Senojo folkloro grupės „Obelija“ įkūrėja vilnietė Eglė Česnakavičiūtė nevadina savęs patriote. „Tiesiog darau savo darbą, kuriame matau prasmę“, – sako 25 metų mergina, su kuria susitikome likus dienai iki grupės debiutinio albumo „Tu žalioji“ pristatymo koncerto Vilniuje. Nykstančio Lietuvos kaimo, lyg to apleisto sodo, vaizdas, prisipažįsta, jai suspaudžia širdį. Todėl niekieno neprašoma ir neremiama nuolat rengia ekspedicijas į Dzūkijos kaimus, kad užrašytų juose dar likusių senolių dainuojamas dainas, perduodamas iš kartos į kartą.
– Keturios panelės – jaunos, gražios, energingos ir, kalbant stereotipais, – „muzika senukams“. Kodėl pasirinkote folklorą?
– Nepasakyčiau, kad Lietuvoje apskritai nepopuliaru jauniems žmonėms atlikti folklorą, yra nemažai jaunimo folkloro kolektyvų: tiek dainų, tiek šokių. Jiems dažniausiai vadovauja vyresnio amžiaus vadovas, kuris pats nelipa ant scenos. Jie atlieka liaudies dainas kiek įmanoma tiksliau, kaip jos skamba archyviniuose įrašuose. Aš irgi tokiame dainavau nuo pat mažumės, nuo ketverių. Folkloru mane užkrėtė mama, kuri dar besilaukdama manęs dainuodavo liaudies dainas. Kai verkdavau, nustodavau tik tada, kai ji uždainuodavo. Tad esu užprogramuota.
Vėliau, besimokydama vyresnėse sostinės Žirmūnų gimnazijos klasėse, supratau, kad etnokultūros labai trūksta, kad požiūris į folklorą, ypač tarp jaunų žmonių, yra labai stereotipinis, negilus ir apsiriboja įvairiomis progomis užtraukiama „Ant kalno mūrai“ ir panašiomis dainomis, kažkokiais pigiais, net nežinau, kaip tiksliau pasakyti, parodomaisiais nacionaliniais jausmais. O folkloro gelmę atranda labai nedidelis ratelis žmonių.
Gimnazijoje ar kitur girdėdavau tokius pašiepiančius komentarus: „Egle, pašok mums klumpakojį“ ir panašiai. Buvo liūdna, kad žmonės folklorą mato tokį ganėtinai buką. Už tai galima iš dalies „padėkoti“ ir televizijai, nes tokį jį rodo. Man vis kirbėjo mintis, kad reikia kažką daryti, kad jaunesnė karta galėtų pažinti tikrąją liaudies dainą. Vienuoliktoje klasėje, artėjant Kovo 11-ajai, paklausiau direktorės pavaduotojos, ar galėčiau su kompanija dainingų draugų parengti programą – atlikti keletą dainų, o ji atsakė: čia gi ne pasiverkšlenimų vakaras, o šventė. Man buvo keista ir savotiškai skaudu, kad net per Kovo 11-ąją liaudies dainai nėra vietos. Tąkart vis dėlto leidimą paruošti programą gavau. Tada pirmą kartą mes nuskambėjome. Tai nebuvo sumanymas, va subursiu grupę, su kuria visur koncertuosiu. Tiesiog norėjosi parodyti kitokį folklorą. Programa visiems patiko. Vėliau, artėjant Gatvės muzikos dienai, jaunimas, kuriuos mokiau dainų, pradėjo kalbinti, kad joje dalyvautume, tad reikėjo sugalvoti pavadinimą. Taip atsirado „Obelija“.
– Ar tiesa, kad seną šneką dar menantys dzūkai žodžiu „Obelija“ vadindavo apleistą sodą šalia sunykusios sodybos?
– Kai ansambliui ieškojome pavadinimo, pirmiausia žiūrėjome į vandenvardžius – ežerų, upelių pavadinimus, kaip daro dauguma folkloro grupių. Radome Obelijos ežerą. Visiems tiesiog prilipo pavadinimas: obuoliai, Obelija – gražiai skambėjo. Kartą vienos ekspedicijos metu, kai rinkau kaime dainuojamąją tautosaką, vienas žmogus paklausė, kaip mūsų ansamblis vadinasi, esą gal per televiziją pamatys, kaip mes jo dainą dainuojame. Išgirdęs pavadinimą, pasakė: „Gražiai pasivadinote“. Ir paaiškino: „Kai iš sodžiaus visi išsikrausto ar išmiršta, po daug metų lieka tik obelys, tokios pusiau sulaukėjusios. Mes tą vietą vadiname „Obelija“. Buvo neįtikėtina, kaip mes šiuo pavadinimu netyčia pataikėme į dešimtuką. Nes liaudies dainos iš dalies yra kaip tas ganėtinai apleistas sodas. Pamatai jį ir suspaudžia širdį – nori tą obuolį nuskinti ir jo paragauti.
– Esate išskirtinė grupė, nes senojo folkloro mokotės ne tik iš dainynų, bet ir rengiate ekspedicijas į Dzūkijos kaimus, kad galėtumėte užrašyti gyvąją senojo dainavimo tradiciją iš pirmų lūpų. Vis dar kažką atrandate nykstančiame Lietuvos kaime?
– Tas bumas, kai daug žmonių važiuodavo į kaimą rinkti dainų, jau seniai praėjęs. Ekspedicijas šiandien rengia tik vienas kitas. Manau, viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad kaimo dainininkės miršta, nyksta senosios kaimo bendruomenės, o ir kažko visiškai negirdėto užrašyti yra labai sunku. Senolių, kurie dar gyvena kaime, vaikams, juo labiau anūkams ar proanūkiams, tos dainos yra negražios, nebeįdomios. Širdį suspaudžia, kai suprantu, jog aš dar turiu galimybę sutikti dainuojančią senolę, o mano vaikai jau nebeturės. Jie atvažiuos į kaimą ir ras tik miestiečius, kurie atvažiuoja poilsiauti savaitgaliais. Tad dabar tiesiog bandau išnaudoti tą paskutinę progą. Kol yra žmonių, iš kurių galima išmokti dainavimo žvelgiant į jų akis, lūpas.
Iš mūsų grupės narių daugiausia važinėju aš. Tą darau jau septintus metus. Vykdau ekspedicijas gan senoviniu būdu – važiuoju traukiniu, nes mašinos nevairuoju, ir vaikštau nuo vieno kaimo iki kito su visa aparatūra. Jau matau didžiulį skirtumą, kai atvažiuodavau į kaimą 2011 metais ir dabar. Surinkdavau į vieną vietą visas dainuojančias močiutes, nes kolektyvinė atmintis kur kas geresnė: viena vieną posmą prisimena, kita – kitą. Būdavo anksčiau ir 12 žmonių susirinkdavo. Dabar – vos keletą randu. Tie visi senoliai tampa kaip savi seneliai, kuriuos ne kartą lankai, jauti pareigą per Kalėdas, Velykas jiems paskambinti ir pasveikinti. „Obelija“ turi daug senelių Dzūkijoje.
– Jūsų dainose šimtmečius menančios melodijos, senąsias apeigas bei įvairias praeities istorijas pasakojantys tekstai dera su jaunatviška energija. Kiek sau leidžiate (ar neleidžiate) sumoderninti senąjį folklorą?
– Mes pačios jokių elektronikų nenaudojame, bet visada noriai pasirašome projektams arba duodame įrašus remiksams daryti. Ir pačios klausomės daugiau šiuolaikinės muzikos nei folkloro. Reikėtų prisiminti tai, kad folkloras niekada nebuvo skirtas vien klausytis, jis buvo skirtas dainuoti – žmonės dainuodavo atlikdami įvairius darbus, per vestuves ir kitas šventes. Ano laikotarpio žmonėms dainavimas buvo bendruomenę jungiantis dalykas, tam tikra bendravimo forma.
Nuo pat Sąjūdžio užgimimo laikų, nuo paskutiniųjų sovietmečio dešimtmečių, kai folkloras pradėjo lipti į sceną, jis, savaime suprantama, daug prarado. Imkime pavyzdį, kai mergelė senovėje mala grūdus ir dainuoja. Ji, sukdama girnas, gali ta pačia melodija dainuoti pusiau improvizuodama tam tikrą tekstą valandų valandas. Praeina daug laiko, pas ją, jau pasenusią, ateina etnologai ir prašo: „Padainuokite močiute, ką dainuodavote, kai maldavote grūdus“. Ji gali atsisėsti, įsijausti prisimindama tą malimą, ir pusiau improvizuodama sudainuoti tuos 40 posmelių. Ir jeigu mes tokią autentišką dainą paimtume ir visos vienu balsu tuos 40 posmelių dainuotume, nemalant jokių grūdų, tiesiog tam, kad žmonės klausytųsi, niekam nebūtų įdomu. Išskyrus mokslininkus, kurie klausytųsi visokių dermių ir analizuotų. Kadangi mes orientuojamės į paprastus žmones, kurie gana stereotipiškai suvokia ir priima folklorą, mes suprantame, kad negalime taip atlikti tų dainų – mums pačioms tiesiog prašosi tam tikros aranžuotės, tiesa, labai minimalios. Bet paėmusios autentišką dainą, niekada nekeičiame žodžių ir pagrindinės melodijos.
– Vilkite pačių siūtais rekonstruotais X-XI amžiaus baltų drabužiais, aksesuarais, ryšite savomis rankomis vytomis juostomis. Kas padeda atsirinkti autentiškas detales?
– Taip, sukneles pačios pasisiuvome. Kalbant apie baltų laikotarpį, to vėlyvojo geležies amžiaus drabužių rekonstrukcijas, reikia paminėti, kad jos yra tik numanomos – nė vienas žmogus negali 100 proc. tiksliai atkurti, nes, deja, pas mus dirvožemis neišlaiko tekstilės taip gerai, kad turėtume išlikusį visą kostiumą. Rekonstruojama yra iš detalių. Aš pati esu rekonstruktorė, prižiūriu visą kostiumų estetiką, kad neprasilenktų su reikiamu laikotarpiu, kad mergina neįsisegtų sagės, kuri buvo dėvima 16 a. ir nevilkėtų suknelės, kurios kirpimas yra kito laikotarpio.
Kalbant apie juvelyriką, yra specialių juvelyrų, kurie yra rekonstruktoriai: jie eina į muziejų, į archyvą, daro kuo tikslesnes to meto dirbinių kopijas ir jas pagamina – tokiais gaminiais mes ir puošiamės. Nemėgstame tiesiog susukto žalvario – žiūrim tikslumo, autentikos.
– Iš kur išmokote senosios juostų vijimo technikos?
– Juostas pradėjau vyti prieš 11 metų, pradmenis gavau tradicinių amatų stovykloje. Vėliau įstojau į vieną tų gyvosios istorijos klubų ir nuo kokių 16 metų pradėjau įsikirsti į tą techniką. Kaip ji vadinasi? Vijimas kaladėlėmis. Ši technika paplitusi po visą pasaulį. Dabar tuo ir gyvenu, tai yra ir mano pragyvenimo šaltinis. Dalis tų juostų, kurias gaminu, yra tikslios senų radinių rekonstrukcijos.
– Sakote, jog nenorite veltis į jokią politiką, bet natūralu, kad folkloras glaudžiai susijęs su tautiškumu, patriotiškumu. Esate patriotė?
– Folkloras į miestą pradėjo aktyviau keliauti antrojoje XX a. pusėje. Ir nors tai nebuvo koks tai agresyvus nacionalizmas, tačiau jis tarnavo tautiškumo kėlimui, tam tikram susivienijimui. Pavyzdžiui, Čiurlionio menų mokyklos jaunimas su dėstytoja eidavo per kiekvienas Vėlines į kapinaites prie antisovietinių veikėjų kapų ir ten dainuodavo liaudies dainas. Tos liaudies dainos per visą Sąjūdį įgavo tokį patriotiškumo, vieningumo atspalvį, kėlė dvasią. Dabar mes jau turime Nepriklausomybę. Ir viso to dabar kaip ir nebereikia. Daug kas sako: „Va, Eglė – tikra lietuvaitė, patriotė, kaip ji ten viską daro“. O ką aš ypatingo darau? Tiesiog žmogus darai savo darbą, kuriame matai prasmę. Ir jokio čia patriotiškumo nėra.
https://youtu.be/pUm5n3mrF00
https://youtu.be/asgOJWQAd9Q
Puiki grupė. Šaunuolės merginos. Pavyzdys kitiems.