A. Juozaitis, V. Rubavičius, V. Daujotis, K. Dubnikas: Kam tarnauja reformuojamas Vilniaus universitetas (video)

Pastaruoju metu Vilniaus universiteto (VU) vardas skamba vien neigiamame kontekste. Jo vadovybė kritikuojama dėl įvairių nepagrįstų reformų, mažėjančio dėmesio lituanistikai, dėl dažnėjančio kitaip mąstančiųjų persekiojimo. Visuomeninės organizacijos reikalauja rektoriaus Artūro Žukausko atsistatydinimo, akademinė bendruomenė ragina VU vadovybę gelbėti smukusį Vilniaus universiteto prestižą. Akivaizdu, kad kadaise lyderiavusioje aukštojoje mokykloje vyksta negeri dalykai.

Apie tai prie Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo apskritojo stalo diskutavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pradininkas Arvydas Juozaitis, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Daujotis, Vilniaus universiteto docentas Kęstutis Dubnikas, filosofas Vytautas Rubavičius. Pokalbiui vadovavo žalgirietis Gediminas Jakavonis.

G. JAKAVONIS: Viešojoje erdvėje girdima aktuali problema, kuri yra ir šios dienos Lietuvos aktualija, – Vilniaus universiteto ateitis. Prisimenu Vilniaus universiteto įkūrimo 400 metų jubiliejų ir judėjimą, kai pirmą kartą į gatves išėję studentai jautė pakilimą, kai skambėjo žodžiai: „Tegyvuoja lietuvių gimtoji kalba!“. Turėjome puikų rektorių Joną Kubilių. Tai, kad aš esu Vilniaus universiteto studentas, man reiškė labai daug, visos kitos įstaigos atrodė žemesnio lygio. Dabar universitetą krečia skandalai. Tad kas vyksta Vilniaus universitete?

A. JUOZAITIS: Kadangi mes jau ten nesame, o tik iš šalies stebime, apie tai, kas vyksta, daugiau pasakys galbūt tie, kurie universiteto gyvenimą mato iš vidaus. Visi esame iš Vilniaus universiteto, todėl ir esame tokie. VU paruošė visą Sąjūdžio legioną, galima sakyti, visą protą. Rektorius Jonas Kubilius dar ir pasitiko Sąjūdį. Nuo 1958 metų šis įstabus žmogus pradėjo universitetą lietuvinti ir rektoriumi buvo 33 metus. Man dar buvo laimė su juo asmeniškai bendrauti, dar suspėjau pasakyti, kad jis buvo mūsų prezidentas, taip mes jį vadindavome tarp studentų.

Ta santarvės dvasia, visi darbai, į kuriuos „įkinkė“ rektorius su savo visu štabu, šokdino Lietuvos CK, įbaugino Maskvą. 400 metų jubiliejuje nebuvo nei Maskvos, nei Leningrado universitetų rektorių, nes jie pasijuto mažesni. J.Kubilius visur diegė ideologiją, jog Vilniaus universitetas yra seniausias universitetas. Žinoma, tai buvo netiesa. Senesnis buvo Karaliaučiaus, tačiau tas tylėjo, nes dar nebuvo universitetas, o buvo pedagoginis. Dabar, aišku, jau netylėtų.

Kitaip sakant, Vilniaus universitetas buvo ne tik didinga, bet ir svari, visiškai netolima praeitis, mokslo viršūnė, šviesulys. Dabar jis tiesiog krenta į duobę mieste, kuris nėra depresinis. Vienintelis miestas – Lietuvos sostinė, kuris nemažėja gyventojų skaičiumi. Jis, žinoma, neturi mažėti ir studentų skaičiumi, nors Kaunas yra gausesnis studentų miestas. Ir štai toks progresuojantis miestas kaip Vilnius visos Lietuvos kontekste dabar turi tokią juodąją skylę. Viskas susiveda į rektoriaus asmenybę, į tą tvarką, kurią jis įvedė prieš kokius trejus metus: naikinama humanitarija, o techniniai mokslai arba aukštosios technologijos verčiamos tarnauti verslo struktūroms.

G. JAKAVONIS: Na, o kas jame vyksta žiūrint iš vidaus?

V. DAUJOTIS: Aš norėčiau kalbėti šiek tiek plačiau. Ten faktiškai vadovybė ir Taryba, kuri turi teisę tą vadovybę tvarkyti, paskirti ir atleisti, jeigu ji nesusitvarko su pareigomis, nesupranta, kas yra universitetas.

Dabar susiduria du dalykai: komercinės rinkos vertybės ir vertybės, simbolizuojančios pilietinę visuomenę, – tai, kas sudaro demokratijos pagrindą. Viską užgožia pirmoji dalis ir dabar esanti vadovybė koncentruojasi tik į komerciją.

Antroji dalis, reiškianti, kad universitete yra ugdomas žmogus, pilietis, ugdomos jo moralinės savybės, yra svarbesnė. Techninių dalykų gali būti mokoma bet kurioje mokykloje ir siaurai. Universitetui reikalinga antroji funkcija ir ji yra svarbesnė už pirmąją. Bet kadangi pirmoji, tai yra komercinė veikla, duoda pinigus, tad mokslas yra orientuotas į verslą. Toks supratimas brendo nuo seno.

Pažiūrėkite, visi vadovai nuolat kalba tik apie universitetų autonomiją, nes tik autonomija trukdo kištis valstybei ir didina rektorių valdžią. Visiems svarbu turėti akademinę laisvę. Viršutiniame lygyje niekas nesupranta šios akademinės laisvės. Šiai dienai susiduria dvi visiškai skirtingos pasaulėžiūros: tiesos ieškojimas ir tiesos užgniaužimas. Kol kas laimi universiteto vadovybė. Šitas procesas vyko per visus 30 metų, tačiau dabar jis jau įgijo kraštutinę formą ir universitetą dabar reikia tiesiog gelbėti. Šioje vietoje atsiranda juoda skylė.

Tikras universitetas turi traukti visą šalį, jame ugdomos vertybės, lyderiai. Bet iš tikrųjų dabar jame yra ugdomi konformistai, išstumiami tie žmonės, kurie ieško tiesos, gali atskleisti tiesą ir ją skleisti. Dabar universitetui nereikalingi žmonės – piliečiai. Žmonės, kurie tokius ugdo, metami lauk iš universiteto.

G. JAKAVONIS: Visai neseniai turėjome pokalbį apie mediciną ir pasirodo, jog ligoninė yra ne pelno siekianti organizacija, bet vos tik pradeda kalbėti sveikatos ministras, jis kalba apie pelningas ir nepelningas ligonines, o ligonių reikalai, gydytojų atlyginimai niekam neįdomūs. Net tarybiniais laikais Vilniaus universiteto diplomas buvo vienintelis iš Lietuvos aukštųjų mokyklų galiojantis ir užsienyje. Kas atsitiko, kad ta aukštoji mokykla, kuria mes didžiavomės, dabar yra tokioje juodoje skylėje?

K. DUBNIKAS: Vyksta reforma, kuri prasidėjo beveik prieš 10 metų. Dabar ji sėkmingiausiai vyksta būtent Vilniaus universitete. Visiškai sutinku su Vytauto kalba apie universitetų suprekinimą, tik nesutinku su tuo, kad žmonės nesupranta, ką daro. Nereikia nuvertinti nei rektoriaus, nei administracijos, nei Tarybos narių, kurie susitaiko su persekiojimais arba juos tiesiogiai vykdo.

Universitetas turi visai kitą misiją – jis turi tapti globalaus pasaulio aukštojo mokslo dalimi, atsisaistyti nuo visų tradicijų, nuo valstybinių prievolių. Konkrečiai Vytautas Radžvilas trukdo visiems šitiems dalykams ir sąmoningai tai daro, vadinasi, susidoroti reikia. Juolab kad tai leidžia pati reformos dvasia, ideologija. Šia ideologija prisidengiant ir daromi tokie veiksmai. Ko čia nesuprasti? Paėmei ir išmetei žmogų iš universiteto, neįvertinęs jo nuopelnų ir pan.

Vyksta reforma ir aš norėčiau atkreipti dėmesį, kad ta reforma, kurią labai dažnai vadina „krepšeline reforma“, yra žymiai platesnio masto. Ji turi didesnių užduočių. Visos reformos esmė yra „pakirsti“ universitetą. Anksčiau ar vėliau reikėjo imtis universitetų, todėl pirmiausia reikia „imti“ pačius stipriausius. Taip buvo paimtas KTU. Pirmiausia reikia sugriauti universiteto bendruomenę. Kodėl tą reikia padaryti? Kad įvyktų tai, kas dabar vyksta: su žmonėmis gali susidoroti dėl politinių pažiūrų, o bendruomenė turi tylėti ir bijoti. Senatas turi būti paniekintas ta prasme, kad suprastų savo neįgalumą.

G. JAKAVONIS: Augom tarybiniais laikais, bet turėjom „smetoniškus“ mokytojus, dabar turim nepriklausomą Lietuvą, bet turim sovietmečio mentaliteto palikimą…

V. RUBAVIČIUS: Mes turim tam tikrą dalį sovietmečio, kuris labai gerai instituciškai pritiko prie globalizacijos ir prie eurointegracijos, prie visos tos ideologijos, kad viskas turi tarnauti rinkos interesams. Lietuvos sąlygomis įvyko tragedijos, nes viskas, kas buvo pritaikyta neoliberalios Vakarų visuomenės, čia buvo pritaikoma visuomenei, kuri neturėjo išsiugdžiusi jokių atsvarų, svertų, kultūrinių gebėjimų tas idėjas iš dalies „nukenksminti“. Buvo pritaikyta pačiu paprasčiausiu, brutaliausiu ir tarsi vieninteliu tinkamu būdu – mes buvome „permesti“ ir savų varovų išvaryti į tą rinką, kuri asocijavosi su Gariūnais. Bet buvo nutylima, kad Gariūnai ir visos kitos laisvos rinkos yra valdomos reketininkų ar STT pareigūnų, kurie ėmė duoklę.

Švietimo sistema labai aiškiai perėjo į naują būvį, kai buvo atsisakyta Meilės Lukšienės ir kitos labai aiškios programos. Atsisakyta, nes ji pasirodė ideologiškai nelabai tinkama, reikalavo švietime įtvirtintų principų, ir niekaip negalėjo sutapti su tuo vaizdiniu, kad viskas turi tarnauti rinkos interesams.

Toje programoje ideologija buvo aiški: kritiškas, plataus išsilavinimo, išauklėtas, su plačia kultūrine kryptimi žmogus pasirodė visiškai nereikalingas. Aukštoji mokykla perėjo per du veiksmus: tragikomiškumą ir tragediją. Tragikomiškumas – visų aukštųjų mokyklų universatizacija ir į tą universatizacijos vyksmą įsitraukė beveik visas akademinis elitas.

Visi aiškiai suvokė, kad Lietuvoje negali būti tiek universitetų, jeigu mes norime išlaikyti universiteto turinį ir supratimą, kas yra universitetas, kokia apimtimi jis gali egzistuoti. Dalis elito buvo prirašoma prie aukštųjų mokyklų, kad atitiktų reikalingos profesūros skaičių, mokslinius darbus ir t.t. Visi suprato, kad tai yra „feikas“, bet gerai apmokamas.

Atsirado labai daug pavadinimų, bet be turinio. Turinio ir negalėjo būti, nes Lietuvoje nėra tiek profesorių ir aukštojo mokslo dėstytojų, kad jie laiduotų turinį, nebuvo tiek programų, kurias buvo galima įdiegti ir kurios atitiktų visą universiteto apimtį. Buvo gal trys aukštosios mokyklos, daugiau nebuvo.

Kodėl tas universiteto vardas buvo pridėtas prie daugelio aukštųjų mokyklų? Nes buvo tikimasi iš valdžios deramo universitetinio finansavimo. Bet valdžia nutarė nefinansuoti, o leisti universitetams užsidirbti visus pinigus, todėl universitetai sąmoningai perėjo prie uždarbiavimo ir perėjo prie to modelio, kai universitetas tampa įmone, gaminančia tam tikrus „popierius“ ir pan. Kitaip tariant, ir švietimo sistema, ir aukštojo mokslo sistema tapo paslaugų tiekimo įstaigomis. Vadinasi paslaugos yra prekės, tuomet tu turi užsidirbti pinigus.

G. JAKAVONIS: Kodėl visa tai atsitiko, tarsi ir aišku. Ką dar būtų galima padaryti, kad Vilniaus universitetui būtų sugrąžintas geras vardas?

A. JUOZAITIS: Vilniaus universitetas pradžioje gimė kaip jėzuitų kolegija. Kadangi krašto galimybės augo, reikėjo kuo daugiau protingų kraštą valdančių žmonių. Todėl tas vadinamasis „universalus protas“ naudojamas lokaliai, jis neturi kažkur kitur pasklisti, o valdyti žemę. Jėzuitų ideologija – turi valdyti tai, kas tau duota, o Dievo duota ši žemė ir šie žmonės. Universitetas tai turi atlikti aukščiausiu lygiu.

Kas įdomiausia, kad ši tradicija yra išlikusi iki XX a., bet du pasauliniai karai ir ypač komunizmo ir fašizmo ideologijos viską sumaitojo. Kadangi mes perėjome šias girnas, universitetas turėjo būti surusintas. Šias girnas sustabdėme, bet vis tiek sovietizmas buvo įdiegtas, ypač per visuomeninius mokslus.

Šis neoliberalizmas visiškai naikina žmogų iki tokio lygio, kad jam tik pakaktų duonos ir žaidimų. Klausimas yra toks, ar grąžinsime universitetą jau ne Tautai, bet valstybei? Ar mes dar sugebėsime apginti tą universalaus proto naudojimą lokaliomis sąlygomis, kas mums duoda valstybę?

G. JAKAVONIS: Universiteto tradicijos griaunamos ir man tai siejasi su poetu Justinu Marcinkevičiumi, kuris taip pat jau pradėtas vadinti sovietmečio poetu. Kodėl viskas taip apsiverčia?

V. DAUJOTIS: Taip, sovietinėje Lietuvoje jį globojo valdžia, nes jai reikėjo patraukti tokią asmenybę į savo pusę. Tačiau jis išliko poetu. Jis nuėjo į Sąjūdį žinodamas, kad praras viską. Buvo rizika. Vienas dalykas yra eiti „plikam“, o visai kita eiti ir paaukoti viską, ką turi, dėl Lietuvos. Jis pirmas būtų atsidūręs naikinimo sąraše kaip nepatikimas asmuo. Žmogus, kuris turėjo viską – atsisako vardan Lietuvos. Tokių žmonių gali surasti tik vienetus.

Grįžtant prie universiteto, tai tas sukomercinimas… Pati idėja Vakaruose atlieka savo funkciją, bet Lietuvoje… Gerai yra pasakęs Arvydas Šliogeris, kad kiekvienas nacionalinis projektas virsta nacionaline afera. Kaip buvo sudarytos universitetų Tarybos, juk jų funkcija yra paskirti rektorių ir teikti jam paramą, o jei jis netinkamas, iškart Taryba keičiama. Pas mus labai lengva šią Tarybą sukorumpuoti. Vilniaus universitete ruošiami žmonės, kurie visuomet pritartų valdžiai, viskas yra griaunama, visi ryšiai su valstybe, su šeima.

Vilniaus universiteto statute nurodyta, jog Taryba gali nutraukti rektoriaus įgaliojimus, jei jis šiurkščiai pažeidžia savo darbo pareigas. Sunku įsivaizduoti šiurkštesnį pažeidimą, kai rektorius tvirtina fiktyvų konkursą. Juk akademinis personalas labai svarbus universitete. Akademinis personalas ir jo kokybė yra universiteto alfa ir omega. Jeigu bus puikūs specialistai, pinigai atplauks.

G. JAKAVONIS: Kas Lietuvos valdžioje gali trinktelėti kumščiu ir pasakyti „baikit šias nesąmones“. Juk nuo švietimo priklauso mūsų Tautos likimas. Galvoju, kas – švietimo ministrė, ministras pirmininkas, Seimo pirmininkas ar prezidentė gali padaryti tvarką, kai matoma, jog tikrai yra absurdas. Visi mato, bet visi kažkodėl tyli.

K. DUBNIKAS: Čia yra labai rimta problema. Kai Vytautas Radžvilas davė interviu apie visą istoriją, kuri yra ne tik universiteto, bet ir visos Lietuvos istorija, jis teisingai pasakė, kad čia jau seniai nėra kova dėl darbo vietų.

Vadinasi, ta kova yra tarp tos ideologijos ir tarp tos politikos, kuri yra vykdoma kaip neoliberalistinė ir konkrečiai griaunanti universitetą. Iš tikrųjų Vytautas stojo į labai didelę kovą, tai yra labai drąsus žingsnis. Toks veikimas, akivaizdu, jam yra pavojingas, todėl visiškai realu, kad jis bus išmestas iš universiteto. Bet kova nebus baigta.

Tai yra tik laiko klausimas, ar vis dėlto prabus akademinė bendruomenė ir, kalbant šiek tiek plačiau, ar pakils tokia galia, kuri privers nevaidinti stručio apsimetant, kad nieko čia nevyksta. Kodėl niekas nedaro jokių žingsnių? Nes jie skaičiuoja kitaip. Tiesiog neapsimoka.

V. Radžvilo išmetimas iš universiteto yra visų geidžiamas. Kodėl neatsiranda žmonių Seime, kurie sustabdytų visa tai? Aš manau, kad gali atsirasti, bet galbūt reikėtų padrąsinti Švietimo ir mokslo komitetą. Seimas yra Vilniaus universiteto steigėjas. Švietimo ir mokslo komitete yra svarstomi gan konkretūs klausimai, ne šiaip susiję su švietimu ar mokslu, bet ir dėl universitetų veikimo.

Prisimenu, kaip buvo svarstomas LEU klausimas, kai studentai buvo priimti į neakredituotas studijų programas, ir buvo tikimasi, kad tos programos bus greitai akredituotos. Procesas užtruko ir buvo didelis, rimtas svarstymas. Galima palyginti su tuo, kas dabar vyksta Vilniaus universitete. Turiu omenyje ne tik konkretų konkurso į profesoriaus pareigas atvejį, bet bendrai vykdomą dabartinio Vilniaus universiteto rektoriaus reformą, kurios pagrindinis tikslas yra sugriauti akademinę bendruomenę. Visi viską žino, visi viską supranta, bet tuo pačiu žmonės iš tikrųjų bijo. Baimė yra begalinė, nes yra rizika prarasti darbo vietas.

G. JAKAVONIS: Vis prisimenu Varėną, kurią valdo liberalai. Per Vytauto Radžvilo knygos pristatymą, kuris vyko viešojoje bibliotekoje, buvo prisirinkę jaunųjų liberalų. Jie trukdė Radžvilui kalbėti, neva šis yra ribotas, o štai jie yra pasaulio žmonės. Neišlaikiau ir pasakiau, kad aš atėjau paklausyti ne jų, o V. Radžvilo kalbos. Manau, užaugo karta, kuri yra užsikrėtusi tomis liberaliomis idėjomis. Žvelgiant į šią situaciją, atrodo, kad esame ant didelių įvykių slenksčio. Kas turi atsitikti, kad mes atsigautumėme kaip Tauta, kad tas universitetas būtų kaip universitetas?

V. RUBAVIČIUS: Kas žino, kas turi atsitikti. Gal Dievo pirštas turi bakstelėti, kad daugeliui prašviesėtų smegenys, nes reikalinga neeilinė sutelktis suvokiant, kad tu esi Tautos žmogus, kad lietuvybė yra svarbi, kad lietuvybė yra valstybinis reikalas, kad tu esi valstybinės Tautos narys, kad valstybinė Tauta yra istorijos subjektas, kad valstybinės tautos turi istoriją ir valstybinės Tautos narys gali atlikti istorinius darbus. Daugelį dalykų reikia suvokti. Mūsų tėvai ir seneliai tą tautiškumą suvokė kaip šventą ryšį su daug didesne bendruomene. Jie šventa laikė ir lietuvių kalbą, knygą, raštą, daug kovojo, prieš paimdami vartyti knygą plaudavo rankas, o valstybė irgi buvo be galo svarbi. Dabar mes perėjome į tokį istorijos tarpsnį, kai yra aiškinama, jog valstybė yra nereikalinga, čia yra nacionalizmo „bacilų“ skleidimas, visus tautiškumus reikia išmesti į istorijos šiukšlyną ir reikia pereiti į europietiškumo lygmenį. Suvokiame tuštybę, kuri yra pavojinga pačiai Vakarų civilizacijai, nes ji taip pat yra įėjusi į savinaikos tarpsnį. Klausimas, ar kai kurios valstybės ir politiniai elitai dar prisivers susimąstyti. Aš kalbu tik apie susimąstymą, nes tų būdų, ką reikėtų daryti, vienu ypu nelabai pasiūlysi.

Pažiūrėkime, kas vyko mūsų švietimo sistemoje per porą dešimtmečių, kai išsilaisvinome iš sovietų okupacijos. Pagal visus duomenis, kuriuos pateikinėja Eurostatas ir kt., mūsų švietimo kokybė nuo sovietmečio blogėja, tačiau mes nepaliaujamai vykdėme reformas, kurios turi gerinti švietimo kokybę. Kas čia yra? Tas klausimas, kai pasižiūri į duomenų kreives ir į išleistus pinigus reformoms, yra akivaizdus politinis klausimas. Kodėl jis yra nesprendžiamas iki šiol? Vadinasi, jis yra labai tinkamas šiai sistemai, taip ir turi būti. Nes išsilavinęs žmogus yra nereikalingas, vietinei rinkai jis yra nereikalingas, mes tą pamatome iš minimalaus darbo užmokesčio, kuris yra mokamas daugeliui piliečių.

Kad žmogus būtų dar labiau tinkamas visoms funkcijoms atlikti ir tam menkam atlyginimui, jis neturi turėti plataus humanitarinio išsilavinimo, nes humanitarinis išsilavinimas ir kultūrinis pasaulio pažinimas kelia žmogaus savivertę, žmogus jaučiasi pažemintas, gyvendamas tokioje aplinkoje. Todėl aukštosios mokyklos dabar akivaizdžiai humanitarinius mokslus stumia į paraštes ir mažina jų apimtis. Juk humanitariniai mokslai nieko neuždirba. Mes turime sistemą, kurioje viskas turi būti pamatuota tam tikrais skaičiukais. Lietuviai yra įgudę skaičiukų kūrėjai. Turime žmones, kurie prisitaiko, turime aukštojo mokslo įmones, kurios teikia tik paslaugas, kurių pagrindinis tikslas ir keliama misija – kuo daugiau prisitraukti užsienio studentų.

A. JUOZAITIS: Iš tikrųjų šiuo atveju prezidentė atliko savo vaidmenį tvirtindama dvi ministres – kultūros ir švietimo ir mokslo. Daugybė atvejų susideda į tą galią tvirtinant ministrus. Turi būti ši administracinė jėga naudojama valstybės labui. Reikia piketuoti, bet kas eis į piketą? Išeina tik pensininkai, bet ar eis studentai – nežinau. Reikėtų kreiptis į studentų sąžinę.

V. DAUJOTIS: 200 studentų pasirašė kreipimąsi, kad būtų neliečiamas V.Radžvilas, kad būtų paliktas. Ar rasit bent vieną profesorių Lietuvoje, kurį gintų 200 studentų?

G. JAKAVONIS: Arvydas sako, kad prezidentė turi reaguoti tvirtindama ministrus…

V. DAUJOTIS: Nemanau, kad administracija padės. Tauta tyli, bet turi prasidėti mitingai, piketai. Jeigu, pavyzdžiui, ateitų prie Seimo 10 tūkst. studentų, galiu garantuoti, kad tuo pačiu momentu politikai pradėtų spręsti, nes jie bijo. Viską išgirstų ir ieškotų būdų, kaip viską sutvarkyti. Ir pradėtų, ir spręstų taip, kaip reikia. Seimas dabar žiūri į mūsų Tautą kaip į didelį uabą ir jo pagrindinis darbas – patvirtinti biudžetą, uabo darbo planą. Visi kiti dalykai – antraeiliai.

K. DUBNIKAS: Reikia suprasti, kad čia interesai yra labai stiprūs. Ši reforma ir žaidimas buvo vykdomas tam, kad atsirastų laisvi LEU pastatai. Buvo nežiūrima į tai, kad yra netinkamai rengiami mokytojai, bet visiškai nieko nedaroma matant, kad finansavimas eina visai ne ten. Juk tik 10 proc. baigusių pedagoginį universitetą eina į mokyklas.