Birželio 28 d. Vyriausybė pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) rengtai išvadai dėl Seimo narių Astos Kubilienės ir Remigijaus Žemaitaičio Seime registruoto projekto, kuriuo siūloma aiškiau reglamentuoti, kokiais atvejais žmogus turi būti gaivinamas, o kada gaivinimą būtų galima nutraukti.
Išvadoje siūloma pritarti Seimo narių pasiūlymui reglamentavimą keisti taip, kad atsižvelgus į bendrą paciento sveikatos būklę, kai jis išreiškia norą nebūti gaivinamu ir gydytojų konsiliumas patvirtina, kad paciento gaivinimas būtų beviltiškas, jog būtų galima leisti žmogui numirti.
Jei galutinai tokiam siūlymui būtų pritarta, medikams būtų leista nepradėti ar nutraukti paciento gaivinimą, jei yra gydytojų konsiliumo sprendimas. Tokį sprendimą būtų galima priimti, kai dėl objektyvių žmogaus organų sistemų negrįžtamo pažeidimo požymių, paciento gaivinimas prilygtų beviltiškam gaivinimui. Gydytojų konsiliume turėtų dalyvauti bent vienas gydytojas anesteziologas-reanimatologas, o gydytojų konsiliumo priimtam sprendimui turėtų pritarti pats pacientas arba jo atstovas pagal įstatymą.
Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, medikai privalo gaivinti pacientą bet kokiu atveju, neatsižvelgiant į ligos priežastis ir galimą baigtį. Gaivinimą nutraukti galima tik tuomet, kai yra akivaizdūs mirties požymiai ir nebėra galimybės pacientą atgaivinti.
Manau, kad toks sprendimas yra teisingas. Kas iš to, kad žmogų atgaivina. o jis, pasikankinęs po poros savaičių miršta
Spręsčiau pagal tai, ar gaivinimas teikia vilties, jog vėl prisikels visaverčiam gyvenimui. Ar atgaivintasis gyvens (beveik) visavertį savo amžiaus žmogaus gyvenimą, ar lyg naujagimis gulės prižiūrimas ir kankinsis lovoje gal ne vienerius metus, o tie metai jam bus lyg bausmė, nes net pati rūpestingiausia mylinčių žmonių globa jam nemažins kančių.
Jei gaivinimas nepastatys jo ant kojų, jei gydymas pavers jį bandomuoju triušiu, nematau tame „gailestingume” ištikimybės Hipokrato priesaikai. Tai ne humaniškumas, tai ŽIAURUMAS.
Maža to – metų metus visą parą trunkanti globa gali skaudžiai atsiliepti jį slaugiusių artimųjų sveikatai ir darbingumui.
Viena aplinkybė kelia abejonių: jei ant šio žmogaus rankų yra kitas, jo globos reikalingas asmuo? Gal pabandžius – o gal įvyks stebuklas, ir tas, jo globos reikalingas neliks niekam nereikalingu našlaičiu?
Ne taip jau retai gaivinamas žmogus be sąmonės būna – kaip tada su tuo nuomonės pareiškimu?