų kelionių į Lietuvą ir pažinties su šalimi reikšmę. M. Zavjalovos pranešime daug dėmesio buvo skirta paskutiniam lietuvių ir rusų mokslininkų bendradarbiavimo etapui, kurį inicijavo ir palaikė Lietuvos Respublikos Ambasada Rusijos Federacijoje ir jos ilgametis kultūros atašė Juozas Budraitis. Tuo metu, prelegentės nuomone, J. Baltrušaičio namai tapo tikru lietuvių kultūros centru, apie kurį būrėsi Ambasados draugai, lietuvių bendruomenė, mokslininkai ir menininkai.
Pirmoji konferencijos diena buvo skirta kalbotyros klausimams ir vyko Rusijos MA Slavistikos institute. Kalbotyros klausimus gvildeno Sankt Peterburgo universiteto Baltistikos centro vadovas Aleksejus Andronovas, laisvai kalbantis latvių, lietuvių ir net latgalių kalbomis, maskviškiai Antonas Cimmerlingas, Dmitrijus Sičinava, doktorantė Jana Penkova ir Humanitarinio universiteto studentė Svetlana Kukuškina, savo lingvistinius tyrimus pradėjusi, kai susižavėjo lietuvių kalba. Didžiausia konferencijos staigmena tapo pranešimas, kurį perskaitė žmogus-legenda, lingvistinio dėsnio, vadinamo jo vardu, atradėjas, prof. Vladimiras Dybo, analizavęs Vakarų indoeuropiečių kalbų akcentologiją.
Antrąją konferencijos dieną dalyviai rinkosi istoriniame ambasados pastate, J. Baltrušaičio namuose, ir svarstė kalbų, mitologijos, tautosakos ir literatūrų ryšių klausimus. Sankt Peterburgo universiteto prof. Vanda Kazanskienė pasakojo apie lietuvių tautosakos įrašus garsaus lingvisto Filipo Fortunatovo archyve, o prof. Georgijus Levintonas – analizavo Rygos vardo etimologiją, akademikas Nikolajus Kazanskis atskleidė Balio Sruogos „Rusų literatūros istorijos“ strategiją, o Minsko universiteto prof. Aleksandras Feduta – Aleksejaus Tolstojaus dramų trilogijos lietuviškas politines implikacijas. Jeruzalės universiteto prof. Dmitrijaus Segalo pranešimas buvo paremtas jo atsiminimais apie lietuvių žydų rašytoją Icchoką Merą.
Konferencijos kuluaruose buvo aptartas reikšmingas sutapimas – tą pačią savaitę darbą pradėjo trys užsienio baltistikos forumai – konferencijos Pizoje ir Maskvoje bei kongresas Vroclave. Anot taiklaus prof. V. Kazanskienės pastebėjimo, „kosminė baltiskos konferencija“.
Organizaciniame konferencijos komitete dirbo nuolatinė jo narė, kalbininkė, tautosakos tyrinėtoja ir vertėja Marija Zavjalova, jai talkino vienas perspektyviausių jaunųjų indoeuropeistų Piotras Arkadjevas, garsaus medievisto Arono Gurevičiaus anūkas.
Parengta pagal www.urm.lt ir lithuanianculture.lt pranešimus
Gražu, kad tą pačią savaitę darbą pradėjo trys užsienio baltistikos forumai – konferencija Pizoje, ir Maskvoje bei kongresas Vroclave. Nėra informacijos dar apie Pizą ir Vroclavą, o Maskvos konferencija yra svarbi tuo, kad joje buvo padarytas pranešimas apie Vakarų indoeuropiečių kalbų akcentologiją, t. y. buvo paliesta tema, besiplečianti į europinius Vakarus. Kitaip sakant, baltistikos konferencijos ateityje turi galimybę vystytis vakarinėmis Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir t. t. kryptimis, tačiau bėda, kad jos nėra jungiamos su Semiotikos – semantikos mokslinių tyrimų sferomis. Juk, turime pas mus tokius semiotikus – semantikus kaip profesorius Vaidutis Kučinskas (VU, semantiniai genomo tyrimai Lietuvoje ir kitur), profesorius Dario Martinelli (VDU, semiotiniai tyrimai), profesorius Rimantas Balsys (Klaipėdos universitetas, religijų semantika), kur jų su kitų mokslo sričių specialistų apsijungimas baltistikos pagrindu artėtų prie Homo sapiens kalbos, kultūros bei prigimtinės religijos ištakų, kas padėtų suprasti dvasinius Žmogaus egzistencijos kosmose ir žemėje naratyvus.
Tad, kodėl nėra Lietuvos Semiotikos ar Semantikos katedros prie Vilniaus, Kauno arba Klaipėdos universiteto kūrimosi požymių? Klausimas lieka be atsako. O gaila, nes Baltistikos tyrimų centrams jungiantis su Semiotikos – semantikos mokslų institucijomis visoje Europoje gautųsi labai vaisingi žmogaus buvimo žemėje ir už jos ribų egzistenciniai tyrimai, ir todėl atėjo metas pabusti.
Beje, kas tais užsienyje vykdomais tyrimais yra nustatoma Lietuvos visuomenė nėra informuojama. Taip yra ir šiuo atveju – išvardijama apie ką kalbėta, o kas naujo buvo pasakyta – nėra…
“Kauno universiteto (KU) profesoriaus Rimanto Balsio pranešimą apie lietuvių vestuvinius sodus, kuriais ji domėjosi, tyrinėdama Adonio sodų simboliką. Latviją konferencijoje atstovavo Rygos universiteto profesorės Lidija Leikuma,”
Viskas gražu, tik šokiruoja universitetų pavadinimai. “Kauno universitetas” – kuris? Santrumpa KU yra Klaipėdos universiteto. Rygoje yra keli universitetai, o Lidija Leikuma dirba Latvijos universitete (pavadinimas išlaikytas nuo 1919 m., kai jis buvo įsteigtas).. Lidijos Leikumos asmenvardį lietuviškai linksniuoti, rodos, tikrai nesunku, tad kodėl paliktas vardininkas: “profesorės Lidija Leikuma”? L. Leikuma, beje, atsovavo Latvijai, ne Latviją.
Koks mažaraštis rengė šį straipsnelį?
P.S. Dėl L. Leikumos asmenvardžio linksnio esu neteisus – ten nurodytos dvi profesorės: L. Leikuma ir J. Kursytė. Atsiprašau.
O “atstovauti” kam, ne ką.