A. Gaidamavičius. Miškas be vilko – ne miškas! (video)

Ačiū jums visiems! Planas surinkti 10 000 parašų pasiektas vos per 4 dienas. Bet mes galime dar daugiau. Mes galime parodyti, kad titaniškos pastangos per žiniasklaidą įvaryti visuomenei neapykantą vilkams, neveikia.

Mes suprantame, kad vilkų naikinimas yra bėgimas nuo problemų, o ne jų sprendimas, kaip sprendžiama yra kituose civilizuotuose kraštuose – einant sugyvenimo su gamta keliu, o ne užgrobiant sau vis naujas gamtos teritorijas ir likviduojant nepatogias rūšis.

Metai iš metų, kiekvieną rudenį, kartojasi ta pati situacija – gamtosaugininkai ir medžiotojai pešasi dėl kvotų, o ūkininkų problemas „sprendžia“ ne ministerijos ir savivaldybės, o televizija ir spauda. Didžiausia kliūtis priimti protingus sprendimus yra persidengiantys ūkininkų ir medžiotojų interesai.

Panaikinus trofėjinę vilkų medžioklę, kad liktų tik ūkininkų interesas, reikalai smarkiai pagerėtų. Panaudojus europinę paramą, kuri dabar vis dar plaukia pro šoną ir niekaip neužkabina ES saugomo vilko sambūvio su ūkininkais problemos, galima efektyviai diegti naminių gyvulių apsaugos priemones, o ten, kur jos nepadeda, probleminių vilkų šeimų klausimą reikia patikėti valstybės samdomiems profesionalams, o ne medžiotojų būreliams, kurie tik viską sugadina, suardo vilkų šeimas ir dar labiau padidina probleminių vilkų skaičių.

Visa tai veikia Lenkijoje, kur vilkai nemedžiojami 20 metų (išskyrus pavienius leidimus nušauti probleminį vilką), kur efektyviai veikia parama ūkininkams tiek kompensacijomis, tiek prevencinėms priemonėms, ir kur dėl vilkų nebankrutavo nė vienas smulkus ūkis, kaip dažnai gąsdinama Lietuvoje. Apie tai neseniai kalbėjau su Aplinkos ministru ir paprašiau, kad per sekantį susitikimą su Lenkijos aplinkos apsaugos ministru, ta jų patirtimi pasidomėtų.

Kol bus leidžiama medžioti vilkus dėl trofėjų, tol bus nuolatinis interesas toliau eskaluoti konfliktus, toliau didinti vilkų daromą žalą ūkininkams, toliau kelti visuomenės pasipiktinimą vilkais, nes nuo to priklauso kvotos dydis ir trofėjų skaičius. Gudri ir niekšiška vaidyba. Kai kurioje nors medžioklės trofėjų parodoj pamatysit vilko kailį, ar kaukolę, apdovanotą įvairiais medaliais, pagalvokite apie tai, ką parašiau.

P.S. Peticijos parašų rinkimas truks dar iki spalio 10 dienos.

Peticijos tekstas

Prieštaraujame vilkų sumedžiojimo kvotos padvigubinimui. Miškas be vilko – ne miškas.
Lietuvoje atsitiko tai, per ką visos Vakarų Europos valstybės perėjo dar praėjusiame amžiuje. Sparti avininkystės plėtra išstūmė laukinius plėšrūnus į Europos pakraščius ir šis procesas vyksta iki šiol. Nuo 2000 metų Lietuvoje auginamų avių padaugėjo penkis kartus ir šiuo metu siekia beveik 200 tūkst. Neapgalvota Vyriausybės parama avininkystės plėtrai lėmė tai, kad avių augintojai susidūrė su rimta produkcijos realizavimo problema. Kaip pastaruoju metu buvo rašoma spaudoje – „Lietuvą okupavo avys, kurių niekam nereikia“. Produkcijos realizavimo problema yra pati mažiausia lyginant su tuo, kaip dėl nedarnaus žemės ūkio nukenčia gamta. Jau turime skaudų pavyzdį, kaip dėl besaikės paramos rapsų auginimui stumbrai išstumiami iš vietų, kur buvo introdukuoti prieš keletą dešimtmečių, kai dar jokių rapsų tose apylinkėse niekas neaugino.

Kita nedarnaus žemės ūkio auka – vilkai. Vilkų nuo seno gyvenamosiose teritorijose atsidūrę prastai prižiūrimi avių ir kitų mėsinių galvijų ūkiai kasmet patiria didelių nuostolių, bet vietoje to, kad diegtų patikrintas ir tikrai veikiančias naminių gyvulių apsaugos priemones, gyvulių augintojai reikalauja paprasčiausiai išnaikinti vilkus jų apylinkėse. Dabartinis Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijos noras padidinti vilkų sumedžiojimą nuo 60 iki 120 yra ne vilkų populiacijos reguliavimas, o trumparegiškas naikinimas, nes nulemtų vilkų skaičiaus sumažinimą visu trečdaliu (neskaičiuojant to, kiek kiekvienais metais žūva dėl brakonieriavimo ir kitų priežasčių).

Nėra jokios kitos medžiojamosios gyvūnų rūšies Lietuvoje (išskyrus šiuo metu dėl maro medžiojamus šernus), kurių būtų leidžiama sumedžioti trečdalį populiacijos ir nėra kitos tokios medžiojamosios rūšies, kuri būtų taip svarbi miškui. Vilkas mokslininkų yra laikomas kertine miško rūšimi. Jo svarba neapsiriboja vien tik „miško sanitaro“ vaidmeniu, kuris visuotinai yra pripažįstamas. Vilkai padeda tinkamai atsikurti šiandien intensyviai kertamiems miškams, nes pakeičia kanopinių žvėrių elgesį taip, kad šie padaro daug mažiau žalos miško jaunuolynams. Lenkijoje, kur vilkai nemedžiojami iš viso, šie plėšrūnai miškininkams sutaupo milijonus zlotų kasmet, kurie būtų išleisti kanopinių žvėrių sunaikintų miško želdinių atkūrimui.
Kitose valstybėse kompensacijos už vilkų padarytą žalą mokamos tik tuomet, jei ūkininkas tinkamai prižiūri savo bandą, nepalieka nakčiai jos be jokios apsaugos. Lietuvoje gi kompensacijos išmokamos visais atvejais. Yra avių ūkiai, kurie yra apsitvėrę savo ganyklą tinkamu elektriniu piemeniu, naudoja apsaugai tinkamų veislių šunis ir nepatiria jokios žalos, bet yra ir tokie ūkiai, kurie nė kiek neinvestuoja į savo bandos apsaugą ir tik reikalauja didesnių kompensacijų. Didelė kaltė tame ir pačių savivaldybių, kurios administruoja Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšas, skirtas paremti naminių gyvulių apsaugos priemonių įsigijimą, bet rodo labai mažą iniciatyvą.

Savivaldybės paramą šių priemonių įsigijimui iki šiol skyrė tik 14 ūkininkų ir tik 11 savivaldybių yra pasitvirtinusios tvarką dėl šių priemonių kompensavimo, nors turėjo tai padaryti prieš kelis metus. Taigi didelė dalis prevencijai skirtų lėšų taip ir lieka nepanaudotos arba išleidžiamos miško želdinių tvėrimui nuo kanopinių žvėrių. Kai paklausi savivaldybės tarnautojų, kodėl jie taip elgiasi, išgirsti atsakymą: „Didinkit medžioklės kvotas, kokios dar apsaugos priemonės?“. Jeigu savivaldybės nesugeba arba nenori padėti ūkininkams, gal Vyriausybė galėtų įsteigti specialų fondą ir visas Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšas skirstyti ne per savivaldybes, o centralizuotai?

Daugelyje ūkių vilkų daroma žala yra pasikartojanti. Yra paskaičiuota, kad 45 ūkiuose susitelkė ketvirtadalis visos vilkų daromos žalos, padarytos 2014–2017 m. laikotarpiu, ir jei savivaldybės būtų parėmusios šiuos ūkius naminių gyvulių apsaugos priemonėmis, valstybė būtų sutaupiusi šimtus tūkstančių eurų, kuriuos dabar išleidžia kompensacijoms. Bet yra pasirinktas kitas kelias – kviesti žiniasklaidą, kelti skandalus, gąsdinti vilkais visuomenę ir reikalauti šių plėšrūnų naikinimo. Nežiūrint kiek ir kur vilkai bus išnaikinti, jų kaimynyste nebus patenkintas nė vienas ūkininkas ir vilkams paprasčiausiais visai neliks vietos Lietuvoje. Dėl intensyvios medžioklės ir taip silpnos vilkų šeimos bus dar labiau išardomos, o likę pavieniai vilkai, negalintys sumedžioti už save stambesnio ir stipresnio laukinio grobio, iš bado eis į ūkininkų sodybas ir taps valkataujančiais avių augintojų palydovais. Todėl intensyvesnė vilkų medžioklė nesumažins jų daromos žalos, o padidinti gali. Visa tai naudinga tik medžiotojams, kurių kiekvienas geidžia sumedžioti šią „saugomą“, o iš tiesų niekada Lietuvoje nesaugotą rūšį.

Mes sakome, kad taip neturi daugiau tęstis ir valstybės politika turi pasikeisti prisitaikymo prie gamtos linkme vietoje nepatogių rūšių naikinimo. Laukinė gamta yra valstybės, visos visuomenės turtas ir jos likimas negali būti nulemtas vienos tam tikros grupės žmonių. Ūkininkai gyvulius augina ne sau ir mes, būdami jų klientais, norime, kad ir ūkiai klestėtų, ir laukinei gamtai būtų Lietuvoje vietos. Tai galima pasiekti tik sugyvenimo su gamta keliu. Nedarnus žemės ūkis neturi daryti žalos gamtai, todėl reikalaujame atšaukti planus didinti vilkų sumedžiojimo kvotą ir išnaudoti visas kitas šiuo metu esančias žalos sumažinimo priemones, kurių pagal dabartinį Vilko apsaugos planą yra net 17. Taip pat reikalaujame netvirtinti naujos redakcijos „vilkų apsaugos“ plano, kuriame iš tiesų tik legalizuojamas jų naikinimas, kai tuo tarpu dėmesys prevencijai, sugyvenimui ir švietimui paliekamas paskutinėje vietose.

Peticiją galima pasirašyti čia.

Štai šūsnis įdomių faktų abejojantiems, ar reikia pasirašyti mano peticiją dėl prieštaravimo dvigubinti vilkų sumedžiojimą.

Kaip ir kodėl intensyvi medžioklė suardo vilkų šeimas ir išbalansuoja plėšrūnų elgesį. Įdomūs faktai apie vilkus ir kiek kainuoja vilko trofėjus?

„Spartėjant pasaulinei globalizacijai ir modernizacijai, žmogus save ėmė suvokti kaip laukinės gamtos tramdytoją, o vilkas simbolizavo vis dar nepažabotą natūralią gamtą, todėl pagal to meto samprotavimą turėjo būti sunaikintas. Visuomenės nuomonė apie vilkus iki šių dienų išlieka pačiu svarbiausiu veiksniu, tiesiogiai lemiančiu šių plėšrūnų išlikimą.“

„Naikinimo geografija. Ko gero, pirmiausia vilkai buvo išnaikinti Britanijoje. Paskutinis vilkas čia nušautas XVI a. pradžioje. Plėšrūnų naikinimui įgavus valstybinį mastą, buvo skatinama šiuos žvėris žudyti mokant premijas, vėliau tokia metodika buvo naudojama daugelyje pasaulio vietų kaip efektyvi priemonė. Vis labiau plintant naikinimo manijai, Škotijoje, siekiant išgyvendinti paskutinius vilkus, buvo sudeginti ištisiniai miškų plotai. Vidurio Europoje vilkų skaičius drastiškai ėmė mažėti XVIII a., kol galiausiai XIX a. pradžioje šių plėšrūnų nebeliko. Danijoje paskutinis vilkas nušautas 1772 m. Šveicarijoje žvėrys išnaikinti dar prieš XIX a. pabaigą. Vokietijoje su jais buvo baigta 1899 m. Prancūzijoje vilkams naikinti buvo sukurti specialūs medžiotojų būriai, kuriems už tokią veiklą buvo atlyginama iš valstybės iždo ir 1934 m. šių plėšrūnų čia nebeliko.“

„Švedijoje masiškai vilkus persekioti pradėta 1647 m. skatinant premijomis. Tuo pat metu medžiotojai beveik išnaikino briedžius ir elnius – pagrindinį vilkų grobį. Plėšrūnai buvo priversti medžioti žmonių auginamus gyvūnus. Šios aplinkybės lėmė dar didesnį spaudimą ir taip nepajėgiančiai atsilaikyti vilkų populiacijai. XX a. kovai su plėšrūnais buvo naudojami net sniegomobiliai. Manoma, kad šioje šalyje paskutinis vilkas nugalabytas 1966 m. Po šio laikotarpio vilkas buvo įtrauktas į saugomų rūšių sąrašus. Nustojus naikinti, šių žvėrių populiacija Švedijoje atsikuria, tačiau labai iš lėto. Panašus scenarijus būdingas ir Norvegijai. Suomijoje po II pasaulinio karo vilkų skaičius didėjo, priklausomai nuo Karelijoje gyvuojančios populiacijos gausumo. Rytų Europos šalyse, nepaisant nedidelio gyventojų skaičiaus, vilkų labai sumažėjo XIX a. pabaigoje. XX a. viduryje Lenkijoje jų buvo likę tik rytinėje šalies dalyje, apaugusioje mišku. Vėliau, uždraudus vilkų medžioklę, jų skaičius ėmė didėti.“

„Baltijos šalyse šie plėšrūnai niekada nebuvo išnaikinti, tačiau jų skaičius, kiek pakilęs pokario laikotarpiu, greitai buvo sumažintas XX a. viduryje. Slovakijoje vilkai išnyko XX a. pradžioje, tačiau vėliau jų populiacija atsikūrė rytinėje šalies dalyje. Čekijoje šie žvėrys labai reti iki šiol. Rumunijoje jų gyveno palyginti daug. Mažiausiai vilkų šioje šalyje buvo 1967 m. – apie 1 500 plėšrūnų. Šiaurinėje Graikijos dalyje yra išlikusi labai nedidelė vilkų populiacija. Italijoje buvo bandoma išnaikinti šiuos gyvūnus taikant Prancūzijos patirtį, tačiau pasiekti panašaus rezultato nepavyko ir nedidelė plėšrūnų populiacija kalnuotose Alpių vietovėse gyvuoja iki šiol. Rusijoje 1976–1988 m. kasmet buvo pristatoma apie 30 tūkst. vilkų kailių. Tačiau, nepaisant valstybiniu mastu suplanuoto vilkų išnaikinimo, iki 1981 m. dėl įvairių priežasčių jų populiacijos nebuvo išžudytos. Jungtinėse Amerikos Valstijose vilkų naikinimo kampanijos, pradėtos kaip plėšrūnų kontrolės programos, peraugo į tragišką genocidą, dėl kurio iki 1930 m. plėšrūnai buvo išnaikinti beveik visose 48 valstijose. Vien Montanoje buvo išžudyta 100 tūkst. vilkų. Vėliau, vykdant šių plėšrūnų reintrodukcijos programas, jų skaičius kai kuriose valstijose atsikūrė. Kanadoje ir Aliaskoje vilkai nukentėjo ne taip stipriai kaip JAV ir išliko iki šių dienų, nors tam tikrais laikotarpiais buvo labai uoliai persekiojami.“

Aivaras Jefanovas, „Žurnalas apie gamtą“, 2013 m. balandžio 28 d.

Vilkai poruojasi visam gyvenimui ir gyvena šeimomis

Vilkas (lot. Canis lupus) yra viena iš dviejų Lietuvoje nuolat gyvenančių stambiųjų plėšrūnų rūšių. Jie paplitę daugiausia pasienio rajonuose, kur yra stambesnių miškų masyvų ir pelkynų. Tai Kamanų rezervatas, Žagarės miškas, Biržų giria, Šimonių giria, Labanoro giria, Adutiškio giria, Taurų giria, Dainavos giria, Čepkelių raistas, Karšuvos giria. Kituose miškuose vilkai ganėtinai reti.

Vilkai poruojasi visam gyvenimui ir, skirtingai negu šunys, jaunikliais vienodai rūpinasi tiek patelė, tiek patinas. Vilkai gyvena šeimomis, kurią sudaro tėvai ir jų 2–3 metų jaunikliai. Tik sulaukę trečiųjų gyvenimo metų vilkai lytiškai subręsta, palieka savo šeimą ir iškeliauja ieškoti laimės, t. y. kito vilko, su kuriuo sudarys iki mirties trunkančią sąjungą.

Vilkai turi savo teritorijas, kurias griežtai saugo nuo kitų gentainių. Jie yra labai konservatyvūs ir toje pačioje teritorijoje, kuri užima 20–100 tūkst. ha, vilkų šeima bei jų palikuonys gyvena dešimtmečius. Nuo šeimos atsiskyrę suaugę vilkai gali nukeliauti labai toli. Vokietijoje gimęs vilkas Alanas per metus nukeliavo net iki Lietuvos, grįžo per Baltarusiją į Lenkiją ir apsistojo toje teritorijoje, kur kažkada gimė jo tėvai.

Normali vilkų šeima susideda iš tėvų (alfa poros) ir jų dvejų metų palikuonių. Nors alfa pora kasmet atsiveda iki 8 jauniklių, dėl ligų ir maisto nepritekliaus žiemos sulaukia tik du, todėl vidutinė vilkų šeima yra iš 6–7 individų. Tokios šeimos vyrauja tik tose šalyse, kur jie nemedžiojami (pvz., Lenkijoje), o Lietuvoje vienoje šeimoje būna dažniausiai 3–5 žvėrys.

Intensyvi ir nelegali vilkų medžioklė griauna vilkų šeimų struktūrą

Dėl intensyvios legalios ir nelegalios vilkų medžioklės vilkai dažniausiai gyvena ne šeimomis, o poromis ir tai turėtų kelti susirūpinimą patiems medžiotojams, mat vilkų pora ir vilkų šeima sumedžioja tą patį kanopinių žvėrių skaičių. Kadangi vienos vilkų poros teritorija yra mažesnė nei vilkų šeimos, tai viename miško masyve vilkų porų gali būti daugiau nei vilkų šeimų ir atitinkamai kanopinių žvėrių vilkai papjauna daugiau.

SVARBU! Andrejaus Gaidamavičiaus žinutė dėl vilkų – laiko turime nedaug, egzekucija prieš vilkus prasidės jau spalio 15 dieną! IŠSAUGOK VILKUS – PASIRAŠYK PETICIJĄ ČIA.

Vilkas žinomas kaip sanitaras, tačiau sanitaro dalia nėra lengva. Užkirsdamas kelią pavojingų ligų plitimui jis pats tomis ligomis suserga, todėl laukinėje gamtoje vilkas vidutiniškai gyvena tik 5 metus, nes atlikdami sanitaro vaidmenį ir misdami ligotais gyvūnais, patys užsikrečia savo aukų ligomis. Vien tik trichinelioze užsikrėtę būna iki 70 proc. vilkų. Tačiau vilkai nėra pasiutligės platintojai, o patys reguliuoja lapių ir usūrinių šunų gausą, taip stabdydami pasiutligės plitimą.

Vilkai – socialūs ir emocingi gyvūnai, vienišais tampa kai medžiotojai išardo šeimą

Vilkai yra labai socialūs gyvūnai, negali gyventi vieni, todėl populiarus posakis „vienišas vilkas“ yra neteisingas. Vienišais jie tampa tik laikinai, jeigu medžiotojai išardo jų šeimą. Bet tokie vienišiai nesugeba susimedžioti stambesnio laukinio grobio, todėl neretai pasikėsina į naminius gyvulius. Yra paskaičiuota, kad tikimybė, jog vilkų šeima sėkmingai apsups ir pagaus stirną yra lygi tik 5 proc., o ką jau kalbėti apie be šeimos likusį vilką – jis pasmerktas žūti.

Vilkai yra ne tik protingi, bet ir labai emocionalūs, netgi dainingi gyvūnai.

Mokslininkai iššifravo, ką reiškia 22 vilkų staugimo variantai, o kiek dar neiššifruotų… Miške jiems nereikia telefonų. Viską persmelkiančiu staugimu jie 4 km spinduliu praneša savo gentainiams ir apie savo buvimo vietą, ir apie pavojus, ir apie sielvartą netekus gyvenimo partnerio, prie kurio gali budėti ištisą savaitę, kad kūno neišdraskytų maitėdos.

Kiekvienais metai norima didinti kvotą, vilkas – brangus medžiotojų trofėjus

Lietuvoje, iki įvedant sumedžiojimo kvotą 2006 metais, kasmet būdavo sumedžiojama 50–80 vilkų. Po kvotos įvedimo sumedžiojama 20–40 vilkų. Kiekvienais metais norima šią kvotą padidinti, tačiau tam priešinasi visuomenė ir nevyriausybinės organizacijos. 2010 metais 10 000 piliečių pasirašė peticiją, prieštaraujančią kvotos didinimui ir reikalaujančią griežtesnės vilkų apsaugos. Juos palaikė ir 14 mokslininkų.

Vilkas yra svarbus trofėjinės medžioklės objektas, tačiau šie gyvūnai medžiojami ir dėl to, kad daro žalą naminių gyvulių augintojams. Vis dėlto medžioklė ūkininkų problemos neišsprendžia, nes daugiausia vilkų nušaunama ne intensyvaus žemės ūkio rajonuose, o stambiausiuose miškų masyvuose, saugomose teritorijose (nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose).

Daugiau nei pusėje saugomų teritorijų vilkai visai negyvena arba aptinkami tik pavieniai individai, tačiau vilkai savo vaidmenį miškų ekosistemoje atlieka tik gyvendami šeimomis. Pavieniai vilkai daro didžiausią žalą ūkininkams, nes nėra pajėgūs susimedžioti stambių kanopinių žvėrių ir sunkiai išmaitina savo jauniklius.

Lietuvoje sumedžiojamų vilkų amžius dažniausiai būna 3–4 metai, o kadangi vilkai subręsta tik trečiaisiais gyvenimo metais, tai daugelis jų suspėja atsivesti jauniklių tik 1–2 kartus per savo gyvenimą.

Manoma, kad vien tik brakonieriai Lietuvoje nušauna iki 20 vilkų kasmet. Bauda už nušautą vilką siekia tik 300 litų, nors išdirbtas vilko kailis su kaukole gali kainuoti iki 5000 litų. Nelegalūs vilkų sumedžiojimo atvejai yra kruopščiai slepiami, todėl per pastaruosius dešimt metų buvo nubaustas tik vienas medžiotojas.

Dabartinė medžioklės tvarka neužtikrina geros vilkų populiacijos būklės

Nelegalių sumedžiojimo atvejų išaiškinimą galėtų padidinti trofėjų pasų įvedimas ir draudimas aplinkos apsaugos inspektoriams priklausyti medžiotojų būreliams. Kol kas silpnai kontroliuojama, kaip laikomasi Berno ir CITES konvencijų nuostatos, draudžiančios prekybą vilko trofėjais ir jų naudojimą kitiems komerciniams tikslams.

Dabartinė medžioklės tvarka neužtikrina geros vilkų populiacijos būklės, kuri visų pirma turi būti suprantama kaip gera vilkų šeimų būklė. Tai prieštarauja Buveinių direktyvai, iš kurios Lietuva gavo išimtį medžioti vilkus.

Tačiau labiausiai vilkų ateitis priklauso ne nuo tarptautinių teisės aktų laikymosi, o nuo visuomenės nuomonės. Tose šalyse, kur diegiamos naminių gyvulių apsaugos priemonės, veikia kompensaciniai mechanizmai, net ir ūkininkų požiūris į vilkus yra daug palankesnis nei Lietuvoje. Būtent todėl vilkų apsaugos srityje dirbančios aplinkosauginės organizacijos didžiausią dėmesį telkia į pagalbą ūkininkams. Nevyriausybinių organizacijų iniciatyva pirmieji nuo vilkų nukentėję ūkiai jau gavo puikius naminių gyvulių apsaugos sargus – Podhalės aviganius. Kiti ūkininkai nuolat konsultuojami.

Taikus sambūvis tarp kaimo žmonių ir šių plėšrūnų yra įmanomas. Jis priklauso ne tik nuo žinių ir finansinių galimybių, bet ir noro išsaugoti kuo natūralesnę Lietuvos gamtą.

Vilkai Lietuvoje gyvena trumpai

Su medžiokle yra susijusi ir vidutinė vilkų gyvenimo trukmė: ten, kur vilkai nemedžiojami, jie gyvena gerokai ilgiau, o medžiojami dažniausiai nušaunami dar jauni. Vidutinė intensyviai nemedžiojamų vilkų gyvenimo laisvėje trukmė yra 8–12 metų. Lietuvoje vilkų gyvenimo trukmė nėra tirta, tačiau Baltarusijoje nustatyta, kad vidutinis suaugusių vilkų amžius yra 3–5 metai. Kadangi vilkai subręsta antrųjų savo gyvenimo metų gale, tokia gyvenimo trukmė reiškia, kad jie tespėja susirasti sau porą ir atsivesti vieną ar dvi vilkiukų vadas iki būna nušauti medžiotojų arba žūsta dėl kitų priežasčių.

Vilkas – tikrasis laukinės gamtos simbolis ir svarbi girios dalis

Tūkstančius metų jie laisvai klajojo po gamtą, medžiodami grobį. Šimtmečius buvo žmogaus persekiojami ir kone išnaikinti visoje Europoje, išstumti į jos pakraščius. Vilkai – protingi ir socialūs gyvūnai, todėl išliko. Vilkas – tikrasis laukinės gamtos simbolis, nes jis gali būti tik laukinis.

Žmonės turi sustabdyti beatodairišką vilkų medžioklę tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje, nes Vakarų Europos patirtis rodo, kad su vilkais nyksta viskas: girios nebepateisina savo vardo, skursta gamtos įvairovė ir grožis.

Paprastai vilkai laikosi atokiai nuo žmonių, bet vienišas, neturintis savo medžioklės teritorijos vilkas  rizikuoja. Čia jis kartais matomas prie vietinio sąvartyno, kur yra maisto atliekų. Nepaisant įsišaknijusių prietarų, vilkai vengia ir bijo žmonių. Dauguma per pastaruosius šimtmečius žmones užpuolusių vilkų buvo pasiutę. Šiuo metu pasiutligė tarp vilkų – tikra retenybė. Mūsų baimių šaknys slypi tautosakoje, kuri mažai ką turi bendra su tikrove.

Pabaltijo vilkų medžioklės teritorijų turtai parodo gamtos gėrybes, tūkstantmečiais maitinusias plėšrūnus ir žmones. Tankūs Pabaltijo miškai pasižymi laukinės gamtos įvairove. Kai kurie miškai yra vieninteliai pirmykščių Europos miškų palikuonys. Voverė skraiduolė, gyvenanti kartu su vilkais Latvijoje ir Estijoje, tapo nepaliesto miško simboliu. Vilkai visais laikais darė įtaką šiuose miškuose gyvenančių gyvūnų būčiai. Medžiojamieji žvėrys evoliucionuoja kartu su vilkais. Bėgant amžiams išlieka tik greičiausi ir tvirčiausi.

Vilkai užtikrina judėjimą miške ir biologinę įvairovę

Be vilko pradeda didėti elnių, šernų populiacijos, kurios nekontroliuojamos gali padaryti žalą miškininkams.

Tampame modernia valstybe: vilkų apsauga šiemet keisis iš esmės (www.grynas.lt)

Nors pernai žalos skaičiai sumažėjo, vis dėlto aplinkosaugininkams nerimą kelia sparčiai augantis naminių gyvulių skaičius ūkiuose. Ypač vilkų mėgstamas grobis – avys, kurių Lietuvoje 2011 m. pradžioje buvo laikoma 64 tūkst., o 2016 m. – jau 183 tūkst. ir šis skaičius toliau auga. „Kuo daugiau avių – tuo didesnė tikimybė vilkui jas aptikti ir sumedžioti. Avys jiems lengvas grobis, todėl vilkai mielai jas renkasi, neretai ir savo jauniklius „treniruoja“ medžiodami būtent avis“,  – pasakojo Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento direktoriaus pavaduotojas Algirdas Klimavičius.

Tačiau specialistas taip pat pridūrė, kad žala ūkiuose laikomiems gyvūnams nebūtinai taip tiesiogiai gali priklausyti nuo skaičių.

„Jeigu netinkamai organizuosime vilkų medžioklę, tuomet ir žala gali išaugti. Vilkai labai protingi gyvūnai ir jeigu jie žino, kad už miško ribos jiems kyla pavojus, jie to vengia. Atsargaus elgesio turi jauniklius išmokyti tėvai, todėl per ankstyvas suaugėlių sumedžiojimas labai padidina tikimybę, kad jaunikliai išsivystys į „probleminį“ individą, t.y. tą, kuris demonstruos rūšiai nebūdingą drąsą ir puldinės gyvulius šalia žmogaus. Tai yra įrodyta mokslo tyrimais. Todėl labai svarbu tinkamai nustatyti medžioklės terminus ir paskirstyti medžioklės kvotas, kad vilkai kuo rečiau rinktųsi ūkininkų gyvulius, o tenkintųsi miško tankmėje sumedžiojamais laukiniais žvėrimis“, – įsitikinęs A. Klimavičius.

Pavyzdinėse Europos šalyse vilkai skaičiuojami šeimomis, o ne individais

Ankstesnė, kartą per metus vykdoma vilkų apskaita, skaičiuojant tik individus, o ne šeimas buvo nepakankama. „Visoje Europoje, bent jau tose šalyse į kurias norėtume lygiuotis aplinkos apsaugos srityje, seniai skaičiuojamos šeimos, o ne paskiri vilkų individai. Gal tai iš šono ir neatrodo, kaip svarbus rodiklis, bet kai pradedama apie vilkus mąstyti šeimų kategorijomis – keičiasi ir požiūris į juos, taikomos kitos apsaugos priemonės. Juk galutinis tikslas turi būti rūšies išsaugojimas, žmonių ir gamtos interesų suderinimas, apie tai kalba tvarumo principas.

Vilkas, kaip individas, yra mažiau svarbus nei sveika vilkų šeima, kuri gali vesti jauniklius. Taip užtikrinama rūšies ateitis“, – „Baltijos vilko“ tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius.

P.S. Nuo redakcijos – netikėtai  portale Youtube aptikome Ramūno Abukevičiaus „Ramūno ateljė“darytą itin trumpą įrašą, kuriame vaidina garsusis operatorius Mikutėnas… Tiesiog šiaip. Gal ir nejuokinga.