Antrąjį „Eurovizijos“ pusfinalį dainininkė Aistė Smilgevičiūtė stebėjo ne kaip paprasta žiūrovė. Ji mena, kaip pati lygiai prieš 20 metų su daina „Strazdas“ dalyvavo taip pat Izraelyje vykusioje „Eurovizijoje“.
A. Smilgevičiūtė prisipažino iki šiol jaučianti klausytojų meilę ir simpatiją „Strazdui“, todėl jubiliejaus proga nutarė dainą patalpinti į visas muzikos platformas („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot.lt“, „i-Tunes“ ir kt.).
Nuo šiol – visose pagrindinėse platformose bus galima rasti ne tik originalųjį „Strazdą“, bet ir dvi instrumentines jo versijas iš 1999 metais Olandijoje įrašyto ir išleisto disko.
Prieš dvidešimt metų Lietuvos atstovė „Eurovizijoje“ liko dvidešimta, tačiau „Strazdas“ pateko į konkurso istoriją, kaip pirmoji dialektu (žemaitiškai) atlikta daina. Praėjus šiek tiek laiko po A. Smilgevičiūtės pasirodymo „Eurovizijoje“, tapo aišku, kad Lino Rimšos ir lietuvių liaudies sukurtas „Strazdas“ – išskirtinė daina. Šią dainą iki šiol prisimena „Eurovizijos“ gerbėjai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Kalbant apie ją, pabrėžiama, kad lietuviai 1999 metais buvo perdėm progresyvūs ir matė toli į ateitį, todėl konkurse liko nepelnytai neįvertinti. Jei su ta pačia daina ir tuo pačiu Juozo Statkevičiaus sukurtu įvaizdžiu A. Smilgevičiūtė būtų pasirodžiusi maždaug penkeriais metais vėliau, labai tikėtina, kad Lietuva konkurse būtų iškovojusi itin aukštą vietą. Istorija parodė, kad būtent tokio stiliaus ir atlikimo kūriniai tapo „Eurovizijos“ favoritais.
Po „Eurovizijos“ konkurso A.Smilgevičiūtės muzikinė karjera klostėsi labai sėkmingai. Grupė „Skylė“, kurios vokalistė ji yra, iki šiol tęsią aktyvią veiklą ir yra viena seniausių Lietuvoje sėkmingai funkcionuojančių grupių. A. Smilgevičiūtė taip pat suvaidino Jūratę, Roko Radzevičiaus sukurtoje roko operoje „Jūratė ir Kastytis“ bei Eglę prieš dvejus metus pristatytame didelio biudžeto miuzikle „Eglė žalčių karalienė“. Ji – taip pat miuziklo libreto autorė, muziką parašė – R. Radzevičius. Drauge su visa šeima ji kuria ir vaikų itin pamėgtą projektą „Tilidūda“.
Iki šiol buvo tik nelabai kokybiškas A.Smilgevičiūtės pasirodymo įrašas svetainėje „Youtube“:
Lietuviams reikėjo laikytis savo autentikos, ištobulinti savo pasirodymus ir juos būtų priėmęs pasaulis. Dabar ką gi – tik angliškai dainuoja niekuo neišsiskiriančias iš kitų dainas, todėl ir neįdomūs.
Nuostabių nuostabiausia GIESMĖ “tuštybių vizijoje”, viena MĖGSTAMIAUSIŲ DAUGELIO Europos klausytojų iki šiol
Yra daug atlikėjų, bet Aistė yra aukščiau už atlikėjus ji yra Dainininkė.
Nesuvokiu, kodėl tiek metų švaistomi nacionalinės LRT pinigai tai nieko bendro su muzikiniais talentais neturinčiai „vizijai”? Nebent kaip ir sovietmečiu, vis dar karaliauja „krugovaja poruka”, kai rimtais veidais saviems sukuriama legali „chaltūra” pinigėlį kalti. Svarbu tik tinkamą ideologinį lozungą prilipinti.
Kai žmonės neturi nei balso, nei klausos, nei dėmesio verto kūrinio, kai aplink talentų sausra, tą vizijos beskonybę belieka tik įv. povo plunksnomis, triukšmais ir blizgučiais pridengti. Kad niekas nepastebėtų, jog karalius nuogas. Seniai ir beviltiškai. Nežiūrint iššvaistomų tai „vizijai” sumų.
Gal Jurijaus pasirodymas visgi bus naudingas? Kadangi dabar aktualus „mažiau daiktų”, t.y., saikingo judėjimas, gal blizgučiais neaplipęs Jurijaus pasirodymas pastūmės Europą atsipeikėti, ne demonstruojamų efektų kaina, o tikrais talentais varžytis?
Tie, kas prisimena EV pradžią, prisimena, jog tada pakako visko – ir puikių, stiprių, išlavintų, profesionaliai valdomų dainininkų balsų, ir prasmingų kūrinių, ir pasauliui buvo rodoma SAVO ŠALIES kūryba savo šalies kalba. Dabar, kas dar žiūri tą chaltūrą, mato nebent kažką panašaus į štampuotą serijinę gamybą, į Sibiro veltinį – visi vienodai banalūs, ir, maža to, visi ta pačia viena kalba…
Prisimenu dar iš senųjų EV bulgarų dainininkę – dainuoja savo kalba savo šalies dainą – bet ši buvo tokia puiki, o dainininkės balsas toks galingas, melodija ir atlikimas toks jausmingas, kad ją suprato ir be anglų k.
Na, o kad Smilgevičiūtės nesuprato – nieko keisto.
Publika, kurios skonį tiek metų lavina vien popsas, net nepajėgi tokių dainų įvertinti. Ar tai tik publikos kaltė? Man tai primena rusų serialą (ar ne su V. Visockiu) apie tarpukario Rusiją. Kai muzikinio išsilavinimo spėjęs gauti jaunikaitis, pamatęs pianiną, prie jo pripuolė ir kažką iš klasikos paskambinti pabandė. Bet šalia buvęs kitas jaunikaitis jį sudirbo pareiškęs, jog šitaip klavišais barbenti bet kas gali, o tu pabandyk paskambinti „Murką” (v kožanoj tužurke). Tai ar galėjo Smilgevičiūtės atliekama daina patikti „Murkų” lygio „kūryba” ugdytai publikai? Atrodo, aukščiausias evoliucijos taškas pasiektas, o dabar žmonija nuo jo sėkmingai žemyn darda…
Daina ir muzika – skirtingi žanrai. Daina yra poezija, o muzika – cirkas… Poeziją mažai kas įkanda, o cirką – daug. Lietuva šių žanrų neskiria ir todėl konkursui pateikia kūrinį, kaip rusai sako, “ni ryba, ni miasa”. Tai tokie tie ir rezultatai yra…
Mažai domina Eurovizija jau daug metų, bandžiau pažiūrėti šiemet, bet po pusvalandžio įkyrios nuobodybės skaniai užmigdavau.
Eurovizijoje yra vertinama pagal išsidraikymo, nužmogėjimo lygį, politkorektiškumą, genderizmą.
Lietuva bando kurti, bando rasti grožį ir siųsti į Euroviziją, ir eilė metų tai patiria pralaimėjimą. ‘Strazdas’ 1999 m. buvo pasakiškas, daug kartų mėgdžiotas vėliau, iki šiandien prisimenamas.
Šiemet J. Veklenko atliekama daina su tokia nuostabia įtaiga, balsu sukuriant, bet Eurovizijai nesuprantama ir netinkama.
Ko Lietuvai trūksta sėkmingam pasirodymui ? Turi būti arba labai saldi dainelė su labai gražia mergina, kuri išsilukštentų iš rūbų, arba kažkoks nužmogėjęs kūrinys, o atlikėjai įvairių genetinių kombinacijų, dar geriau – lytinių kombinacijų.
Žvelkime Lietuvos tikrovei į akis – Lietuvoje daugiausia žmonių su aukštuoju išsilavinimu ES nuošimčiais, labai stipri klasikinės ir liaudies muzikos įtaka žmonėse, negana to, nes turime tikrąją liaudišką muziką, bet ne liaudišką popsą ‘Gegužės žiedų’ lygmenyje, kas telikę Vokietijoje, Nyderlanduose,…, svarbiausia – Lietuvoje genderizmo pasiekimai žmonių sąmonėje yra nuliniai.
Supraskime, Lietuva yra beviltiška narko-sodomitiniuose išsidraikymuose, todėl beviltiška laimėti politkorektiškąją Euroviziją. Supraskime ir priimkime tikrovę tokią, kokia yra – eurohomovision.
Daina iki graudumo gera, tuomet Eurovizijoje jai reikėjo ne modernios aprangos, o būti basai, su drobine suknia ir pan. Dar šone saksofoniniką pikantišką pastatyti ir būtų kitokį atgarsį iššaukę…