Buvusi ministrė siūlo paimti iš šeimos vaikus ir tais atvejais, „ kai, pavyzdžiui, vienas iš turimų tėvų suserga ir gydymosi laikotarpiu negali rūpintis vaiku“. Tai, tolesnis ieškojimas – kaip sako dabartinis ministras – „geriausių vaiko apsaugos ir pagalbos šeimai sprendimų“. Juk iš tiesų, jei motina susirgo sloga ar, neduokdie, gripu, tai gali būti rimtas pavojus net šešiolikmečio gyvybei. Seime tebesitęsia ginčai, kaip apibrėžtina sąvoka „smurtas prieš vaiką“. Dabartinis ministras pažymi, kad „smurto sąvokos yra nekeičiamos, ir fizinis, ir psichologinis smurtas, į tai įeina ir fizinės bausmės, yra draudžiamas“ (citatos iš „delfis.lt“). Ar nebūtų paprasčiau tiesiog priimti įstatymą dėl privalomos tėvų meilės savo vaikams ir nusiplauti rankas?
Ne, negalima, nes kažkas juk privalo rūpintis, kontroliuoti ir užsidirbti…
Kita vertus, kiek įmanoma tvirčiau įkalti į visų galvas, kad normalus žmogus, normali šeima be įstatyminio reguliavimo savo vaikų mylėti negali. Juo labiau nenormalus. Tai tas, kurį slegia neturtas, psichologinės problemos, liga (kad ir tokia kaip alkoholizmas, beje, kaip vienas sunkumų „sprendimo“ būdų), vaikystės psichologinės traumos, nusivylimas savimi bei gyvenimu ir panašiai. Nenorint, nesugebant šito „nenormalumo“ suvokti, vadinamojo smurto prieš vaikus priežasčių ieškoma (jeigu jų ieškoma apskritai) visai ne ten, kur slepiasi jo šaknys.
Šeimos puolimas kiek primena inkvizicijos metodiką: įtariamasis (dažniau – įtariamoji) pririšamas prie kryžiaus ir metamas į vandenį; jei nuskendo – raganius, jei ne – nekaltas ir tebūnie palaimintas. Todėl visas tas triukšmas apie smurtą prieš vaikus, apie vaikų gelbėjimą nuo pražūties tėra rūpestį vaizduojanti kaukė, krokodilo ašaros, nusigręžimas nuo tikrųjų problemų ir šlykšti veidmainystė – „gelbėkim vaikus“.
Šiomis dienomis savo užrašų glėbyje, kurį išdidžiai galėčiau vadinti archyvu, aptikau trumpo teksto iš 1982 metų vertimą. Pagautas įspūdžio tada išverčiau ir persirašiau į sąsiuvinį mažą kąsnelį iš varganos labai prasta kokybe atspausdintos brošiūros, ant kurios viršelio buvo užrašas „Tarnybiniam naudojimui, Nr. …“. Tai reiškė, kad knygos negalima perduoti kitam, ji skaitytina tik siaurame sąrašu ir pareigomis apibrėžtame rate, ji išduodama pasirašytinai, o ją pradanginus, įsikiša prievartinės antpečiuotos sovietinės struktūros. Knyga buvo atspausdinta rotaprintu (buvo toks kopijavimo aparatas) Vilniuje, Mokslinės-techninės informacijos institute, iš kurio šiandien teliko pastatas dešiniajame Neries krante, buvusioje Dzeržinskio (dab. Kalvarijų) gatvėje, iškart už Žaliojo tilto.
Gavau tą knygą nelegaliam skaitymui vienai dienai, vienai nakčiai. Lengvai skaitoma, „paprastai“ gili, po devynerių metų nepriklausomoje Lietuvoje ji buvo išleista jau 40 tūkst. tiražu (pirmas leidimas Amerikoje 1936 m. – 5 mln. tiražas), ir tą knygelę (irgi ne itin aukštos poligrafinės kokybės) dar galite rasti antikvariate: autorius – Deilas Karnegis (Dale Carnegie, 1888 —1955), knygos pavadinimas jums girdėtas – „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“ (sovietinę nomenklatūrą, matyt, ir išgąsdino viliojantis pasiūlymas nesunkiai įsigyti draugų ir daryti nekontroliuojamą poveikį kitiems).
Įdėdamas žurnalisto straipsnio sutrumpintą variantą, Karnegis nurodo, kad originalas buvo spausdinamas šimtuose žurnalų ir laikraščių visose JAV, beveik tokios pat sėkmės jis susilaukė ir užsienyje. Tūkstančiai jį skaitė mokyklose ir bažnyčiose, jis buvo daug kartų perdavinėjamas per radiją, spausdinamas koledžų bei aukštųjų mokyklų žurnaluose. Štai taip, ir mažas žurnalisto kūrinėlis gali susilaukti didelės sėkmės, nes tai nuoširdus tekstas apie meilę – paprastą ir didžią. Taigi:
Livingston Lornd. Tėvas pamiršta
Klausyk, sūneli: sakau tai, kai tu miegi pasikišęs po skruostu savo rankutę, o šviesios garbanėlės prilipo prie tavo drėgnos kaktos. Aš įsliuogiau į tavo kambarį vienas. Prieš keletą minučių, kai bibliotekoje skaičiau laikraštį, mane užgriuvo aitrios atgailos banga. Kaltės jausmas mane atvedė prie tavo lovelės. Štai apie ką aš galvojau, sūneli: rytą aš ant tavęs pykau, išbariau tave, kai ruošeisi į mokyklą todėl, kad užuot nusiprausęs kaip reikiant, tu tik patrynei rankšluosčiu veidą. Aš pasakiau tau pamokslą, kad nenusivalei batų, piktai surikau, kai kažką numetei ant grindų.
Per pusryčius taip pat nepalikau tavęs ramybėje. Tu išliejai arbatą, godžiai rijai maistą, stalą užgulei alkūnėmis. Ant duonos tu per daug tepei sviesto. Kai aš rengiausi į darbą, o tu, bėgdamas prie savo žaislų atsigręžei, pamojavai ranka ir sušukai: „Iki pasimatymo tėveli!“, – aš susiraukiau ir į tai atsakiau: „Nesikuprink!“
Vėliau, po pietų, viskas prasidėjo iš naujo. Artėdamas prie namų, pastebėjau, kad žaidi kamuoliukais klūpėdamas ant kelių. Tavo kojinės buvo skylėtos. Aš pažeminau tave draugų akyse priversdamas eiti namo priekyje manęs. „Kojinės brangiai kainuoja, ir jeigu tu pats turėtum jas pirkti, būtum atsargesnis“. Išgirsti tai iš tėvo!
Tu pameni, kai vėliau, man skaitant bibliotekoje, tu baugščiai įslinkai nerimastingai žvelgdamas į mane? Kai žvilgterėjau virš laikraščio, suerzintas, kad man sutrukdė skaityti, tu neryžtingai sustojai prie durų. „Ko tau reikia?“, – burbtelėjau aš.
Tu, nieko nesakydamas vienu šuoliu prilėkei prie manęs, apkabinai rankutėmis mano kaklą ir pabučiavai, prisiglaudei visos savo širdelės švelnumu, kurio negalėjo sunaikinti net mano grubumas. O po to tu pabėgai nuliuoksėdamas laiptais į viršų.
Ir tada, sūneli, laikraštis išslydo man iš rankų, mane apėmė siaubinga, skvarbi baimė. Ką iš manęs padarė bjaurus įprotis? Įprotis nuolat kaltinti, visad priekaištauti. Nuolat tau kliūdavo nuo manęs vien todėl, kad tu berniukas. Ir ne todėl, kad aš tavęs nemyliu, o todėl, kad per daug tikėjausi iš kūdikio ir viską matavau savo matu – savo amžiaus matu.
Juk tavo charakteryje tiek daug gero, subtilaus, tikro. Tavo maža širdelė tokia didelė kaip aušra virš plačių kalvų. Tai atsiskleidė su ta aistra , kokia tu puolei prie manęs ir pabučiavai prieš miegą. Dabar niekas kitas nebeturi reikšmės sūnau: aš atėjau prie tavo lovelės tamsoje ir susigėdęs, ir atsiklaupiau prie jos.
Tai labai menkas nuodėmės atpirkimas. Žinau, tu viso to nesuprastum, jei pasakyčiau tai, kai nemiegi. Bet rytoj aš būsiu tikras tėvas! Draugausiu su tavimi, kentėsiu, kai kentėsi tu, ir juoksiuos, kai juoksiesi tu. Aš prikąsiu sau liežuvį, kai bandys išsprūsti piktas žodis. Aš visada kartosiu tarytum tai būtų malda: „Jis tik berniukas, mažas berniukas!“
Bijau, kad mintyse mačiau tave suaugusį. Bet dabar, kai žvelgiu į tave čia, pavargusį ir susirietusį savo lovelėje, matau, kad tu dar kūdikis. Dar vakar motina tave nešiojo ant rankų, ir tavo galvelė ilsėjosi ant jos peties. Aš reikalavau per daug, visko per daug…
***
Ką gi pasakytų dabartiniai mūsų vaikų „gelbėtojai“? Kad be jokios abejonės vaikas buvo traumuojamas ir patyrė psichologinį smurtą, kad seniai laikas jį išmokyti skambinti telefonu ir pasikviesti pagalbos? Kad atimtas iš tėvų ir perduotas globėjams jis turėtų būti daug laimingesnis? Vaikų „gelbėtojai“ labai paviršutiniškai supranta, kas yra šeima, ir kokią traumą gauna ir tėvai, ir vaikai, kai įsikišama į šeimos reikalus. Vieninga, mylinti, net sunkumų vienijama šeima yra vienas kūnas. Kokią dalį galima be kraujo ir skausmo iš jo išplėšti?
Pasirinkimas menkas: ta empatijos ir supratimo stoka liudija arba visišką situacijos nesuvokimą, pačių įstatymo kūrėjų nevisavertiškumą, arba egoistinį interesą. Net žvirblis, net šuva, tiek meška, tiek liūtas be kraujo savo vaikų jokiam žvėriui niekada neatiduos. Taip veikia nuojauta, instinktas, patirtis. O žmogus? Juk jis taip pat yra gamtos ir Dievo sutvėrimas…
Kur yra biznis, ten jokie jausmai nesustabdys. Pinigai vaido, tai naujasis dievas…
Primena bolševikų nuprotėjimą, kai iš arti pamatė turtus, kokių nė įsivaizduoti negalėjo. Tada vieni puolė išprotėję grobti, kiti – naikinti.
Tas pat ir mūsų Nepriklausomybės pradžioje dėjosi. Mačiau, kaip pasikeitė žmogus, pamatęs pinigų maišą – iki tol iš mažytės algos gyvenęs, o čia net TIEK jo rankose… Jo veidas pasikeitė, jis pradėjo pirmyn atgal po kambarį lakstyti, kažką marmėti, rankos tai to, tai ano stveriasi. Tiesiog žmogus dar neturėjo imuniteto pinigų krūvoms.
Gaila, kad tas pat ir dabar skurdo Lietuvoje vyksta – atsidūrusiųjų prie aukso gyslos visos žmogumi jį darančios juslės, išmintis, sąžinė, atjauta ir kt., tiesiog užčiauptos, įkalintos, neturi teisės jam trukdyti „gražiai” gyventi – juk jų nepaisymas jam leidžia ne tik apsirūpinti viskuo, ko reikia, bet ir tuo, kas nebūtina, bet taip pavydu, kad kiti turi…
Kuo skiriasi vaikas užaugęs šeimoje nuo vaiko užaugusio ne šeimoje (pvz. vaikų namuose)?
Panagrinėkim du kraštutinius atvejus:
Vaikas užaugęs šeimoje žino, kad kai jam bus sunku jam padės kas nors iš šeimos: brolis, sesuo, mama, tėtis, senelė, senelis, dėdė, dėdienė, teta, tetėnas, krikšto tėtis ar krikšto mama, pusbroliai, pusseserės. Jam gyvenant šeimoje, o šeimai bendraujant su giminėmis jį giminė priima į giminę ir esant reikalui kas nors iš giminės jam padės. Susidaro keliolikos žmonių ratas, kurie gali jausti pareigą jam padėti.
Vaikas užaugęs vaikų namuose ir išeidamas iš vaikų namų supranta, kad gauna pinigų išmoką ir toliau per gyvenimą turi irtis vienas. Jeigu auklėtoja bus valdiška ir jam išeinant nepasakys žodžių: kai tau bus sunku kreipkis į mane, pasidalinsiu paskutiniu duonos kąsniu tai niekas jam jau nebepadės – visi aplinkiniai bus jo priešai ir jis turės kovoti už būvį. Net ir sukūręs savo šeimą jis kovos už būvį – jam ir šeimos nariai bus priešai. Jis neturės tų keliolikos žmonių komandos, kuri stengtųsi jam padėti.
Vaikų paėmimas iš šeimos tai ėjimas iš gyvenimo šeimoje link gyvenimo vaikų namuose – nuo keliolikos žmonių komandos pasiruošusios jam padėti link kovos už būvį kur tau visi yra priešai. Kaip tau pasiseks? Gerai jeigu tu būsi priimtas į šeimą, o tos šeimos giminė tave priims į giminę, bet tokia tikimybė yra labai maža.