Aplinkosaugininkai primena, kad nuo spalio iki gegužės draudžiama lankytis svarbiose šikšnosparnių žiemavietese ir kviečia žmones būti supratingus. Iš Lietuvoje gyvenančių 16 šių gyvūnų rūšių 6 yra saugomos.
Paprasčiausias žmogaus smalsumas šikšnosparniams gali būti pražūtingas. Mat jie žiemojimui pasirenka nuošalią kuo pastovesnės temperatūros vietą, kurioje nugrimzta į gilų įmygį ir savo kūno temperatūrą sumažina iki 5–10℃. Nesimaitindami ir taupiai naudodami sukauptas energijos atsargas, šikšnosparniai taip gali prakyboti 5–7 mėnesius.
Tokioje vietoje apsilankęs žmogus ryškia šviesa, žingsnių aidu ar net savo kūno šiluma gali prižadinti šikšnosparnius. Prabudę jie bando išvengti trikdžių, skrenda į saugesnes vietas ir taip sunaudoja daug žiemos miegui sukauptos energijos. Priverstinai pabudus žiemą, energijos atsargų papildyti nėra galimybių, tad dažnas per anksti žmogaus prižadintas šikšnosparnis gali nebesulaukti pavasario.
Didžiausia šikšnosparnių žiemavietė Lietuvoje – Aukštųjų Panerių geležinkelio tunelis. Jis nuo 2009 m. yra valstybės saugomas zoologinis gamtos paveldo objektas, buveinių apsaugai svarbi teritorija.
Tūkstančiai šikšnosparnių taip pat žiemoja buvusios Vilniaus gynybinės sistemos bunkeriuose Antakalnyje, Kauno fortuose. Tačiau bet kuris po šias šikšnosparnių žiemavietes sumanęs pažioplinėti ir draudimų nepaisantis smalsuolis gali pridaryti didžiulės žalos gamtai.
Įdomu, kad mano sodyboje šikšnosparnis ne žiemojo, bet vasarojo. Tam jis pasirinko šulinį gana netoli nuo vandens ir kabojo, įsikibęs kojytėmis, šulinyje vietoje, kad, besemiant su grandine vandenį, užkabinti kibiru, jo buvo neįmanoma. Įleistas elektros rele valdomas siurblys šikšnosparniui netrukdė: burzgė jis, ar ne – šikšnosparnis kabojo nejudėdamas. Žemyn galva, suprantama. Vabzdžius, patenkančius į šulinį, naikino, nes semiamas vanduo visą laiką buvo švarus. Brolis šaipėsi – prikraus jis tau šulinį. O aš atsakiau – kas gi krauna sau ant galvos? tai nustojo šaipytis. Naktimis šikšnosparnis išskrisdavo pasiganyti. Gal ir poruotis – tai jo reikalas. Bet ne visomis naktimis dingdavo. Vieną vėlyvą vakarą prašiaušė man pro galvą: “prisiregistravo”, supratau. Didžiausią susidomėjimą kėlė anūkėms, nes niekuomet nėra mačiusios tokio sutvėrimo gyvo. Išvažiavau į Kauną ir palikau šikšnosparnį dar bevasarojantį. Kodėl šalia jo nebuvo ko nors į porą? Gal parašys, kas žinantis.