Pavasariui besibeldžiant į duris, kalbiname jauną savitą menininkę Sigitą Mockutę, kurios kūrybinis pseudonimas – psigidelia (https://psigidelia.com/). Jos kūrybos ir gyvenimo erdvė driekiasi tarp Kanarų salų ir Klaipėdos. Menininkė studijavo interjero architektūrą Vilniaus dailės akademijoje, šiuo metu kuria sakralius paveikslus, atveriančius įstabų vizijų pasaulį. Beje, menininkė nuo šių metų pradžios didžiausiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje – pradėjo rengti intuityvaus piešimo užsiėmimus-dirbtuves. Šiame interviu bandome praskleisti slaptingą menininkės kūrybos šydą.
– Kada ir kaip prasidėjo Jūsų kūrybos kelias?
– Kūryba visada, nuo mažumės buvo labai natūrali gyvenimo dalis. Mane žavėdavo visa, ką galėdavau sukurti savomis rankomis – ar tai būtų siuvimas, pynimas, konstravimas, ar piešimas. Norėjosi viską pabandyti. Kai vaikystėje pradėjau lankyti dailės mokyklą, nuo tada daugiausia dėmesio skiriu piešimui.
Nors piešiau nuo vaikystės, jaučiu, kad tikrai kurti pradėjau maždaug prieš šešerius metus. Tuo metu ypač aktyviai išgyvenau įvairius dvasinius potyrius ir norėdama juos išreikšti rašydavau dienoraštį, kurį iliustruodavau piešiniais. Keliaudama piešinius parodydavau sutiktiems žmonėms, ir jie visi mano ragino, kad pieščiau daugiau, dalinčiausi ir rodyčiau piešinius. Taip po truputį atradau, kad tuos vidinius pasaulius, jausmus, ko neišeina išpasakoti žodžiais, galiu išpiešti, išreikšti spalva ir forma. Kai pradėjau piešti gatvėse ir pardavinėti piešinius, įgavau labai daug neįkainojamos patirties patirdama, kaip įvairiausi žmonės juos priima, kaip atpažįsta ten savo vidinius pasaulius. Tai buvo nuostabi gyvenimo mokykla, išmokiusi mane pilnai tikėti tuo, ką darau, o dabar visa tai toliau auga ir keičia formas.
– Kaip Jūs atradote Vienos vizijų meno akademiją (The Vienna Academy of Visionary Art – VAVA) ir kaip pažintis su ja (ar studijos joje) paveikė Jūsų kūrybą?
– Ko gero, apie šią akademiją sužinojau prieš kokius trejus ketverius metus. Kadangi keliaudavau su piešiniais, sutikdavau daug žmonių ir girdėdavau komentarus, kad piešiniai panašūs į vizijų meną (ang. vizionary art), kai kurie klausdavo, galbūt ten jau mokiausi. Iš smalsumo pasidomėjau apie akademiją, bet tuomet buvau nusivylusi mokymo įstaigomis ir nesudomino; tuo metu man buvo įdomiausia įsiklausyti vienumoje, ką aš noriu piešti ir ką man reiškia kūryba; atrasti tai, kokiu būdu galiu geriausiai perteikti, atskleisti save. O šį rudenį labai natūraliai atsirado noras ir galimybės ten pasimokyti. Ten pradėjau mokytis naujų technikų, tapybos dažais (iki tol visada piešiau spalvotais pieštukais), ir vien buvimas su bendraminčiais, kartu grupėje išgyvenami sakralūs kūrybos momentai labiausiai įkvepia.
– Kaip suprantu, Jūs daug keliaujate (regis, į ispanakalbes šalis, neaplenkdama ir Pietų Amerikos), gal galite pasidalyti kelionių įspūdžiais ir kaip jie, kaip visos kelionių spalvos praturtina Jūsų vizualiąją kūrybą?
– Pastaruosius penkerius metus daugiausia laiko praleidau Kanarų salose; esu labai dėkinga toms vulkaninėms, vandenyno apsuptoms saulėtoms žemėms, kad praturtino mano kūrybą spalvomis – iki tol manyje spalvų kanalas dar nebuvo iki galo aktyvus.
Keliaujant labiausiai praturtina žmonės – kaip kiekvienas jų autentiškai mato piešinius, kaip juos skirtingais žodžiais apibūdina, kaip reaguoja vaikai, matydami mane piešiančią – tai neįkainojama patirtis, kuri padeda judėti pirmyn. Labai dažnai jaučiu, kaip spalvos gydo žmones, jie atsiskleidžia, atveria širdį…
– Jūsų paveikslų centre – moteris, pakylėta iki dieviškumo, taip pat gamtos, augalijos, galiausiai viso kosmoso apsuptis, įgyjanti taip pat sakralumo plotmę. Žavi Jūsų spalvų sodrumas, ypač turtingi pamėgti mėlynos, žalios tonai. Gal galite plačiau pakomentuoti idėjas, gimdančias Jūsų kūrybą, pagrindinius motyvus?
– Manau, labiausiai įkvepia mūsų patyrimai, tiesiog grožis jausti… Dažnai atrodo, kad ten kažkas viduje tuos jausmus tiesiog išverčia į vaizdinius, kuriuos man belieka nupiešti, kai piešiu, lyg kažkas paima ir veda mano ranką, man net nežinant, kas gausis… Kartais pradėdama piešinį, jau aiškiai matau, kas nori būti nupiešta, tuomet belieka sekti viziją ir bandyti ją įgyvendinti, daugybę valandų praleidžiant vienumoje su piešiniu.
Gamtos formų ir spalvų įvairovė – neišsenkantis šaltinis, dažnai savo piešiniais noriu pakviesti prisiminti, koks begalinis grožis mus supa. Gamtoje aš pailsiu ir prisipildau grožio, kurį po to vėl keliaudama galiu dalyti miestuose ar renginiuose.
– Ir kas gi vis dėlto padarė didžiausią įtaką Jūsų kūrybai?
– Manau, buvimas Kanarų salose visapusiškai mane pakeitė, tuo pačiu ten susiformavo mano autentiškas ryšys su kūryba, kur daug laiko būdama viena, visiškai savęs nelygindama su kitais kūrėjais, radau savo patyrimą, ką man reiškia kūryba ir kodėl kuriu. Aš vis dar mokausi ir mokysiuosi, bet, kad ir kur keliaučiau, ši sėkla mano širdyje visada gyva.
– Kaip suprantu, Jūs neapsiribojate tik vizualiąja kūryba, regis, kuriate muziką. Gal galite pasidalyti apie tai?
– Labai mėgstu muziką, man ji kaip piešiniai, kur šokančios spalvos ir formos sukuria vizualią, apčiuopiamą išraišką, o muzikoje tai lieka pajausta, neapčiuopiama.
Piešdama labai mėgstu klausytis muzikos, ji mane labai įkvepia ir veda į nenusakomus vidinius tolius, kur veriasi spalvų ir jausmų pasauliai…
Pati groju afrikietišku intrumentu mbira, tad dažnai piešdama darau pertraukėles pagroti muzikai.
– Ir kokie Jūsų artimiausi kūrybos planai?
– Planuoju tęsti mokymąsi su įkvepiančiais menininkais, smalsu išbandyti naujų technikų ir taip praplėsti išraiškos galimybes. Šiuo metu kuriu meditacijos kortas su savo piešiniais, labai nekantrauju, manau, pavasarį ar vasaros pradžioje jos jau bus paruoštos.
Taip pat norisi dalytis savo patirtimi ir padrąsinti kitus piešti, atrasti spalvų gydantį grožį, tad po truputį pradedu organizuoti ir vesti intuityvaus piešimo užsiėmimus. Taip pat planuoju daugiau piešti gyvai su muzikantais, taip sujungdama jausminį muzikos pajautimą su spalvomis.
Kalbėjosi Ona Gaidamavičiūtė
O. Gaidamavičiūtės nuotraukos:
Ačiū autorei už straipsnį ir pateiktas foto. Puikus supažindinimas su savita, gan įdomia menininke, bei jos įspūdinga saviraiška.
O. Gaidamavičiūtė visuomet randa įdomių pašnekovų.