Būsimasis architektas Antanas Panavas gimė 1926 metais Grybėnuose, prie Dysnų ežero. Žemdirbių šeima nusprendė vaiką leisti į mokslus Vilniuje. Tad nuo 10 metų Antanas vilnietis, Vilniuje išgyvenęs virš 80 metų, su priverstine tremties ir kalėjimo pertrauka.
Jam teko pergyventi 4 okupacijos. Sulaukė tik 19 metų, o jau okupantas atėmė dvejus metus – tardymų, kalėjimų ir sunkaus režimo Vorkutoje be jokių ryšių su artimaisiais. Grįžus į Vilnių ir baigus gimnaziją, su tokia biografija labai sunkiai įstojo į Dailės institutą architektūros studijuoti. Po antro kurso teko išgyventi 7 metus tremties, kai į vagoną su jo tremiama šeima įsiprašė pats, kad galėtų padėti nenumirti tremtyje tėvams ir seseriai. 35 – erių metų pagaliau apgintas architekto diplominis darbas apie didelių angų pastatų denginius. Jis buvo eksponuotas parodoje Londone. Nors ir žiauriai buvo sutrukdytas mokslo kelias, Dievas dar skyrė Antanui apie 50 aktyvios architekto veiklos metų.
Dirbdamas architektu Miestų Statybos Projektavimo Institute, Antanas nesiafišuodamas ir nesigarsindamas talkino žymiesiems Lietuvos architektams, dirbo prie naujųjų Vilniaus kvartalų užstatymo, projektavo atskirus prekybos objektus. Kaip tais laikais buvo įprasta, sulaukęs 60 metų, buvo išleistas į pensiją. Kitiems tai yra biografijos pabaiga, o Antanui kaip tik tada, Atgimimo laikais, prasidėjo veikla, skirta Dievui ir atgimstančiai Tėvynei.
Perimant iš valdžios Arkikatedrą, Antanas Panavas dirbo Bažnyčios komitete. Monsinjoro K. Vasiliausko pakviestas pradėjo dirbti Vilniaus kunigų seminarijoje, atkurtoje buvusiose Trinitorių vienuolyno nusiaubtose ir nuniokotose patalpose. Patalpos visų pastangomis buvo sutvarkytos.
1986 m. Buivydžių bažnyčiai suprojektuotos durys ir langai. 1987 m. parengti Ignalinos bažnyčios eskizai entuziastų pokalbiams su valdžia. 1987 metais pradėta projektuoti. Suprojektuota, parengti brėžiniai, pastatyta ir 1993 metais pašventinta bažnyčia Pavolgio vokiečiams katalikams Markse, Rusijoje. Tais pačiais 1987 metais Antanas Panavas kartu su inž. Bagočiūnu parengė Karo metu numuštos Salako bažnyčios bokšto smailės unikalų atstatymo projektą, dalyvavo jį įgyvendinant.
Tikintiesiems kilo mintis statyti Palaimintojo Vyskupo Jurgio Matulaičio bažnyčią. Antanas pagal prof. V. K. Jonyno eskizą 1989 metais parengė statybos brėžinius. Deja, projektas dėl įvairių priežasčių neįvykdytas. Tais pat metais nuvažiavo į Baltarusiją, apmatavo nusiaubtą Pelesos bažnyčią, nubraižė jos planus ir fasadus, suprojektavo Pervomajsko apgriautos bažnyčios fasadus ir bokštus.
Nuo 1998 metų Antanas tapo naujosios Kunigų seminarijos Kalvarijų g. budėtoju. Tai kuklios, bet atsakingos pareigos, netrukdžiusios atsiverti architekto vaizduotei ir kurti interjero ir aplinkos tvarkymo projektus bažnyčioms. Antanas Panavas, be aprašytų aukščiau objektų, dar suprojektavo:
Vilniuje : Arkikatedrai – žvakidžių stovus, liktorius, pulpitą šv. Kazimiero koplyčiai, Šv. Rapolo bažnyčiai – žvakidžių stovus, pulpitą, suolus ir stalą, Šv. Jokūbo bažnyčiai – klausyklas, Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai – metalinį pjedestalą Švenčiausiosios Mergelės Marijos skulptūrai, Kalvarijų bažnyčiai – žvakidžių stovus, Gerosios vilties bažnyčiai – žvakidžių ir kryžiaus presbiterijoje stovus.
Kitur: Mickūnų bažnyčiai – rekonstrukcijos – išplėtimo ir naujosios varpinės projektą. Novosibirsko, Nemėžio ir Bezdonių ir Nemenčinės bažnyčioms – presbiterijas, Dūkštų bažnyčiai – klausyklas, teritorijos aptvėrimo detales ir vartus.
Dievas Antaną Panavą apdovanojo puikia atmintimi ir gebėjimu vaizdžiai ir tiksliai bei meniškai perteikti savo žinias kitiems. Jis ilgus metus bendradarbiavo spaudos leidiniuose – „Trimitas“, „Technikos Žodis“, „Voruta“ spausdino jo atsiminimus apie iškilius Vilnijos krašto žmones, tremtį, lageriuose ir kalėjimuose praleistas dienas. Išnagrinėjęs spaudoje paskelbtus duomenis, nubraižė ir „Trimite“ publikavo medžiagą apie okupacijos laikų ir partizanų slėptuves.
Pastaraisiais metais sunki negalia sustabdė, o mirtis galutinai nutraukė kilnią ir prasmingą Antano Panavo veiklą. Tačiau liko jo nuveikti darbai, kuriuos kasdien mato gyvieji.
