Žmonių būna, aišku, visokių.
Bet kai ištekėjau už ispano, per mūsų vestuves Lino draugai man pasakė: kad ir kur emigruotų galisas, kad ir kokia būtų žavinga jo žmona, jos šalis ar gražus gyvenimas, jo žemė bus galingesnė. Netikėjau.
Ji šauks jį sapnuose ir galisai turi net žodį tam šauksmui – „moriña“. Nerasi čia žmogaus, kuris norės palikti savo kraštą! Už jokius pinigus, už jokį gerą gyvenimą! Niekas jo nesupras, jeigu jis aiškins, kad Galicija jam nepatinka. Nes „geras gyvenimas tik ten, kur supranti senas dainas, kur tavo mama tau įpila sangrijos, tavo vaikui – pieno, o marčiai – kavos! Kur jūra dainuoja galiciškai.“
Galiso žmona visada turės tylią konkurentę – Galiciją.
Ir nerasi čia vyro, kuris didžiuotųsi emigracija.
Kuris keltų nuotraukas svetimų kraštų pliažuose, kalnuose ir pievose, kviesdamas kitus tautiečius palikti savuosius. Kuris girtųsi savo išvažiavimu, – nes niekas jo tiesiog nesuprastų. Visi jį laikytų… vargšu.
ZARA savininkas, vienas turtingiausių pasaulio žmonių, pasakė: „Aš galėjau rinktis ir pasirinkau prabangiausią vietą gyvenimui – savo vaikystės mišką Galicijoj. Ir sielos ubagystė yra skurdžiausia ubagystės forma – klajojančio galiso sieloje staugs „moriña“, draugai jo gailės“.
Ir va. Mano vyras tupi Galicijoj. Ten jie visi tokie! Net juokas nebeima.
Todėl nesididžiuoju ir aš, pusiau palikusi savo žemę – ji man gražiausia, čia dirbu ir turiu namus. ? Ir, duos Dievas, čia dirbs mano sūnus. O lietuviška duona yra žiauriai absoliučiai skaniausia. Tik mano tautiečiai dar to nesupranta. Dar jaučiasi menkesni, prastesni, nors nėra ko! ?
Čia galisai pastatė paminklą – vargšams savo emigrantams. Jie jų nesmerkia. Nuoširdžiai gaili ir užjaučia.
2019 01 22 įrašas socialiniame tinklalapyje „Facebook“
