A. Verkelis. Svetimi didvyriai (IV)

Trečia dalis ČIA.

Pirmąja nacių auka turėjo tapti LVR Kauno pulko 310-ojo btl. 2-oji kuopa. SS įsakymu ji privalėjo atlikti tikrą žygdarbį – užimti Turgelius, vadinamosios lenkų „Turgelių respublikos“ sostinę. 1944 m. vasario 18 d., penktadienį, Asciukiškių dvare (lenk. Ościukowszczyzna, dabar išnykęs) tarp Turgelių ir Tabariškių įsikūrusiame Vermachto karių rekonvalescencijos (sveikimo) centre kapitonas J. V. Eibergas perdavė 3-iajai ir 6-ajai brigadoms ginklų bei amunicijos⁹⁰.

1944 m. vasario 20 d. vokiečiai iš Turgelių išvedė 253-iojo lietuvių savisaugos bataliono karius ir miestelį paliko valdyti Armijai Krajovai⁹¹. 8.00 val. viršila A. Liesis praneša:

Iš Turgelių išvykstu šiandien 9 val. 1 kilom. nuo Turgelių yra dvaras Anzejeva [dabar Andriškės – aut. pastaba]. Šiąnakt banditai baltieji [akovcai – aut. pastaba] paėmė 4 kiaules ir valdytoją primušė. Kadangi iš vakaro buvo pranešta į baltuosius nešaudyti […] Išvada tokia, kad Turgeliai, sakė, lieka be nieko. Viršaitis ir policija išvažiuoja. […] [kalba netaisyta – aut. pastaba]⁹².

Turgelių apylinkėse įsitvirtino AK. Lenkijos egzilinės vyriausybės atstovas Vilniuje 1944 metų vasario mėn. AK veiklos ataskaitoje rašo:

[…] Bendrai kovai su bolševikais kai kuriuose rajonuose tarp lenkų ir vokiečių užsimezgė tolerantiški, netgi artimi santykiai. Tokią padėtį galima pamatyti Tabariškių rajone, kur lenkų būriai užėmė keletą gyvenviečių ir valdų. Apie tai žinodami vokiečiai ir lietuviai nesiima visiškai jokių priemonių.[…].⁹³

Vokiečiams buvo puikiai žinoma, kad šią teritoriją valdo didžiausios ir geriausiai apginkluotos 3-ioji ir 6-oji brigados. Pasak V. Markovskio (slap. Dżumba), 1944 m. liepos pradžioje 3-ioji brigada buvo ginkluota 6 minosvaidžiais, 12 sunkiųjų kulkosvaidžių, 79 lengvaisiais kulkosvaidžiais, 252 pistoletais-kulkosvaidžiais⁹⁴. Greičiausiai ir gegužę ji buvo panašiai ginkluota. LVR batalionas (keturios kuopos) teturėjo 16 lengvųjų kulkosvaidžių (vietoj numatytų 36), nebuvo nė vieno sunkiojo kulkosvaidžio ir minosvaidžio (vietoj numatytų 2+2), jokių pistoletų-kulkosvaidžių. Plechavičiukų žygio išvakarėse, gegužės 3 d., Turgeliuose įvyko iškilmingos pamaldos ir Gegužės 3-iosios konstitucijos dienai skirta eisena, grojo prieškarinis Naujosios Vilnios 85-ojo pėstininkų pulko orkestras „Czardasz“, į svečius, lydimas kavalerijos būrio, atvyko 5-osios brigados vadas Łupaszka, kitų AK brigadų atstovai⁹⁵. 2-oji kuopa neturėjo supratimo, kur ją varo SS. LCVA archyve yra išlikęs 310-ojo bataliono j. ltn. Alfonso Žiedo pranešimas. Jis svarbus tuo, kad, kitaip nei įvairiausi atsiminimai, parašytas įvykių eigoje. 1944 m. gegužės 10 d. A. Žiedas praneša:

[…] Gegužės 4, apie 9.00 val. 2-oji kuopa išvyko į Turgelius. Išvyko težinodama, kad sritis yra pavojinga, tačiau neturėdama nei jokių konkretesnių žinių apie priešą, nei operatyvinių direktyvų, nei veiksmų plano. Išvyko voroje po keturis, kautynių patrulio priedangoje. […] Ltn. Velioniškio pranešimu, kuopos patruliui pasiekus Pavlovo k. [Paulavos k., dabar Merkinė (Šalčininkų r.) – aut. pastaba], iš jo priešas paleido šautuvų ir kulkosvaidžių ugnį. […] Besipriešinant buvo padegtas Pavlovo k., labiausiai sustiprintas kulkosvaidžiais, kurių ugnis buvo itin sunki, bet, baigiantis šaudmenims ir […] pasireiškus ugniai iš užpakalinių kaimų, taigi pasidarius pasipriešinimui nebeįmanomam, kuopai buvo įsakyta trauktis. Traukimasis tuojau virto netvarkingu bėgimu. […] Priešas yra gausus, turi didelį kiekį automatinių ir sunkiųjų ginklų (sunk. kulkosv.) ir judriųjų dalinių – kavalerijos. […] [kalba netaisyta – aut. pastaba]⁹⁶.

Lietuviai ir lenkai skirtingai aprašo įvykių eigą. A. Žiedo ataskaitoje teigiama, kad namai padegti per mūšį, atsakant į kaime įsitvirtinusių akovcų apšaudymą. O visuose lenkų šaltiniuose tvirtinama, jog AK 3-ioji brigada apšaudė LVR gindama terorizuojamus vietos gyventojus. Z. Klosinskis (slap. Huzar) rašo, kad, įžengus plechavičiukams:

[…] kaime prasidėjo gyventojų terorizavimas, jų turto plėšimas ir nekaltų žmonių mušimas. Vienas iš ūkininkų pakartas, padegtas jo namas […].⁹⁷

Mūšio įkarštyje civiliai galėjo nukentėti ir nuo vienų, ir nuo kitų. Bet akovcams žūtbūt reikėjo parodyti, kad LVR atėjo žudyti ir terorizuoti. Tada atsirastų pretekstas užpulti lietuvius ir pasiteisinimas. Kas galėtų pasakyti, nuo kieno kulkos žuvo žmonės, juk kaimą apšaudė ir patys akovcai. AK sunkiųjų kulkosvaidžių skyrius įsitvirtino Paulavos dvare už mūrinės tvoros ir nuo kalvos apšaudė kaime pasirodžiusius lietuvius. Akovcas Cyganas prisimena:

[…] Šaudėme į juos [plechavičiukus – aut. pastaba], ko gera, iš 10 metrų atstumo ir nuo kalno. […] nuo kelio atbėgo jau keliolika kareivių, besislepiančių tarp namų. Stovėdamas paleidau į juos ilgą seriją […].⁹⁸

Per susišaudymą žuvo 4 lietuviai. Remiantis 3-iosios AK brigados vado Mocarny (Szczerbiec) pranešimu, sužeistas vienas lenkų partizanas, du civiliai gyventojai žuvo, du sunkiai sužeisti, sudeginti 5 namai⁹⁹.

Į nelaisvę patekusius kuopos vadą kpt. Narkevičių ir du karius (pagal kitus duomenis – 8) akovcai sušaudė neva už nusikaltimus prieš vietos gyventojus. Karo belaisvius „nuteisė“ kuopos vadas R. Rajsas (slap. Bury). Ir vėliau ne kartą pasižymėjo greitais „nuosprendžiais“, todėl bendražygiai kaltino jį sadistiniais polinkiais – potraukiu žudyti. Pokario Lenkijoje prie Balstogės Bury etniškai valė gudų kaimus. Degino sodybas, žudė moteris, vaikus, senelius. 1949 m. už 79 civilių žmonių žudynes sušaudytas¹⁰⁰.

Karą prieš lietuvius reikėjo pagrįsti. Vyriausiajai AK vadovybei Varšuvoje pateikta dezinformacija su daug kartų padidintais skaičiais:

[…] Veiksmus prieš Plechavičiaus pajėgas lydėjo sėkmė. Gegužės 4 d. viena iš lietuvių kuopų užsuko į Paulavos kaimą prie Turgelių ir, nesigailėdama moterų bei senelių, nužudė keliolika lenkų tautybės asmenų. Lietuvių kuopą užpuolė vienas „Szczerbieco“ brigados būrių. Nukauta apie 20 lietuvių. Į nelaisvę paimta apie 15, iš kurių, surengus vietoje tyrimą, 4 sušaudyti […].¹⁰¹

Bury (centre) su savo kuopos vyrais Turgeliuose 1944 m. balandžio mėn. Akovcai aprengti specialiais Vermachto žieminiais rūbais „Winteranzug 42“, išverstais į žalsvąją pusę | „Voruta“ nuotr.

Na, žmonės juk mąsto paprastai: jeigu karo lauko teismas nuteisė, vadinasi, buvo už ką. Ir pasklido po pasaulį žinios apie lietuvių piktadarybes…

Bet grįžkime į Jašiūnuose dislokuotą LVR 310-ąjį batalioną. Gegužės 5 d. ryte atvykę lietuviai – saugumo valdininkas ir policijos pareigūnas – pranešė, kad Turgelių–Tabariškių rajone stovyklauja bent 2–3 AK brigados, kas vokiečiams jau seniai buvo žinoma. Netrukus pasirodė naujasis „Bandenkampfstabo“ viršininkas SS 16-ojo policijos pulko vadas SS oberšturmbanfiureris ir policijos plk. ltn. V. Titelis. A. Žiedas raporte rašo:

[5.05] Keliomis mašinomis, lydimas lengvojo šarvuočio ir gerai ginkluoto žandarų būrio, į Jašiūnus bataliono štaban atvyko jau minėtasis plk. Ditlas [V. Titelis – aut. pastaba], kuris pranešė, kad lengvasis motorizuotasis žandarmerijos dalinys, nesutikdamas jokio pasipriešinimo, nuvyko į Turgelius ir pasiekė Tabariškes, bataliono vadui žodžiu įsakė pasiųsti į Turgelius 2-ąją kuopą ir į Tabariškes 3-iąją kuopą. Be to, pareiškė, jog su lenkų partizanais pradėsiąs derybas, kad jie mūsų kuopų neužkabintų, kitaip prasidėsianti baudžiamoji akcija prieš vietos gyventojus, kad mūsų lenkai neužkabinsią, jis garantuojąs […].¹⁰²

Vokiečiai varu varė plechavičiukus į Turgelius. Tuo pačiu metu lietuviams uždrausta patiems su lenkais tartis. A. Žiedas rašo:

[…] Ryšių karininkas [prie bataliono priskirtas kpt. von Bankas – aut. pastaba], be to, oficialiai pasakė, kad lenkų partizanai, kaip ir mes, esą skirti kovai su bolševizmu. Paklaustas, ar, susiklosčius tokioms aplinkybėms, ir mes galime sueiti į kontaktą su lenkų partizanais, ryšių karininkas atsakė, kad tatai negalima ir kad tai būtų klaidingas žingsnis […].¹⁰³

Pats Titelis išvažiavo į Turgelių apylinkes derėtis su Szczerbiecu. Akovcai stengėsi vokiečius nustebinti. Osa pasakoja:

[…] Prieš trobas pastatėme apsaugą paradinėmis uniformomis, ginkluotą automatiniais ginklais ir pistoletais-kulkosvaidžiais, į gatvę išėjo patruliai. […] Prieš „Szczerbieco“ gyvenamąjį namą stovėjo motociklas ir lengvasis automobilis. Toks vaizdas galėjo padaryti įspūdį [vokiečiams –
aut. pastaba] […].¹⁰⁴

Vokiečiai nepareiškė pretenzijų dėl lietuvių belaisvių sušaudymo¹⁰⁵. Kaip visada tradiciškai derybos baigėsi išgertuvėmis¹⁰⁶. Po 3–4 valandų į Jašiūnus su konjako kvapeliu grįžusio V. Titelio laukė nemaloni žinia –
lietuviai atsisakė vykdyti idiotišką įsakymą ir tapti į skerdyklą vedamais avinais. A. Žiedo pranešime sakoma:

[…] Tada b-no karininkų vardu ryšių karininkui pareiškiau, kad jie vykdyti kalbamą įsakymą atsisako su taip paruoštais ir apginkluotais daliniais… […] Atsižvelgiant į b-no kruvinas aukas, eventualus vokiečių organų susitarimas negali užsitarnauti jokio b-no karininkų pasitikėjimo ir įvesti kuopas į 2–3 brigadų stovyklą tereikštų mūsų kuopų ginklais papildyti partizanų apginklavimą. […] Ryšių karininkas patikino, kad, be to, Turgeliuose laikinai pasiliksianti vokiečių kuopa ir šarvuočiai. Į klausimą, kaip ilgai pasiliks, atsakyta – iki viskas nurims […].¹⁰⁷

Ką susitarė Titelis su Szczerbiecu, nėra žinoma. Greičiausiai tarėsi įvilioti plechavičiukus į spąstus, nes kitą dieną 8 val. ryto pilnos sudėties 3-ioji brigada, sudaryta iš penkių pėstininkų būrių, sunkiųjų kulkosvaidininkų būrio, dviejų kavalerijos būrių, žandarmerijos ir štabo apsaugos, pajudėjo iš Turgelių į… Jašiūnus, kur maždaug už 1,5 km nuo miestelio, Naujasodyje, lietuviams surengė pasalą. Z. Klosinskis prisimena:

[…] Pasirinktose pozicijose praleidome naktį, pradėjo lyti. Ryte būriai išalko, tačiau buvo visiškai pasiruošę. Iškišti binokliai žvalgė kelią abiem kryptimis, maskavomės tarp medžių ir augalų. Per dvidešimt keturias valandas žadamo [ar Titelis pažadėjo? – aut. pastaba] baudžiamosios ekspedicijos judėjimo iš Jašiūnų nesulaukėme […].¹⁰⁸

Akovcai visą naktį laukė veltui: lietuviai neišėjo iš Jašiūnų ir, patys to nežinodami, išsigelbėjo nuo sutriuškinimo. Aišku viena, vokiečiams Turgeliai nerūpėjo. Jie ten važinėjo pirmyn ir atgal be kliūčių, Asciukiškėse gydė savo kareivius. Bet pažeminimo – įsakymo neįvykdymo – jie lietuviams neatleido. Gegužės 15 d. 310-asis batalionas pėsčiomis

1944 m. gegužės 10 d. Ukmergėje. Belaukiant žuvusių prie Graužiškių uteniškių palaikų | „Voruta“ nuotr.

išžygiavo į Vilnių. Likus maždaug 10 km iki miesto, plechavičiukus pasitikę SS 16-ojo policijos pulko vengrų esesininkai nuginklavo ir uždarė į spygliuotąja viela aptvertą aptvarą Kirtimų aerouoste. Kitą dieną išrikiavę batalioną, SS atrinko 12 vyrų ir Paneriuose sušaudė. B. M. Marma prisimena:

[…] Vokiečių karininkai, mūsų vyrus vėl išrikiavę, prabilo vokiškai, o vertėjas jų žodžius vertė į lietuvių kalbą, jog buvo atrinkti vyrai išpirkti kaltę už vadų neklausymą, savavališką žygį į Vilnių ir nemokėjimą kovoti su lenkų partizanais. Jie sušaudyti. Bataliono garbė atpirkta […]¹⁰⁹.

Maištingasis batalionas išgarsėjo visame Ostlande. 1944 m. gegužės 15 d. Ostlando SS ir policijos vadas SS obergrupenfiureris Jeckelnas siunčia įsakymą ištaisyti padėtį Pietų Lietuvoje:

[…] SS 16-asis policijos pulkas šiandien 9.45 val. gavo įsakymą, pasitelkęs pakankamas pajėgas, lokalizuoti ir nedideliame plote apsupti lietuvių policijos 301-ąjį batalioną [310-ąjį – aut. pastaba], kuris pasitraukė iš savo dislokacijos vietos Jasuluose [Jašiūnuose – aut. pastaba] ir šiuo metu yra pakeliui į Vilnių.

Karininkus, davusius įsakymą palikti Jasulus arba nesutrukdžiusius dalinio pasitraukimui, atgabenti į Vilnių ir nedelsiant perduoti karo lauko teismui. Lokalizuotas lietuvių policijos 301-ojo bataliono dalis nuginkluoti ir sunkvežimiais atgabenti į Kaune esantį Liuftvafės Eva lagerį. Šiuos vyrus paskirti pagalbinėms Liuftvafės pajėgoms. […] Lietuvos SS ir policijos vadas SS brigadenfiureris Hintze, Lietuvos tvarkos policijos vadas saugos policijos plk. ltn. dr. Musilas, Lietuvos SD ir saugumo policijos vadas SS oberfiureris Fuchsas, SS ir policijos 16-ojo pulko vadas policijos plk. ltn. Titelis gauna įsakymą – pastebėjęs bet kokį naujai sudarytų policijos batalionų […] [LVR – aut. pastaba] neklusnumą, nedelsiant be skrupulų panaudoti ginklą […].¹¹⁰

Plechavičiukai neturėjo jokio pasirinkimo. Jie buvo pasmerkti gauti kulkų arba nuo akovcų, arba nuo SS. Jeckelno štabistai Rygoje supainiojo LVR 310-ąjį btl. su 301-uoju. 301-ajam Mūro Ašmenoje pasisekė dar mažiau, bet apie tai bus pasakojama toliau. Gegužės pradžioje LVR Kauno pulko 301-asis ir 308-asis batalionai geležinkeliu buvo perkelti į Ašmenos apylinkes. Ašmenoje dislokavosi Vermachto 221-osios saugos divizijos štabas. Ši divizija buvo atsakinga už didelės dalies Baltarusijos generalinės srities ir Vilniaus apygardos komunikacijų apsaugą ir kovą prieš banditizmą. Štabas savaime buvo galingas karinis vienetas su šarvuotąja technika, artilerija, apsaugos, lauko komendantūros ir žandarmerijos daliniais. Atrodė, kad SS „saugesnės“ vietos Vietinei rinktinei rasti negalėjo. Gegužės 6 d. LVR 308-ojo bataliono 3-ioji ir 4-oji kuopos iš Ašmenos išžygiavo 12 km į Graužiškes – tiesiai į Armijos Krajovos spąstus. Čia jų jau kelias dienas, sutelkęs AK Vilniaus apygardos 3-iosios grupuotės 8, 9, 12, 13 brigadas, laukė iš Vilniaus atvykęs pats Wilkas.
E. Banasikovskis prisimena:

[…] „Wilkas“ paklausė:

– Kada, jūsų nuomone, „plechavičiokai“ gali pasirodyti Graužiškėse?

– Nežinau, – atsakiau. – Puolimo laiką numatyti nelengva. Mūsų žvalgyba Ašmenoje nesnaudžia. Gauname informacijos apie kiekvieną priešo žingsnį. Su „Jarema“ esu sutaręs: kai tik Ašmenos vieškelyje pasirodys lietuvių kolonos ir pakvips mūšiu, jums, pone komendante, apie tai bus kuo skubiausiai pranešta per pasiuntinį […].¹¹¹

AK 3-iosios grupuotės vadas majoras Č. Dembickis (slap. Jarema) šypsojosi į ūsą:

[…] – Jų tik vienas batalionas [dvi kuopos – aut. pastaba]. Lietuviai patys sulįs į mūsų spąstus, – šypsodamasis pasakė man „Jarema“, kai stovėjome Graužiškių pakraštyje, 8-osios „Turo“ brigados priešakinėse pozicijose […].¹¹²

Akovcai iš anksto sunaikino tiltą per Graužos upelį ir išsikasė apkasus¹¹³. Plechavičiukų žygis baigėsi tragedija. Už 9 km nuo Ašmenos – Siemiūnuose – jie pateko į pasalą. LVR Kauno pulko štabo viršininkas majoras Antanas Impulevičius pasakoja:

[…] Jau netoli Graužiškių, pačiame slėnyje, vadovaujantis abiem kuopoms ltn. Augutis […] ir 4-osios kuopos vadas ltn. Jurgis Sirgėdas pastebėjo daug kupstų, lyg kokių kurmiarausių. Jiems tai atrodė tarsi maži bunkeriai [apkasai – aut. pastaba]. Kuopos leidosi į slėnį labai atsargiai, kad nepakliūtų į spąstus. Ir iš tikrųjų nuo Graužiškių aukštumų lenkų partizanai tvarkingomis voromis skubėjo į slėnį užimti bunkerių. Į lenkų šaudymą mūsų dvi kuopos atsakė stipria ugnimi. Užvirė kautynės, lenkams vyraujant aukštumose. Mūsų kuopos toliau į slėnį nežygiavo, bet traukėsi su nuostoliais atgal. Lenkai perėjo į puolimą persekiodami. Kautynės buvo žiaurios, nes lenkų raiteliai […] norėjo kuopų pasitraukimą sutrukdyti. Be to, iš gyvenviečių irgi šaudė į mūsų kuopas. Pasitraukimas pasidarė sunkokas. Tada kareiviai gelbėdamiesi įsimaišė tarp pastotininkų [lenkų ūkininkai – aut. pastaba] ir traukėsi toliau į Ašmeną. Lenkai nedrįso šaudyti į pastotininkus. Besitraukiant neteko surinkti savųjų nei nukautų, nei sužeistųjų […].¹¹⁴

Į AK pasalas patekusios LVR kuopos žemėlapis | „Voruta“ nuotr.

Plechavičiukų kolona buvo apsupta ir tiesiog sušaudyta. Wilkas įsakė sunaikinti LVR kuopas. Nuo Graužiškių iš pietų ir vakarų lietuvius apšaudė 8-osios brigados minosvaidis ir puolė 8-oji brigada, iš rytų 9-oji brigada, iš šiaurės apsupimo žiedą uždarė 13-osios brigados kavalerija. Akovcų sunkiųjų kulkosvaidžių ugnis nulėmė mūšio eigą. Likę gyvi, nesužeisti ir nepatekę į nelaisvę plechavičiukai išsibėgiojo kas kur. Šeši karo belaisviai buvo vietoje sušaudyti. Kauno pulko vado plk. ltn. T. Vidugirio raporte sakoma:

[…] Atvykęs į Ašmeną, patyriau, kad 308-ojo bataliono 3-ioji ir 4-oji kuopos neteko apie 20 užmuštų [21 – aut. pastaba], 15 sužeistų ir 70 patekusių į nelaisvę. Belaisvius lenkai nurengė ir su vienais apatiniais grąžino į Ašmeną. Dietliui [Titeliui – aut. pastaba] pareiškiau, kad neišmokytus ir blogai ginkluotus dalinius siųsti į daugeriopai gausesnio ir geriau ginkluoto priešo užimtas sritis yra nusikaltimas, ir prašiau leisti skubiai visą pulką sutelkti viename saugiame rajone dalinių mokymui ir apginklavimui užbaigti. Dietlis visiškai sutiko su mano nuomone ir pažadėjo tuo reikalu daryti atitinkamų žygių Rygoje […].¹¹⁵

Svarbiausią vaidmenį triuškinant plechavičiukus suvaidino vokiečių apginkluotos AK 13-oji ir 8-oji brigados. Jų vadai A. Valčakas (slap. Nietoperz) ir V. Turonekas (slap. Tur), kaip ir nemažai kitų AK karininkų, atsidūrė Lietuvoje 1939 m. rugsėjo mėn., kai Vokietija ir Sovietų Sąjunga okupavo Lenkiją. Tarp kitų 15 000 išsigelbėjusių karių ir policininkų jie buvo internuoti Lietuvoje. Su lenkais lietuviai elgėsi geranoriškai ir deramai. Dauguma karininkų iš internuotųjų stovyklų buvo paleisti arba pabėgo, tarp jų –
A. Valčakas ir V. Turonekas. Skaudi likimo ironija – jie slapstėsi Utenos apylinkėse, o juk būtent iš uteniškių suformuotas 3-iąją ir 4-ąją kuopas akovcai sušaudė Graužiškėse. Savotiškai „atsidėkojo“… Iki LVR kuopų sutriuškinimo prie Graužiškių lietuvių ir lenkų susidūrimai nebuvo įgiję tokio žiauraus masto. Kartais akovcai iš pasalų nušaudavo lietuvių policininkų, kartais nuginklavę paleisdavo. 1944 m. gegužės 12 d. pogrindinis Lietuvių fronto biuletenis rašė:

[…] Turim patikimų žinių, kad per susirinkimus lenkų partizanams buvo nurodoma sutiktų vokiečių neliesti ir nenuginkluoti, lietuvius nuginkluoti, o nenusileidžiančius – likviduoti, bolševikus ir žydus – šaudyti vietoje […].¹¹⁶

1944 m. vasario mėn. akovcai smarkiai viršijančiomis pajėgomis Krėvoje nuginklavo lietuvių policininkų atsparos punktą. E. Banasikovskis rašo:

[…]„Jarema“ jiems [lietuviams – aut. pastaba] lenkiškai pasakė: paleidžiame jus į laisvę. Grįžkite į savo namus ir atminkite, kad čia, Krėvoje, prieš amžius lietuviai ir lenkai pažadėjo būti broliais. Nekovokite su mumis […].¹¹⁷

Bet dabar, gegužės mėn., reikėjo stipraus motyvo „brolių“ žudynėms. Ir tas motyvas tuoj pat surastas. E. Banasikovskis rašo:

[…] Visuose pranešimuose buvo pabrėžiama, kad lietuviai žygiuoja beveik nesisaugodami ir žiauriai terorizuodami civilius gyventojus: palikdami gaisravietes ir už ryšius su mūsų partizanais išžudytų kaimiečių lavonus. Plechavičiaus kareiviai lenkų valstiečiams įduodavo virvagalius ir liepdavo pasikabinti juos prie trobų, kurios netrukus užsiliepsnodavo. Atrodė, kad tą nelaimingą kraštą siaubia mirtį nešanti totorių orda […].¹¹⁸

Banasikovskio paskvilis parašytas daugiau kaip 40 metų po įvykių ir skirtas visuomenei mulkinti. Atidžiau pažvelgę, matome keistą dėsningumą – „teroras“ prieš vietos gyventojus kiekvieną kartą prasidėdavo tik ten, kur pasaloje plechavičiukų laukė akovcai: Paulavoje ir prie Graužiškių. Remiantis Hadbanko (Wilko) pranešimu Ašmenos vokiečių žandarmerijai, 1944 m. gegužės 6 d. LVR 308-ojo bataliono kareiviai neva nužudė aštuonis žmones: tris – Sienkovščiznoje ir penkis netoliese, Adamovščiznoje. Pranešimą V. Titelis skubiai persiuntė pačiam Jeckelnui į Rygą¹¹⁹.

Žuvo greičiausiai tuteišiai, sugudėję lietuvių kilmės vietiniai žmonės. Dar iki XIX a. vidurio Graužiškės priklausė ištisiniam lietuvių kalbos plotui. Tuteišių gyvybės akovcams nerūpėjo, nes jų trobose akovcai įrengė kovos pozicijas. Jie jau ir anksčiau šiose vietose „šeimininkavo“. Lietuvių policijos pranešime sakoma:

[…] Š. m. [1944 m. – aut. pastaba] sausio mėn. 26 d. 20 val. lenkų partizanai Gabrelaučiznos [Gabrjalovščyznos – aut. pastaba] k. Graužiškių val., nušovė Vasiliauską Antaną, jo žmoną Eleną ir sūnų Juozą, sudegino gyvenamąjį namą, klojimą ir lavonus sumetė į ugnį. […] Sausio 26 d. 4 val. Dambravos plv. Graužiškių val. lenkų partizanai kambaryje nušovė Aleksandrą Lukaševičiūtę ir apiplėšė ūkį […]. ¹²⁰

Visose lenkų knygose apie AK Vilnijoje rašoma, kad akovcų smūgis plechavičiukams prie Graužiškių buvo atsakas į vietos gyventojų žudynes. Atrodo akivaizdu: Armija Krajova neturėjo kitos išeities, kaip tik gelbėti žmones nuo įsismaginusių smogikų. O jeigu viskas buvo kitaip, ir įvykių pasekmė – žmonių žūtys – tapo pateisinimu užpulti lietuvius? Ar gali būti, kad akovcai ieškojo preteksto susidoroti su plechavičiukais, o visos šitos istorijos yra tik autorių kryptingos fantazijos vaisiai? Kas galėjo pagalvoti, kad teisybė kada nors išaiškės?! 1995 m. Vilniuje, Misionierių bažnyčioje (daugumoje šaltinių nurodoma, kad Bernardinų bažnyčioje), įvyniotas į skudurus rastas AK Vilniaus apygardos archyvas. Be jo, dar aptikta ryšulių su nuotraukomis ir lenkų kariuomenės medaliais¹²¹.

Šiuo metu AK archyvas saugomas LCVA ir visuomenei laisvai prieinamas. Jis detaliai atskleidžia AK politiką ir veiksmus Vilnijoje. Graužiškių įvykių miglą prasklaido ir tikrąją jų seką rodo archyve rastas AK 3-iosios grupuotės vado Jaremos 1944 m. gegužės 19 d. raportas:

[…] 13 val. būriai savo pajėgas išdėstė tokia tvarka: 8-oji brig. užėmė Graužiškes […]. Įrengiau priešakinę poziciją Antonowszczynoje [Adamovščizna – aut. pastaba] ir pasalą Siemiūnų rajone. 13-oji brig. palikta kaip rezervas Laičių kaime […]. 9-oji brig. saugo […] grupuotę iš Alšėnų pusės […], 12-oji kaip rezervas gurguolių pastovio rajone. […] 15.30 val. [priešas – aut. pastaba] pasiekė Siemiūnų kaimo aukštumą, kur buvo apšaudytas iš pasalos. Dėl ugnies iš pasalos remiamas 2-ojo būrio ugnimi, pasuko per Siemiūnus, Sienkovščizną, Adamovščizną į Ralovščizną, į kitą tiltą, pakeliui degindamas sodybas ir žudydamas vietinius gyventojus. Adamovščiznos – Ralovščiznos rajone sutiktas priešakinių pozicijų ugnimi. Pagrindinės pajėgos stojo į mūšį. […] Tuo metu Kovalis iškvietė rezervinę 13-ąją brig. ir įsakė atlikti gilų manevrą nuo Gabrjalovščiznos. […] Mūšio rezultatas: Plechavičiaus kariuomenės 308-asis batalionas sunaikintas. […] Šis pirmasis mūšis praėjo idealiai […].¹²²

Plechavičiukas Jonas Daugilis prisimena:

[…] Abi kuopos plentu žygiavo į Graužiškių miestelį. […] Mus pasitiko šūviai. Pradėjo supti. Turėjome prancūziškus šautuvus. Šovinių buvo duota po 40, o kulkosvaidininkams ar ne po dvylika apkabų. […] Sugulę pradėjom atsišaudyti, bet jų buvo daugiau. […] Kilo panika. Pradėjom trauktis. Pamatę, kad atsilaikyti nėra vilties, bėgom į sodybas. Ir ten lenkų kareivių prilindę. Per susišaudymą užsidegė sodyba. Bėgančius vijosi raiti, bet pasiekėme mišką ir raitelius atmušėme. Miške apsitvarkėme ir traukėme į Ašmeną. […] Rytojaus dieną atvežė 21 lavoną. Du buvo be galvų. Visi išrengti, basi […].¹²³

Akivaizdu, kad pirmieji ugnį paleido akovcai, ir aštuoni vietos gyventojai žuvo per mūšį, o ne prieš jį. Daugiausia – penki – žuvo Adamovščiznoje, kur buvo įrengtos AK priešakinės pozicijos. Sunku patikėti, kad Jarema nesuprato rizikuojantis tuteišių gyvybėmis, nes lietuviai, savaime suprantama, atsakys ugnimi. Tad akovcai pažeidė tarptautinę karo teisę. 1907 m. Hagos konvencija dėl sausumos karo įstatymų ir papročių draudžia karinėse operacijose naudoti (savanoriškai ar priverstinai) civilius gyventojus kaip „gyvąjį skydą“ ar laikyti juos priedangose. Akovcų minosvaidis, sunkieji kulkosvaidžiai, pistoletai-kulkosvaidžiai nėra snaiperiniai ginklai. Vargu ar iš jų šaudant įmanoma atsirinkti, kur vietinis gyventojas, o kur – plechavičiukas. Kas ten žino, gal užvirusioje „košėje“ dalis tuteišių žuvo ir nuo pačių akovcų kulkų. Juk kulka tautybės nepažįsta. Be to, bataliono turtą arkliais vežė vietiniai gyventojai, kurie irgi galėjo nukentėti. Lietuviai sunkiųjų ginklų neturėjo. Jie buvo ginkluoti tik keliais lengvaisiais kulkosvaidžiais ir prancūziškais šautuvais. LVR kuopų vadai nesitikėjo tokio žiauraus smūgio, todėl neišžvalgė vietovės, kurioje akovcai iš anksto įsirengė šaudymo pozicijas ir išsikasė apkasus. Pagrindiniu priešu juk buvo laikomi sovietų partizanai.

⁹⁰ RGVA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 26; Bernhard Chiari, Die polnische Heimatarmee. Geschichte und Mythos der Armia Krajowa seit Zweiten Weltkrieg, München: R. Oldenbourg Verlag, 2003, p. 522.

⁹¹ LCVA, f. R-666, ap. 1, b. 5.

⁹² Ibid., b. 7, l. 206.

⁹³ LYA, K-1, ap. 58, b. 9499/3, t. 6, l. 105.

⁹⁴ 3 Wileńska Brygada AK – album „Dżumby“, p. 63, in: Facebook / Wileński Okręg Armii Krajowej, [žiūrėta 2019 02 03]. Prieiga per internetą – <https://www.facebook.com/pg/Wile%C5%84ski-Okr%C4%99g-Armii-Krajowej-100496373337235/photos/>.

⁹⁵ Zygmunt Kłosiński, 3 Wileńska, Białystok: Redakcja „Gońca Kresowego“. Białostocki Oddział Towarzystwa Przyjaciół Grodna i Wilna, 1995, p. 129.

⁹⁶ LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 14–15.

⁹⁷ Zygmunt Kłosiński, op. cit., p. 131.

⁹⁸ Ibid., p. 133.

⁹⁹ LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 56, l. 26.

¹⁰⁰ Wojciech Lada, Bandyci z Armii Krajowej, Kraków: Znak Horyzont, 2018, p. 236–243.

¹⁰¹ Olgierd Christa, U Szczerbca i Łupaszki, Warszawa: Adiutor, Warszawa, 2000, p. 77.

¹⁰² LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 116.

¹⁰³ Ibid.

¹⁰⁴ Zygmunt Kłosiński, op. cit., p. 135.

¹⁰⁵ LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l. 226.

¹⁰⁶ LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 118.

¹⁰⁷ Ibid., l. 116.

¹⁰⁸ Zygmunt Kłosiński, op. cit., p. 136.

¹⁰⁹ Antanas Martinionis, Vietinė rinktinė, Vilnius: Kardas, 1998, p. 424.

¹¹⁰ LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 106, l. 1–2.

¹¹¹ Edmund Banasikowski, Na zew Ziemi Wileńskiej, Warszawa–Paryż: Editions Spotkania, 1990, p. 124.

¹¹² Ibid., p. 125.

¹¹³ Waldemar Wołkowicz, Leśne Ścieżki, Wydawnictwo MAŁ-RYS, Opole, 1996, p. 70.

¹¹⁴ Antanas Impulevičius, „Mus nuginklavo“, in: Karys, 1958, Nr. 5 (1342), p. 145.

¹¹⁵ Ibid., p. 301.

¹¹⁶ Lietuvių fronto biuletenis, 1944 m. gegužės 12 d., Nr. 18 (32).

¹¹⁷ Edmund Banasikowski, op. cit., p. 104.

¹¹⁸ Ibid., p. 123.

¹¹⁹ LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 106, l. 6–7.

¹²⁰ LYA, f. 3377, ap. 58, b. 273, l. 57.

¹²¹ Algimantas Lebionka, „Armija krajova archyvo atradimo istorija“, in: Blogspot / Dr. Algimantas Lebionka, [žiūrėta 2019 02 03]. Prieiga per internetą – <http://lebionka.blogspot.com/2016/10/armija-krajova-archyvo-atradimo-istorija.html>.

¹²² LCVA, f. R- 601, ap. 1, b. 56, l. 30.

¹²³ A. Impulevičius, „Mus nuginklavo“, in: Dokumentai Lietuvos vietinės rinktinės istorijai, sud. Zigmas Raulinaitis, Čikaga: Vydūno fondas, 1990, p. 336.

Bus daugiau

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 2 (856), 2019 m. vasario 23 d., p. 10–11

Spausdinti 🖨