Šildymo sezono pradžia, manding, dar kartą diskreditavo dabartinį Vilniaus merą. Kitaip kaip nesusipratimu (švelniai tariant) nepavadinsi fakto, kad buvo šildomi pastatai, vidutinei paros temperatūrai esant šiltai iki nepadorumo.
Jei tokia netikėta šiluma spalio mėnesį jau buvo pavadinta gamtos anomalija, tai Vilniaus mero vadovaujamos savivaldybės įmonės veikla tuo metu gali būti pavadinta politine ir ekonomine anomalija.
Štai priešsavaitinis Vilniaus vaizdelis: gatvėse kone +20 laipsnių temperatūra, žmonės vaikšto trumpomis rankovėmis, o centrinio šildymo sistemos surakintuose daugiabučiuose kaip nūriu sovietmečiu nepakeliamu karščiu pleška radiatoriai. Gyventojai priversti atsidaryti langus ir šildyti sostinės orą. Jei tokia šiluma būtų buvusi tik Vilniuje, galėtum įtarti, jog ji priverstinio daugiabučių vėdinimo padarinys, kažkokia iš anksto suplanuota bravūriška akcija… Bet taip nebuvo. Tad tik dabar, atvėsus orui, Vilniaus meras jau gali kiek lengviau atsikvėpti. Bet gal jam apskritai tokie dalykai nei rūpi, nei yra suprantami…
Kad ir kaip būtų, tai reiškia vieną iš dviejų. Arba tai, kad meras nesugeba valdyti situacijos (yra nepajėgus tinkamai reaguoti į besikeičiančius orus kaip kad padarė kitų miestų vadovai) arba, kad valdo ją nepolitiškai, bet iškreiptai, t. y. ne visų miestelėnų, bet šilumą monopoliškai tiekiančios bendrovės labui. Pastaroji, greičiausiai, smagiai trina rankomis susikrovusi ne vieną tūkstantį Eurų pelno už parduotą paslaugą, kuri tuo metu iš principo buvo neparduotina – kas gi velkasi kailinius vasarą? Lengva uždarbiauti, kai turi reikalą su įkaitais paverstais sostinės piliečiais, priverstais mokėti už tai, ko jiems tuo metu visai nereikia.
Na, šaunieji šilumos tiekėjai gali atsikirsti: „mes tik paleidžiam šildymą, o kiekvienas namas ar bendrija sprendžia naudoti jį ar ne“. Taigi jie tarsi tik suteikia galimybę. Gal teoriškai taip ir yra, bet techniškai dėl senų šildymo sistemos mazgų ir prastos jų priežiūros toks pasirinkimas yra neįmanomas. Kitais žodžiais, praktiškai tokios galimybės dauguma senesnių daugiabučių neturi.
Labai paprastas klausimas: kam tuomet mieste išvis reikalingas meras, jei jis nesugeba visų miestelėnų labui įdarbinti Savivaldybės, t. y. tinkamai netvarko šilumos ūkio, šiukšlių išvežimo ar vandens tiekimo reikalų? Juostelėms perkirpti ar nuotraukoms papozuoti? Jei tik tam, tuomet kam jį išvis rinkti – galėtų burtų keliu kas mėnesį vis kitas Vilniaus gyventojas juostelę perkirpti ar nuotraukoje pasišypsoti.
Čia jau teisybė, pripažįstu.
Vilniuje tikrai dažna problema – butų perkaitinimas.
Pirmiausia, šildymas įjungiamas dar tuomet, kai jo dar nereikia. Dar didesnė problema – pavėluotas jo išjungimas. Juk pasiataiko, kad pavasarį jau laikome pravertus langus, tačiau vis dar šildo…
Tuo tarpu didžiausia ir ilgiausi trunkanti problema – mūsų butų perkaitinimas. Aišku, yra primonių. Pvz., mes visą laiką “mikroventiliacijos” pozicijoje laikome langus bei rūbais dangstome radiatorius. kaip žinia, senų daugiabučių butuose galimybės reguliuoti nėra, taip pat nėra ir galimybės mokėti pagal suvartotą šilumą, nes nėa skaitliukų.
Visuomet sakydavau, kad sienų šiltintojai turi įtakingus lobistus, o vamzdynų pertvarkytojai jų neturi. O galėtų būti atvirkščiai. Pirmiausia reiktų pertvarkyti šildymo sistemas, butuose įrangiant individulaias sistemas su galimybe reguliuoti ir galimybe mokėti už konkrečiame bute suvartotą šilumą. Na, o tik po to spręsti, ar verta apšiltinti sienas.
Beje,berods jau įsiagaliojo ES direktyva, kurioje reikalaujama individualizuoti šildymo sistemas. Tad manau, dėl šildymo tiekėjų ir jų “reguliuotojų” savivalės kreiptis į atsakingas ES institucijas. Lietuvai turėtų būti skirtos baudos, kad pažeidžia vartotojų interesus ir toleruoja butų perkaitinimą.
Aš Vilniaus daugiabučio gyventojas, bet nesuprantu apie ką autorius kalba. Gal jam kaito kuri nors kūno dalis, gal smegenys? Tai medikų reikalas. Šilumininkai laikėsi numatytų normų ir tiek. Daug už ką galima kritikuoti Vilniaus merą, bet šį kartą kritika nėra pagrįsta.
Alko redakcijai – netalpinkite tokių kvailų straipsnių, neklaidinkite žmonių.
Šilumos ūkio įstatymas
29. Šildymo sezonas – laikotarpis, kurio pradžia ir pabaiga nustatoma savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimu pagal statybos techniniais reglamentais apibrėžtą lauko oro temperatūrą, kuriai esant privaloma pradėti ir galima baigti nustatytos paskirties savivaldybių pastatų šildymą.
13 straipsnis. Šilumos tiekimo sezoniškumas
1. Šilumos vartotojai turi teisę nuspręsti dėl savo pastatų šildymo pradžios ir pabaigos nepažeidžiant nustatytų higienos normų, išskyrus savivaldybių institucijų nustatytas įstaigas, kurioms šildymo sezono pradžia ir pabaiga nustatoma savivaldybių institucijų sprendimais.