Pernai, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, buvo suorganizuota triukšminga ir, matyt, nepigi viešųjų ryšių akcija „Su gimtadieniu, Lietuva“. Šią frazę kaip papūgos kartojo elitinės „žvaigždės“ ir visame pasaulyje nufilmuoti užsieniečiai, šio šūkio fone net Vytautas Landsbergis perskaitė savo jausmingą sveikinimą Lietuvai…
Tas pats atsitiko ir su Vilniumi. Ilgai snaudusi Vilniaus savivaldybė staiga ėmėsi švęsti… „Vilniaus gimtadienį“! Ir ruoštis Vilniaus „700 metų jubiliejui“, kuris laukiamas 2023-aisiais. Nors dar 2007 m. Draugija „Pilis” sausio 25-ąją pradėjo organizuoti kasmetinius Vilniaus pagarsinimo dienos minėjimus ir šią dieną būtent tokiu pavadinimu Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. įtraukė į Atmintinų dienų įstatymą. Net ir tai dar ilgai nepažadino Vilniaus savivaldybės, o kai ji pagaliau atsibudo, kai pastebėjo šią Vilniaus istorijos datą, tai iškart pakeitė šventės pavadinimą į liaudžiai, o galbūt visų pirma savivaldybės klerkams, suprantamesnį „gimtadienį“.
Kodėl tai nėra miesto „gimtadienis“? Galbūt bent todėl, kad, jeigu kas nors atidžiai perskaitytų tą „Vilniaus gimimo metrika“ apšauktą 1323 m. sausio 25 d. Gedimino laišką, kuris pernai net buvo atvežtas eksponuoti Vilniuje 695-ojo jo „gimtadienio“ proga, tai perskaitytų jame paties Gedimino padiktuotus žodžius, kad dar prieš dvejus metus iki šio laiško parašymo jis Vilniuje pastatė bažnyčią diminikonams – unam de ordine predicatorum sciatis nos infra duos annos erectam in civitate nostra Vilna de novo – „žinokite, kad vieną [bažnyčią] pamokslininkų ordinui mes naujai pastatėme prieš dvejus metus mūsų mieste Vilniuje“.
Pagal oficialią Vilniaus savivaldybės versiją, Gediminas, matyt, bažnyčią statė dar „negimusiame“ Vilniaus mieste… Jau nekalbant apie tai, kad net ir 1321-ieji metai – pirmojo rašytiniuose šaltiniuose paminėto Vilniaus istorijos įvykio – bažnyčios statybos Gedimino nurodymu – data irgi nėra nei „gimtadienis“, nei Vilniaus „įkūrimas“, o tik pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose data. Beje, savo rašytinės istorijos pradžios 700 metų jubiliejaus Vilnius, regis, neketina niekaip paminėti 2021 metais – lauks 2023-ųjų…
Pirmojo paminėjimo ir įkūrimo (ar „gimtadienio“) datų painioti nereikėtų jau vien dėl to, kad kai kurių miestų būna žinoma ir tikroji įkūrimo data – čia jau kaip kam pasiseka… Vilniui gal nepasisekė turėti rašytinę „gimimo metriką“, bet pasisekė įgyti savotišką natūralų archyvą – ypatingą žemę, ant kurios pastatytas jo istorinis centras. Tai buvo pelkėta Vilnios ir Neries santaka. Pelkės žemė nebuvo patogus gruntas pirmiesiems Vilniaus statytojams, bet gerai užkonservavo pirmuosius jų padėtus medinių pastatų rentinius. Šiandien archeologai, ištyrę šių rentinių rąstų metines rieves, gana tiksliai nustatė, kad pirmieji pastatai čia pastatyti apie 1270-1271 metus. Bet kam tai šiandien rūpi? Gimtadienius švęsti kai kam linksmiau ir suprantamiau, nei gilintis į istorines „smulkmenas“.
Šiemet, regis, dar plačiau skelbiama, kad Vilnius sausio 25-ąją švenčia 696-ąjį gimtadienį. Ta proga organizuojama daug renginių, ir tai, žinoma, džiugu. Jei ne tas nelemtas noras visą istoriją paversti „gimtadieniais“…
Nereikia turėti gilios istorinės atminties, norint suprasti ir minėto „Lietuvos gimtadienio“, siejamo su 1918 m. vasario 16-ąja, absurdiškumą. Kiekvienas, turintis bent minimalią asmeninę (net ne istorinę) atmintį gali prisiminti, kad 2018-aisiais šimtąjį „gimtadienį“ šventusi Lietuva, dar prieš 9 metus ne mažiau pompastiškai atšventė savo Tūkstantmetį. Ta proga kalbėta, kad 1009-ieji metai – bene svarbiausia data Lietuvos istorijoje. Tiesa, pasibaigus Tūkstantmečiui, ta jos išskirtinė reikšmė kažkokiu keistu būdu „išgaravo“… Tiesa, šiemet kai kas vėl tyliai primena, kad reikėtų neužmiršti ir 1010 metų pirmojo Lietuvos paminėjimo sukakties. Turim ir dar vieną datą, 1253 m. liepos 6-ąją, kuri gal ne tokių organizuotų viešųjų ryšių akcijų formatu, bet irgi kartais pavadinama Lietuvos (ar Lietuvos valstybės) „gimtadieniu“. Su 750 metų jubiliejumi Lietuva buvo sveikinama 2003-aisiais…
Gal vis dėlto metas liautis visoje istorijoje ieškoti tik daugybės gimtadienių, o suprasti, kad ir be jų būna prasmingų sukakčių? Kodėl 1323 m. sausio 25 d. yra pavadinta Vilniaus pagarsinimo diena? Todėl, kad tą dieną Vilnius ne šiaip paminėtas, o apie jį Gedimino laiške paskelbta visam pasauliui. Todėl, kad šis po visą pasaulį sklindančios žinios apie Vilnių motyvas įamžintas ir Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, įkūrimo legendoje.
Prisiminkime: Gediminas susapnavo ant Tauro kalno staugiantį geležinį vilką, o žynys Lizdeika išaiškino, kad garsas apie čia įkurtą miestą sklis po pasaulį tarsi šio vilko staugimas… Ko gero, ši legendoje išlikusi idėja ne atsitiktinai sutampa su tuo, ką iš tiesų darė Gediminas, rašydamas savo laiškus. Jis kreipėsi į tuo metu Lietuvai gana priešišką krikščioniškąjį pasaulį, garsindamas Vilnių ir Lietuvą bei skelbdamas Lietuvos žinią. Šiandien galėtume pasakyti, kad tai buvo pirmoji Lietuvos istorijoje viešųjų ryšių akcija, tik protingesnė ir sėkmingesnė, nei sugeba šiandien viešųjų ryšių specialistais save vadinantys vargetos. Pastarųjų mentalitetas suvokia tik gimtadienius ir „G taškus“, ir Vilniui, jo įvaizdžiui bei istorijos suvokimui būtų geriau, jei jie Vilniaus išvis negarsintų…
Tad su Vilniaus pagarsinimo diena, Vilniečiai!
Dėkoju gerb. Tomai už VILNIAUS PAGARSINIMO DIENOS įrašą,
mat 1306 m. paminėjimas Vytenio Vilniaus – “kurio bokštai spindintys labiau nei Krokuvos”
– matomai buvus “perklastotė” iš Austrijos XVI a. atspaudus Europos istorijos apžvalgas.
Tačiau Vytenio nurodymas (ar parėdymas Gediminui) – kurt Valstybės, būsimos Imperijos
mūsų Sostapilę ne Naugarduke, o būtent Vilniuje – irgi aptaro vertas. juk prie Vytenio būriai
iš visos Lietuvos, net gudų, jotvingių atokiausių gyvenimo vietų atstovai, Vilnios prakasą
piliakalniui VYTENIO kasę, pylę, kėlę, – apsaugine vandenjuoste iš vadinamos Kreivapilės
į Vytenio (dab, kol kas dar “kažkiek” Gedimino?) kalną gynybines sienas atkeliant, – s o s t u i.
Apie sostinių kilnojimą tiek legendinį iš vienos vietos į kitą (iš Kernavės į Trakus, iš jų į Vilnių), tiek jos kūrimą Vilniuje ar Naugarduke vargu ar būtų pagrindo kalbėti. Pagal senąją lietuvių pasaulėžiūrą tai Dievų valios klausimas, kuris buvo Lietuvoje šventas. Sostinės vietos keitimas lietuviams buvo tas pats, kas tikėjimo keitimas, kuriam, kaip žinoma iš istorijos, buvo priešintasi iš paskutiniųjų.
Kalba gali eiti apie sostinės vietos keitimą tame pačiame Šventaragio slėnyje. Kernavės, Trakų, Vilniaus ir net Naugarduko pavadinimai jame yra išlikę atitinkamų gatvių ar vietų pavadinimais. Atskirų pilų buvimas šiais pavadinimais kaip svarbiausių atitinkamais istoriniais laikotarpiais be bejonės gali būti pagrįstas atitinkamų istorinių faktų visuma bei nuodugnių archeologinių tyrimų duomenimis, taip pat senosios pasaulėžiūros žiniomis.
Čia Vytenio laikų Vilniaus tyrinėjimas yra labai svarbus, tačiau praėjo 30 laisvės metų, o vežimas iš vietos anė krust…
Taip, tai taip…Tačiau be Vilniaus pagarsinimo Gedimino laiške randame ir kitų jo istorijai svarbių istorinių faktų, t.y. kad bažnyčia yra pastatyta iš naujo (de novo) ir kad ji pastatyta ne apskritai, o domininkonams. Tas ‘de novo’ sakytų, kad bažnyčia atstatyta anksčiau jos buvusioje vietoje (mieste). Vadinasi, prieš kelis metus Vilniuje turėję būti įvykiai, kurių metu bažnyčia galėjo sudegti kartu su miestu. Šaltiniai byloja, kad prieš Gediminą valdęs Vytenis bažnyčias ir vienuolynus 1311-1313 statė pranciškonams, o štai ši laiške minima bažnyčia yra pastatyta jau domininkonams. Tai taip pat istorikų vertas dėmesio faktas, bylojantis apie politikos pasikeitimą. Apie tuo laikotarpiu Vilniuje vykusius nepaprastus įvykius bylotų dar ir tai, kad Vytenio valdymas baigėsi 1316 metais, o Gediminas atsiranda tik 1323 metais. Be to, po Vytenio valdymo pabaigos šaltiniai nemini ir jo sūnaus Žvilgučio. Ir dar, regis 1319 metų keršto žygiui į Vokiečių Ordino žemes vadovauja garsus karvedys Dovydas Gardinietis. Visa tai byloja apie galimus tragiškus įvykius Vilniuje laikotarpiu apie 1316 metus. Taigi gal tragiški Pilėnai keltini iš 1336 į 1316 metus, Žvilgutis laikytinas Margučiu (Margiriu). Visa tai istorikų nevykdomi tyrimai, neatlikti darbai, – kokia Lenkija ar Rusija dar vis tam diriguoja… Kodėl jau 30 metų valstybės valdžia laiko visuomenę Lietuvos, jos sostinės istorijos nežinančiais vaikais…
yra toks posakis: kaip bepavadinsi, taip nepagadinsi… Svarbiausia, kad tai – Vilniaus diena, o ne kokio ten prekybinio Kauno…
Dar derėtų pridurti. Manau, kad ‘unam de ordine predicatorum sciatis nos infra duos annos erectam in civitate nostra Vilna de novo’ teisingiau būtų versti taip: ‘žinokite, kad vienam iš pamokslaujančių ordinų prieš pora metų mūsų mieste yra atkurta Vilna vėl’. Tad čia Vilna būtų ne miesto vardas, o to pamokslautojų ordinui vėl jame atkurto objekto pavadinimas. Gali būti, kad taip buvo vadinami pamokslaujančių ordinų (pranciškonų, domininkonų) maldos namai, gal net kartu su vienuolynu. Tokiu atveju tos Vilnos pavadinimas būtų lotyniškas iš vilia “sodyba, vila”. O tas ‘civitate nostra’ iki Gedimino “išdygimo” Vilniuje galėjo vadintis kitu vardu, jis nenurodytas. Klausimas tiek dėl Vilniaus ‘gimtadienio’, tiek dėl ‘garsinimo’ 1323 metų datos lieka neaiškus.
Vis dėlto nuosekliau įsižiūrėjus būtų tikriau manyti, kad 1323 m. sausio 25 d. Gedimino laiške lotyniškai yra pasakyta tai: ‘žinokime (mes), kad pamokslininkų ordino bendruomenė po dviejų metų veikia vėl mūsų mieste Vilniuje.’ Taigi laikyti šį tekstą, patvirtinančiu Vilniaus įkūrimo faktą nėra jokio istorinio pagrindo. Veikiau juo patvirtinama mūsų miestu jis jau buvo nuo seniau. Galima manyti, kad Vilnius, kaip ir per jį tekanti upė, nuo seno galėjęs būti vadintas ne vienu vardu ir tie vardai – duoti semantiškai pagal tą patį požymį, tačiau – skirtingų tarmių, tad buvęs vadintas skirtingais žodžiais. Tokia semantine pora visai galėtų būti laikoma liet. velionis – latv. nave ‘mirtis’. Jeigu Vilnius giminingas žodžiui velionis (tikriausiai – iš vėliuonis), tai tokiu atveju būtų pagrindas manyti, kad miestas galėjęs būti kitos tarmės žmonių vadinamas tarkim Navijum, o kalbinei aplinkai slavėjant, – tapti Naujapiliu, Naugardu. Šią dviejų pavadinimų raidos istorijos galimybę stiprintų ir tokių pavadinimų, kaip Naujininkai, Naujoji Vilnia, Naugarduko gatvė ir pan., Vilniuje buvimas iki dabar.
Dėl Vilniaus dviejų vardų yra ir kitokių duomenų, viena jų: Nuo V a. senovės Romos imperijos griūties Antikos kultūra sklido po Europą, veikė ir lietuvių valstybės raidą. Su tuo susijęs Palemono atvykimas į aisčių kraštą. Paneryje įkurta rezidencija – „vilos” tapo Vilniaus pavadinimu. Vilniaus kaip senasis Panerių vardas gali būti susietas su istorijoje minimais nerviais. Be to, Ordino tekstuose rašoma apie vyskupijos Vilniuje įsteigimą Mindaugo laikais. O ir vadinamuose Gedimino laiškuose Vilnius minimas kaip karališkas miestas, tai neatsiejama nuo Mindaugo sukurtos Lietuvos karalystės.
Gana plačiai “paberta-pabarstyta” apžvalgos (nuo Stadt Wilda, iki…)
http://lt.litviny.net/vilnius-vilnia.html
http://www.manuscriptorium.com/apps/index.php?direct=record&pid=VUL___-VUB___VUB01_2604891OTYWKA-lt#search
Tik… ne tai svarbu (reikšminga), o vien – t e b e g a l i o j a n č i ų Liublino unijos sutartimi bei priesaikomis ATR ribų
susi-tvarkymas
Po karo Suvalkus ir Augustavą Lenkijai atidavė Stalinas. Be to, jie yra atiduoti ne Lietuvos, o Lenkijos komunistams. Tas daug ką sako… Tokiu atveju Lietuvai norint spręsti Liublino ribų klausimą, pirmiausiai tektų laukti, kad Putinas panaikintų tą Stalino sprendimą atiduoti juos Lenkijai. Putinas apie tai net neužsimena. Dėl tų ATR ribų atkūrimo tyli ir tiek Lietuvos valdžia, tiek tų pavietų gyventojai. Tai padėtis dėl tų ribų ‘su-sitvakymo’ yra be prosvaičių…
Sužavėtas tokio puikaus istorijos sugretinimo su gimtadieniais. Visgi – turime istoriką tikrą mokslininką, nebeijančio pažvelgti iš pašaknų į istorijos procesus ir jos imitavimą. Ir tai parašyta prieš 6 metus. Nebuvai tokios geros nuomonės, kokios esu dabar.