„Šakiečiai mėgsta sakyti biskį, mažu: „Biskį padalyvausiu“, „Mažu atvyksiu“, o iš to biskį – būna ir visas dvi dienas skiria pratyboms,“ – pokalbį pradeda Dariaus ir Girėno rinktinės 205-osios lengvosios pėstininkų kuopos vadė vyr. ltn. Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė, apžvelgdama savo kuopos karius, susirinkusius į ginklo valdymo testo pratybas. Kuopos vadė siekia ambicingo plano: metų eigoje pasiryžusi rengti daug įdomių pratybų ir taip skleisti žinią apie kuopą aplinkiniuose rajonuose, sudominti vietos jaunimą, kad kuopos karių savanorių skaičius didėtų.
Savanoriai – „verdantis katilas“
Kaišiadorietė vyr. ltn. Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė Šakiuose įsikūrusios kuopos vadės pareigas eina nuo praėjusių metų rudens. Tai ketvirtoji karininkės tarnybos vieta, tačiau ji tvirtina, jog patirties pirmojoje tarnybos vietoje – Dainavos rinktinėje, vadovaujant būriui, nepamirš, matyt, niekada: „Ne tik dėl to, kad pirmoji tarnybos vieta – svarbiausias įvykis kiekvieno žmogaus profesinio gyvenimo kelyje, bet ir todėl, kad patirtis, kurią įgijau dirbdama su kariais savanoriais labai gelbsti ir šiandien“. Kuopos vadė pripažįsta, jog kariai savanoriai, lyginant su profesinės tarnybos kariais, turi mažiau patirties, bet tai netrukdo jiems pasiekti puikių rezultatų. „Tai ypač stebina, kuomet tenka pripažinti, jog nepaisant pasitaikančių aprūpinimo nesklandumų savanorių kuopos kariai užduotis geba įvykdyti kitomis priemonės, išradingai.“
Elmyra dažnai pabrėžia, kad tarnauti su savanoriais yra ir nenuobodu, ir iššūkis. „Šie žmonės yra labai motyvuoti, iniciatyvūs, kūrybingi. Visi skirtingų profesijų, su savitu požiūriu į gyvenimą, tarsi „verdantis katilas“: medikai, paramedikai, pasieniečiai, gaisrininkai, policininkai, taip pat krepšininkai, kitų sporto šakų atstovai, plaukimo treneriai, jūreiviai, apsaugos darbuotojai, tolimųjų reisų vairuotojai, bibliotekininkai, mokytojai, darželio auklėtojai, vaikus auginančios mamos, ūkininkai, pardavėjai, studentai. Mūsų kuopoje, net 10 emigrantų, tačiau jie į kuopos pratybas Lietuvoje – atvyksta!“
Jei pratybose man įdomu, tai bus ko išmokti ir mano kariams
„Vadovauti 205–ajai kuopai buvau paskirta pernai, rugpjūčio viduryje, bet realiai pareigas perėmiau rugsėjo pabaigoje ir beveik iš karto, tarsi simboliniame starte „su griausmu“ surengiau lauko taktikos pratybas „Piktas Šernas-2017“, – pasakoja kuopos vadė, – į Šakius pirmą kartą atskrido „juodieji sakalai“ („Warangels“), priklausantys NATO pajėgoms. Tuo pat metu mano kuopos kariai savanoriai turėjo galimybę infiltruotis į operacijų rajoną sraigtasparnių UH-60 (BLACK HAWK) pagalba. Kariai savanoriai turi turėti galimybę treniruotis įvairiapusiškai, t. y. kartu su kitais NATO aljanso kariais. Vos pradėjusi įsivažiuoti naujoje tarnybos vietoje pastebėjau, kad pas mus tarnauti atėjo daug jaunimo. Tai mane džiugina ir rodo, kad judu tinkama linkme. Kartą, po vienų pratybų prie manęs priėjo keletas karių ir pasakė: „Tamsta, per šias kelias dienas sužinojau ir išmokau daugiau nei per 2 metus tarnybos“. Tokie karių atsiliepimai man yra geriausia padėka.“
E. Baljanaitė-Stanevičienė sako, kad pratybas stengiasi organizuoti tokias, kad ir jai pačiai būtų naudinga, įdomu: „Jeigu įdomu man, tai tikrai bus ką sužinoti ir išmokti kariams. Suprantama, į kuopą atėjus jauniems kariams – tenka atnaujinti individualius įgūdžius. Suprantama, būtina tobulinti ir kolektyvinius įgūdžius, nes kuopoje pasikeitė skyrių sudėtis – reikia bendros patirties… Bet tai jau kitas lygmuo, prie visko prieisime. Svarbiausia, kad kariai noriai lankytųsi ir patys stengtųsi daugiau sužinoti ir išmokti.“
Kiekvienų mokymų metu kuopos vadė pati veda kariams valandos trukmės paskaitas pilietinio pasipriešinimo tema, kurių metu nagrinėja daug sričių: kaip atskirti tikrą informaciją nuo propagandos, kaip agresorius veikia hibridinio karo metu ir kt. „Tokių paskaitų tikslas, kad atėjus X valandai mano kariai gebėtų apginti save, savo šeimą ir savo kraštą,“ – pasakoja Elmyra.
Naujos vadės kabinete – bokso pirštinės
Kuopos vadės kabinete akį trauka neįprasta detalė: bokso pirštinės. Jas Elmyrai padovanojo Karo akademijos bokso treneris Zinovijus Gricko, po paskutinės jos kovos. Studijuodama karybą, karių bokso turnyruose, savo svorio kategorijoje Elmyra skynė pergalių laurus, o vėliau, jau baigusi mokslus, Lietuvos suaugusiųjų bokso čempionate yra iškovojusi ne vieną medalį.
Šiandien su Elmyros apdovanojimais namuose žaidžia jos pusantrų metų sūnus, o karininkė prisipažįsta, kad žiūrėdama į tuos medalius, prisimena buvusiais kovas, nuo kurių ir dabar „tiesiog užgniaužia kvapą: boksas – nerealus sportas, tarsi žaidimas šachmatais. Tai yra kūryba, ne vien sportas – „duok į veidą“. Tai didžiulis krūvis ir kūnui, ir protui, kuomet vienu metu turi suderinti strategiją, sukontroliuoti kūną ir atlikti „ėjimą“.
Savo tarnybą kuopos vadė myli ir brangina. „Atsiminus žinomą posakį, jog karininko duona – tai gyvenimo būdas, norėčiau pabrėžti, kad toks gyvenimas man labai patinka. Gyvenu pilna širdimi! Džiaugiuosi, kai mylimas vyras – auksinės kantrybės ir geležinio, žemaitiško užsispyrimo žmogus – motyvuoja siekti karjeros. Jam tikrai nelengva, nes namuose būnu nedažnai, jeigu savaitgalis laisvas – tai jau šventė. Neverkšlenu, juolab, kad nuo mažų dienų žinojau, jog būsiu karininkė. Net tėvai per daug nesistebėjo, kai stojau į Karo akademiją, tik mama gal kiek abejojo ir jaudinosi ar tikrai pavyks praeiti atranką. Mano mama lietuvė, tėtis – armėnas. Armėnai, kaip ir lietuviai, nuolat siekė laisvės. Senelis buvo karininkas, todėl man į kraują įaugęs pareigos jausmas ginti savo šalį. Manau, kad ginti valstybę galima ne tik tarnaujant kariuomenėje: vieni rašo straipsnius, kiti stengiasi būti dorais piliečiais, treti padeda našlaičiams, arba su meile ir atsakomybe augina savo pačių vaikus… Kiekvienas, kuris turi ambicijų būti profesionalu savo srityje, turėtų rūpintis ne tik savo šeima ir jos gerove, bet ir kitais savo valstybės piliečiais“, – įsitikinusi E. Baljanaitė-Stanevičienė.
Karius ragina pranokti save
„Pavasarį Šakiuose ir Jurbarke vėl rengėme nemažas pratybas, kurių tikslas buvo ne tik karių infiltracija ir eksfiltracija operacijų rajonuose, bet ir sužeistųjų evakuacija arba pagalbos jiems suteikimas, – vyr. ltn. E. Baljanaitė-Stanevičienė šiomis pratybomis siekė nemažai: motyvuoti kuopos karius demonstruojant jiems bendradarbiavimo pavyzdžius su manevriniais kariuomenės padaliniais ir verbuoti naujokus, – juk įdomiomis pratybomis paskleidžiame žinią aplinkiniuose rajonuose, sukeliame didesnį jaunimo susidomėjimą ir galime pritraukti jaunų, motyvuotų karių savo kuopai.“
Energingosios kuopos vadės troškimas – suburti stiprų kuopos branduolį, kad kuopa gyvuotų bei klestėtų ilgus metus. „Gyvenimas čia turi virti! Nuolat motyvuoju karius būti geriausia savo pačių versija. Raginu pranokti save. Gyvename čia ir dabar, o ne rytoj. Ką renkiesi? Kiek įdėsi, tiek gyvenimas grąžins“, – neabejoja E. Baljanaitė-Stanevičienė.
Atsisveikindama kuopos vadė nuveža į Šakių rajone, Lekėčių miškuose esančias Valkų kalvas – buvusią pagrindinę Tauro apygardos partizanų vadavietę. Iki 1945 m. šioje vietoje telkėsi apie 100 partizanų, vadovaujamų kapitono Jurgio Valčio-Tundros. Tų pačių metų gegužės 12 d., kalvas apsupus apie 250 sovietų armijos karių, užvirė įnirtingos kautynės, kurių metu čia galvas padėjo 52 partizanai. Šiandien čia dar matyti išlikę bunkerio kontūrai, tranšėjos, kulkosvaidžių lizdai. Kasmet gegužę, šioje vietoje aukojamos mišios už partizanus, šaunamos salvės žuvusiesiems pagerbti. Žiemą vasarą ant kadaise buvusio bunkerio kontūrų žaliuoja rūtos. „Šakiai turi ne vieną tokį istorinį perlą, Valkų miškuose yra dar keli bunkeriai“, – kviesdama pažinti Šakių kraštą pasakoja E. Baljanaitė-Stanevičienė.
