Seimo Laisvės premijų komisija kviečia visuomenines organizacijas ir asociacijas, kūrybines sąjungas, bendruomenes, akademinę bendruomenę, valstybės ir savivaldybių institucijas, visus Lietuvos Respublikos piliečius iki 2018 m. spalio 31 d. teikti prašymus su siūlomais asmenimis, nusipelniusiais 2018 metų Laisvės premijos.
Siūlomi asmenys Laisvės premijai gauti gali būti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai, viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, nusipelnę laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms. Premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Premija bus įteikiama Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją.
Siūlant nusipelniusius, Laisvės premijų komisijai iki šių metų 2018 m. spalio 31 d. būtina pateikti šiuos dokumentus:
1) dviejų asmenį siūlančių pareiškėjų rekomendacijas;
2) asmens veiklos ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją ar skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą aprašymą;
3) papildomai galima pateikti ir kitą medžiagą, atskleidžiančią siūlomo asmens darbų reikšmę ir išskirtinumą.
Dokumentus prašoma siųsti adresu: Laisvės premijų komisijai, Gedimino pr. 53, 01109 Vilnius arba el. paštu priim@lrs.lt.
Laisvės premija kiekvienais metais įteikiama Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją. Laisvės premija skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui, kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui, arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui, Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui, Prezidentui Valdui Adamkui ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui, laisvės gyvėjai, politinei kalinei Nijolei Sadūnaitei.
Gal jau pats laikas būtų Laisvės premiją skirti nelegalaus disidentinio judėjimo už blaivybę organizatoriams – konkrečiai Statybininkų blaivystės klubo “Sąjūdis” įkūrėjams. Judėjimas už blaivybės, lietuvybės, krikščioniško gyvenimo būdo išklaikymą ir t.t. nelegaliai vyko nuo praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidurio. Jis vyko per bažnyčias, kartu su dainų klubu “Raskila”, taip pat bandyta į jį įtraukti mokyklas, kitas sovietines švietimo įstaigas ar organizacijas. Taip veikiant, buvo nuspręsta 1981 m. rugsėjo 12 d. organizuoti nelegalų viešą Statybininkų blaivystės klubo “Sajūdis” atidarymą. Šiame renginyje sutiko dalyvauti ir dalyvavo Pedagoginio instituto dėstytojai. Atvykusieji į renginį buvo kviečiami paragauti instituto pedagogių pagamintų nealkoholinių gėrimų ir konsultuojami, kaip juos galima pasigaminti namų sąlygomis. Be abejonės klubo veiklai buvo valdžios trukdoma, persekiojami jame dalyvaujantys asmenys, jo vadovui Juozui Kančiui rengiama baudžiamoji byla, jis buvo atleistas iš darbo, kiti buvo kviečiami į Saugumą ir bauginami, kad klubo rengiamose popietėse nesilankytų. Yra pagrindo manyti, kad būtent blaivystės klubas “Sąjūdis” galėjo “Sąjūdžio” vardą “duoti” didžiajam tautos sąjūdžiui.
Irena Tumavičiūtė – viena tiek dirbo archyvuose ir atkapstė tiek medžiagos, įrodančios, kaip naudojamasi klastotėmis padaryti Lietuvą pasaulio akyse pabaisa, kaip stengiamasi ja psichologiškai palaužti, sutrypti, pačiai savęs gėdytis; kaip jos laisvės kovų istorija juodinama, paverčiama nusikalstamu judėjimu. Tik „elitinei” spaudai tokia medžiaga nereikalinga. Visam pritariančiųjų chorui tai puiki proga išsiveržti į „pažangius europiečius”, prisidėti prie Tėvynės niekintojų.
Kas daugiausiai kovojo už paprastu žmoniu laisvę nuo išnaudojimo? Karlas Marksas, Leninas. Šitie žmonės ir nusipelnė apdovanojimo, o ne oligarchu patarnautojai įteisinantys išnaudojimą.
Pošlykščiai drėbtelta, gal netgi per šlykščiai (dėl masinių žudynių akį užmerkiant, mat socializmas dviakis būna labai retai, – na panašiai kiek dvigalvių gyvačių randama).
Bet dar graudesnė šlykštuma (pripažinkime ir deja… prisipažinkime),
kai Karbauskis-Pranckietis su Skverneliu-Grybauskaite – kaip IŠRINKTIEJI pareigūnai
tuo pat marksu-leninu ir kt. balvonais-žudikais istrebiteliais atvirai viešai UŽ PINIGUS
prekiaut Grūte leidžia(si)… “atidavę pasaugot” masiškiausių žudynių pasaulyje monstrų
atvaizdus. va čia tai jau gėda – atvira, ir gyvai kraujuojanti VISŲ RINKĖJŲ (t.y. ir mano-tavo)
ž a i z d a.
Pažeidimas laisvės, ar “laisvės grimasa”? Todėl už laisvę kova nunykt nei akimirkai negali.
nusižeminimas ir pažeminimas
(panašiai kaip nepalaidoto lavono
to Maskvoje “tebemėtymas” virš
kažkur ten ties kremlium
palaidotų 2000 Lietuvos karių)
https://www.delfi.lt/verslas/verslas/gruto-parkas-pateko-i-keisciausiu-pasaulio-muzieju-desimtuka.d?id=35387131