Naujausių filmų apie Lietuvos gamtą, sukurtų per pastaruosius trejus metus, autoriai kviečiami dalyvauti konkurse Petro Abukevičiaus premijai gauti. Darbus ir paraiškas pateikti galima iki spalio 1 d.
Šią premiją 1998 m. įsteigė Aplinkos ir Kultūros ministerijos bei Lietuvos televizija žymiam režisieriui ir operatoriui, gyvosios gamtos dainiui Petrui Abukevičiui atminti ir siekiant skatinti kino kūrėjus tęsti jo tradicijas.
Premija skiriama kas dvejus metus (lyginiais metais) video ar kino filmo apie Lietuvos gamtą ir gamtos apsaugą kūrėjams ir jų kūrybinei grupei. Premijos dydis – 5000 eurų. Vertinimo kriterijus ir premijos skyrimo tvarką numato jos nuostatai.
Pretendentus gali siūlyti fiziniai ir juridiniai asmenys. Pasiūlymai teikiami LRT televizijai (S. Konarskio g. 49, Vilnius). Kartu reikia pateikti filmo anotaciją, kūrybinės grupės narių sąrašą ir dvi filmo kopijas DVD formatu. Video ar kino filmo trukmė – ne mažiau kaip 10 minučių.
Filmuojant privalu laikytis bioetikos reikalavimų, jeigu filmuojami saugomi gyvūnai jų veisimosi vietose, prie lizdų. Tam turi būti gautas Aplinkos apsaugos agentūros leidimas. Išsamesnės informacijos galima teirautis tel. 8~706 63547 arba el. paštu selemonas.paltanavicius@am.lt.
Praėjusį kartą Petro Abukevičiaus premija buvo teikta 2016 m. Ją pelnė Dalia Juočerytė, Rimantas Baltruška, Egidijus Povilaitis ir kt. už filmą „Didžioji paukščių paslaptis“.
Ir žvėrims širdelę sopa!
Pavyzdžiai:
Abukausko filmų pagrindinė veikėja panelė Nida taip lepinta zoologijos sodo lankytojų dėmesio, kad įprato elgtis kaip teatro prima.
Gal 1975 atvykome su sūnumi į sodą, matome, prie vieno iš greta stovinčių dviejų narvų net keliomis eilėmis būriuojasi, klega žmonės. Prieiname – ogi ten Nida šlovės spinduliuose maudosi, rodo, ką moka, ir vis po skanėstą pelno.
Kadangi arčiau prieiti, kad ir sūnus ją matytų, nebuvo galimybių, atkreipiau dėmesį į narvą greta. Jo gyventoju niekas nesidomėjo. Tad jis visas susigūžęs ir liūdnas tūno savo guolyje, o jo taip žmogiškai skausmingas žvilgsnis nukreiptas į besilinksminančią Nidą.
Pabandžiau jį kalbinti – jokio dėmesio, akys į Nidą. Teko ilgai ir kantriai kalbinti, kol jis patikėjo, jog tikrai JĮ, o ne Nidą kalbina, jog neapgauna. Tada dar nedrąsiai iš guolio išlindo, priėjo. Kiek dar pakalbintas truputį įsidrąsino ir galiausiai visai pralinksmėjo – juo domimasi! Gaila, nežinojau, kaip jį kalbinti, ką jis supranta bei moka, kad ir pats gautų pasirodyti, jog ir jis talentingas! Ir šalia nebuvo, kas jį geriau pažįsta, kad patartų…
Kitą kartą sode apsilankius buvo nepaprastai karšta diena, tad ir žvėrys aptingę, išvarginti karščio, į negausius lankytojus visai nereagavo. Išgirdome iš toli atsklindant kažkokį keistą įkyrų triukšmą. Nuėjome jo link.
Priėjome paukščių narvus. Dėl plieskusio karščio šiame sodo gale buvo visai tuščia ir net ir paukščiams nuobodu. Šie nuleipę, vos kabo ant savo laktų, strypų… Vieniems lyg ir šiek tiek lengviau būtų – ant jų laktos krito medžio šešėlis, bet… čia, įsikibęs kaimyninio narvo pertvaros strypo, gražuolis ?sekretorius, į juos atsigręžęs, tiesiai nelaimėliams į ausis visu garsumu rėžė savo ugningą kalbą!
Atrodė, jog jo kaimynai tuoj pradės alpti ir kristi nuo laktos, neatlaikę tų decibelų. Bandžiau jo kaimynus nuvilioti į priešingą narvo pusę, tačiau nesisekė. Vaizdas liūdnas, bet nieko negali padėti – saulė tiesiog siautėja danguje, o kaimynas neužčiaupiamai rėkia.
Kažką pratariau sūnui, ir, kaimynų laimei, gerklingasis oratorius tai išgirdo. Kad būtų kas matęs, kaip jis apsidžiaugė! Pagaliau nauja auditorija, kuri, gal būt, jį išklausys ir įvertis! Jis tuoj paliko „nedėkingus” kaimynus, perskrido prie mudviejų ir rėžė džiaugsmo kupiną sveikinamąją kalbą! Galiausiai ir mudu neatlaikėme…
Deja, tada nešovė į galvą visa tai papasakoti meškutės Nidos „prodiuseriui”.