V. Vasiliauskas. Politinės oligarchijos žydintys sodai

Prezidentės Dalios Grybauskaitės besibaigiančios epochos  vienas svarbiausių („raktinių“) žodžių buvo „oligarchai“, tiksliau – „kova su oligarchais“. Retas neigtų, kad tai buvo tiksli valstybės didžiausios blogybės ir negalios diagnozė, kurią tik patvirtino  teismą pasiekusi stambiausia atkurtos nepriklausomybės laikų politinės korupcijos byla.

Tačiau per patį kovos su oligarchais įkarštį  liko neįvertintas vienas  įdomus, stačiai simboliškas Kovo 11-osios Lietuvos raidos įvykis: laimingą klestinčių  Seimo milijonierių šeimą papildė Gabrielius Landsbergis.

Anokia pirmiena milijonierius Seime, jeigu politikas deklaruoja uždirbtus milijonus privačiame versle dar iki parlamento. Bet iš savo kuklios patirties galiu duoti  galvą  nukirsti, jog Seimo nariui neįmanoma  pralobti iš algos ir  „kanceliarinių išlaidų“, kurias su piktdžiuga skaičiuoja tie, kurie nežino, ką šneka, arba mėgina nukreipti dėmesį nuo tikrosios korupcijos.

Pamatuoti politiko skaidrumą, atsparumą korupcijai nėra sudėtinga – pakaktų palyginti Seimo nario, ministro, premjero, prezidento, taip pat teisėjo, aukštesniojo prokuroro, policijos komisaro turto deklaracijas kadencijos pradžioje ir pabaigoje (žinoma, neišvengtume įprastų gudravimų ir suktybių, slapstant turtą svetimais vardais ir mokesčių „rojuose“, pinigų plovimu ir fiktyviais sandoriais, bet tai jau būtų Mokesčių inspekcijos ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos rūpestis).

Jaunajam politikui G. Landsbergiui, nė dienos  nedirbusiam privačiame sektoriuje, legaliai pavyko tai, kas buvo neįkandama seniesiems Lietuvos politikos vilkams (kurie neėmė paskolų alkoholio dežutėse). Nuostabiausia, kad tai malonus inteligentiškas jaunikaitis  padarė, trindamas opozicijos suolą. Kas sakė, kad valdančioji dauguma skriaudžia opozicinę mažumą? Arba kad jaunimas Lietuvoje neturi ateities?

Opozicijos neoficialus lyderis savo praturtėjimui  ir šeimos gerovės suklestėjimui tarnaujant Lietuvai turi nepaneigiamą alibi – pačią dr. Austėją Landsbergienę, žymią edukologę ir verslininkę. Bet uždirbti milijonus Lietuvoje iš švietimo – ne mažesnis stebuklas, nei pralobti iš Seimo nario kanceliarinių išlaidų. Nebent esi genijus. Nebūtinai politikos ar edukologijos.

Iš tikrųjų  verslininkės A. Landsbergienės, suradusios specifinę nišą,   sėkmės paslaptis – triviali.

Rečiausiai užduodamas klausimas: kokią santvarką po socializmo žlugimo mes sukūrėme Lietuvoje? Be abejo, kapitalistinę. Tačiau modernūs sociologai, taip pat ir lietuvių (profesorius Zenonas Norkus ir kt.), priešingai marksizmui- leninizmui, skiria daugelį kapitalizmo atmainų.

Viena jų – politinis kapitalizmas, pagal visus požymius įsigalėjęs Lietuvoje: silpna korumpuota politinė valdžia, verslo monopolijos ir oligopolijos, laisvą rinką ir konkurenciją pakeitusi nuožmi verslo ryklių kova dėl privilegijų ir neskaidrių viešųjų pirkimų, nešvarus konkurentų žlugdymas ir naudingų įstatymų prastūminėjimas – visas  atkurtos nepriklausomybės laikų  lietuviškas repertuaras, kurį  iš dalies atskleidė parlamentinis politikos ir verslo ryšių tyrimas.

Prie šio nacionalinio repertuaro ištakų stovėjo pirmasis pagal europietiškus standartus sukurtos Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) vadovas Evaldas Čijauskas,  administravęs  SAPARD programos lėšas, jau ankstyvais 2003 m. išbandęs vėliau išplitusias korupcijos schemas: skirti šimtus tūkstančių griuvenoms, kurių savininkai niekad nesirengė pradėti verslo; galiausiai NMA direktorius įkliuvo, paskyręs paramą žinomam politikui ir verslininkui, kuris jo žmonai išvakarėse buvo suteikęs beprocentinę paskolą.

Tada dar nebuvo mados aiškintis, kuo skiriasi beprocentinė paskola nuo kyšio, vėliau jo dukra Austėja sėkmingai vedė jaunąjį Landsbergį, tad E. Čijauskas, nors ir nutvertas už rankos bei triukšmingai atsistatydinęs,  ne tik pakilo sausas iš balos, bet dar bemaž 15 metų, niekam neužkliūdamas,  sėkmingai triūsė įvairiuose Žemės ūkio ministerijos padaliniuose.

2011 m. apsigynusi daktarės disertaciją, A. Čijauskaitė- Landsbergienė iš karto  įkūrė didžiausią Baltijos šalyse ikimokyklinio ugdymo tinklą „Vaikystės sodas“  ir Karalienės Mortos mokyklą. Net jeigu E. Čijauskas dukros vaikystės soduose ir būtų užkasęs, kaip kitas žymus konservatorių bendrakelis profesorius Juozas Pundzius, kelis stiklainius, jų būtų negana jaunos mokslininkės pergalingam verslo skrydžiui, žinant, kokie išskirtiniai  reikalavimai keliami tokių įstaigų patalpoms, jų įrengimui.

Bet čia pagalbos ranką ištiesė „Lietuvos energija“, suremontavusi ir išnuomavusi sostinės senamiestyje žemiausiomis – sandėlio Vilniaus rajone kainomis – patalpas pradedančiajai niekam nežinomai verslininkei.  Atsitiktinumas, kad tuo metu premjero pareigas ėjo Andrius Kubilius, energetikos ministro – Arvydas Sekmokas,  o Vyriausybės kanceliarijoje tyliai darbavosi niekieno nepastebimas klerkas G. Landsbergis. Toks pats atsitiktinumas, jog vienu metu į pinigais pertekusį energetikos sektorių susibruko ir visas konservatorių atžalynas – ir paties A. Kubiliaus, ir Andriaus Tučkaus sūnūs.

Ech, kokia laimė būtų visą šią komandą susodinti į „Independence“ ir išplukdyti į Lotynų Ameriką ar Bermudus, kur Klaipėdos SGD terminalo akcininkai žiemoja! Bet nedera pasiduoti emocijoms – sistema nėmaž nepasikeistų.

Kas pasikeitė po naujausių demaskavimų? Tiesa, nepasitikėjimo verslu, priešiškumo, gal net neapykantos privačiam kapitalui ir lobingesniems žmonėms pavojingai pagausėjo.

Visiems vaidenasi klastingos verslo grupuotės ir oligarchai, neva besikėsinantys užvaldyti valstybę. Kas ir kur tuos baisulingus Lietuvos oligarchus yra regėjęs?

Pats turtingiausias jau seniai su mylima jauna  žmona iš Lietuvos  išdūmęs į Londoną, šeimos biurą perkėlęs į Nyderlandus; antrasis didysis Lietuvos pramonininkas dar saugesniame – jau kitame pasaulyje; trečias magnatas taip pat vos gyvas, suriestas į ožio ragą, laižosi žaizdas ir skaičiuoja nuostolius, o ir veikė per liberalus, niekad neturėjusius valstybėje lemiamos įtakos.

Kas dar? Be abejo, turčiai Ramūnas Karbauskis, Visvaldas Matijošaitis. Bet šiems verslininkams nereikėjo užgrobti valdžios – juos išrinko žmonės.

Ar kartais dirbtinai iš verslo, privataus kapitalo nedaromas  baubas, pridengiantis tikruosius naudos gavėjus, kurie patys per visą gyvenimą savarankiškai nėra uždirbę nė cento?

Pasak sociologo  Z. Norkaus, kraštutinė politinio kapitalizmo forma yra politinis oligarchinis kapitalizmas. Viskas akivaizdu, kai valdžią užgobia godi verslo grupė. Bet oligarchinis valdymas gali vyrauti ir be tradicinių sunkiasvorių oligarchų, kai juos pakeičia politikai ir administratoriai, jėgos struktūrų atstovai, viešąjį sektorių, valstybės turtą ir infrastruktūrą naudojantys asmeniniam pasipelnymui – savo „vaikystės sodams“. Ar toks politinis oligarchinis kapitalizmas nėra įsigaliojęs visuose Lietuvos sektoriuose – nuo miškų ūkio iki sveikatos apsaugos ir aukštojo mokslo?

Visi skandalai ir triukšmingi tyrimai nekelia nė menkiausios grėsmės lietuviškai politinei oligarchijai. Tai veikiau grumtynės dėl turto perdalijimo, perėmimo ar atviro atėmimo (kaip Rusijoje), o ne dėl socialinio teisingumo ir  demokratijos. Maža to, ši grobuoniška kova dėl gardesnio kąsnio, kaip ir kiekvienas karas, ne gausina, bet naikina krašto turtą. Jau su kaupu grėsmingų ženklų, jog Lietuvoje nacionaliniam privačiam kapitalui ir nuosavybei nėra saugu.

Kuo politikai daugiau kalba apie socialinės  atskirties mažinimą, tuo sparčiau jie  lobsta, patys asmeniu pavyzdžiu  didindami socialinę atskirtį. Niekas nieko nesirengia keisti – nei valdančioji dauguma, nei opozicija, nes politika virtusi pelningiausiu verslu.  Vyriausybės taip pat kiti prioritetai – tik ne viešojo gėrio puoselėjimas ir apsauga, tarkim, valstybės, kaip nacionalinės kultūros ir meno globėjos, išskirtinis vaidmuo.

Nors rinkimų ciklas jau ant nosies galo, nė viena politinė partija neturi plano, kaip Lietuvą pagaliau pasuks gerovės valstybės linkui, išskyrus iki gyvo kaulo įgrisusius pliurpalus apie proveržius ir darnas.

Jau ir besirikiuojantys kandidatai į prezidentus dar nė vienas  nepaskelbė pažado ir ryžto laužyti iki pašaknų supuvusią, tautai pražūtingą, ją nuskurdinusią ir vejančią  iš Lietuvos politinės oligarchijos sistemą.  O gal tai paprasčiausias realizmas – visi  žino, kad politinės oligarchijos įveikti neįmanoma? Ramybė žydintiems politinės  oligarchijos sodams!