I. Simonaitytės biblioteka Naujuosius metus pradės „Debesų menu”

Praėjusiais metais šis sumanymas buvo dedikuotas Martynui Liudvikui Rėzai, kuris prieš 200 metų iš išlikusių rankraščių sudarė, pavadino „Metais“ ir savo lėšomis pirmasis išleido K. Donelaičio poemą, o pasitikus Naujuosius –  tai bus ne tik dviems mūsų europinės kultūros šviesuoliams skirtas vizualus ir skambantis atminimo ženklas, bet ir dovana visiems klaipėdiečiams.

Aktoriaus ir režisieriaus S. Jačėno pastangomis plokštelėje pirmą kartą įrašytas visas K. Donelaičio literatūrinis palikimas (poema „Metai“, 6 pasakėčios ir 3 eilėraščiai, iš vokiečių kalbos išversti Gyčio Norvilo), kurį įskaitė Klaipėdos teatralai: Jūratė Jankauskaitė, Virginija Kochanskytė, Nijolė Narijauskaitė, Nijolė Sabulytė, Julija Sakalaitė, Linas Lukošius, Darius Meškauskas, Vytautas Paukštė, Aleksandras Šimanskis, Liudas Vyšniauskas.

Tik trys spalvos – rausvai ruda – nedėkingos lietuvininkų žemės, mėlyna – Prūsų Lietuvos vandenų ir dangaus, balsva – žmogaus, kopų, geresnio pasaulio ir gyvybės – sukuria nepakartojamą „Metų“ laikmečio pasaulio pojūtį, o netradicinė tekstilės spalvinimo technika ir vakarėjant šviesoje atsirandanti giluma medžiagos paloje – tikrai užburia ir jau kitaip jūs skaitysite Donelaitį, nes kūrėjos traktuotė duoda postūmį naujų prasmių paieškai.

Menininkė Jūratė Buožienė savo kūrybą TV laidoje „Skrajojantys ežerai“ (autorė ir režisierė Nijolė Jačėnienė) juokaudama apibūdino, kaip „debesų meną“. Parodos atidaryme bus parodytos šios laidos ištraukos, iš kurių sužinosime, kas meninikę įkvepia kurti nekasdienius paveikslus? Kuo ypatinga sukurta tekstilės marginimo ir rišimo technika? Kuo ji skiriasi nuo kitų, žinomų Lietuvoje? Kaip vyksta kūrybos procesas?

J. Buožienė jau yra surengusi devynias personalines parodas, jos darbai sulaukė pasisekimo Skandinavijoje, Šveicarijoje, Austrijoje ir Anglijoje. Tekstilės darbus autorė kuria jau 30 metų. Paveikslai alsuoja lietuvių mitologijos dvasia, yra kupini archainės simbolikos ir ženklų.

„Prūsija, prūsai – kažkam tai išnykusi iš žemėlapio valstybė, kažkam – senovės baltų gentis, dar kitiems – užgesusios kalbos atgarsiai. Ir visiems – kažkas prarasto, negrįžtamai nugrimzdusio praeitin. Man Prūsija – mėlyno dangaus, sodrios žemės atspindys marių vandenyje. Ir žmonės – kokie jie buvo – nežino niekas, nes jie – dingę prūsai“, – sako menininkė, savąsias prūsų vizijas įamžinusi batikoje.

„Unikalią tekstilės marginimo ir rišimo techniką atradau, kai pritrūko tradicinių priemonių, – pasakoja autorė. Prieš 30 metų nebuvo interneto, o iš užsienio žinios sunkiai prasiskverbdavo, todėl savo marginius vadinau batika. Dabar aišku, kad tai panašiau į shibori, tie-dye ar plangi. Principas tas pats – užkirsti kelią dažams patekti į tam tikras audinio vietas. Prieš dažant medžiagą aš nusipiešiu paveikslą ant jos, o dažų blokavimui naudoju ne tik raišiojimą, lankstymą, glamžymą, bet pirmiausia – siuvinėjimą. Tai daug kruopštaus darbo reikalaujantis metodas. Paveikslams naudoju žaliavinę medvilnę, medvilninius siūlus“– pasakoja J. Buožienė.