Birželio 13 d. patvirtintos Vilniaus universiteto (VU) pedagogikos studijų programos „Vaikystės pedagogika“ ir „Gamtamokslinis ugdymas“. Stojantieji į bakalauro studijas jas jau gali rinktis Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) informacinėje sistemoje.
Studijuosiantys vaikystės pedagogiką galės rinktis iš dviejų specializacijų: ikimokyklinio ir pradinio ugdymo.
Programoje bus integruojamos ir plėtojamos naujausios tarpdalykinės (pedagogikos, psichologijos, švietimo antropologijos, filosofijos, sociologijos ir kt.) vaikystės fenomeno tyrimų ir ugdymo praktikos idėjos.
Studijuosiantys gamtamokslinį ugdymą galės rinktis chemijos, fizikos arba biologijos dalykinę specializaciją. Studijų programa grindžiama platesniu integruoto mokymo metodologijos taikymu, siekiant parengti fizikos, chemijos ir biologijos mokytojus, išmanančius mokomąjį dalyką kaip unikalią ugdymo įvairovę, teikiančią galimybes atsižvelgti į kiekvieno mokinio gebėjimus ir mokymosi potencialą.
„Lietuvoje šiuo metu itin trūksta gamtos mokslų ir pradinių klasių mokytojų. Be to, šios profesijos žmogus turi ne tik būti itin lankstus, sugebėti prisiderinti prie sparčiai besikeičiančios visuomenės, bet ir turėti tvirtas pagrindines žinias bei išmanyti įvairius paveikius mokymo metodus. Todėl rengiant pedagogus mūsų prioritetas bus studijų kokybės užtikrinimas ir naujausios tarptautinės mokslinės praktikos diegimas“, – teigia VU studijų prorektorius doc. Valdas Jaskūnas.
Visų naujųjų pedagogikos programų dalykai bus grįsti į vaiką orientuotų ugdymo metodikų diegimu, skaitmeninio raštingumo ir informatinio mąstymo ugdymu ir įvairių ugdymo aplinkų kūrimu ir panaudojimu (STEM centras, laboratorijos, muziejai ir t. t.).
Be to, šias programas bus patogu rinktis studentams, šiuo metu panašias studijų programas studijuojantiems kitose aukštosiose mokyklose – nuo šio pavasario VU Senatas priėmė nutarimą, kuris leidžia lanksčiau geriausiems studentams iš visų Lietuvos aukštųjų mokyklų pereiti studijuoti į VU.
Į vaikystės pedagogikos studijų programą šiemet planuojama priimti apie 50 studentų, į gamtamokslinio ugdymo – šiek tiek mažiau.
Ateityje VU planuojama rengti ir kitas pedagogų ugdymo programas: matematinio ir informatinio ugdymo (su matematikos ir informatikos mokymo specializacijomis ir neformalaus ugdymo moduliu), humanitarinio ugdymo (kuri apimtų lietuvių kalbą ir literatūrą, filosofiją, etiką, retoriką) ir socialinio ugdymo (integruota programa, apimanti istoriją, socialinę geografiją, ekonomiką, teisę ir pilietinį ugdymą). Taip pat numatomos dvi jungtinės programos – muzikos ir scenos menų ugdymo (drauge su Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir dailės ir technologijų ugdymo (su VU Šiaulių akademija ir Vilniaus dailės akademija).
Kas VU įgyvendins minėtas Pedagogikos studijų programas,- jeigu tai darys neoliberalios pakraipos dėstytojai,lektoriai,profesoriai,turėsime suluošintus mokytojus,o ateity mokyklose nebus diegiama patriotizmo ir tautinės idėjos.Tad, kokia bus akademinė bendruomenė,tokius turėsim ir mokytojus bei ateities jaunąją kartą.
Kad kitokių Vilniaus universitete kaip ir nėra. Liberalizmas mūwų svarbiausioje Alma Mater tyri itin tvirtas šaknis, kurios su dėstytojų kartų kaita tik stipėja. Jei dar ir liko kitokių pažiūrų žmonių, tai jų galima rasti nebent garbaus amžiaus profesūros tarpe. Jaunesnės dėstytojų kartos, kaip ir studentija iš esmės išskirtinai liberali.
VDU, buvusiame LEU universitete buvo santykinai (lyginant su VU) stipresnė tautinė ir kairioji savimonė. O VU kairuoliškų pažiūrų galima rasti nebent Filosofijos fakulteto sociologų tarpe (nors ir jų tarpe pakanka neoliberalų), o visur kitur dominuoja didžia dalimi net ne nuosaikusis liberalizmas, o grynas neoliberalizmas bei globalizmas. Pažiūrėkit, kaip VU dėstytojai priešinasi profsąjungų atsiradimui (silpnokos jų užuomazgos yra nebent tik tame pat Filosofijos fakultete bei Bibliotekos darbuotojų tarpe), o rinkimai į Darbo tarybas iš viso sulaukė didelio VU akademinių darbuotojų pasipriešinimo “kairiųjų išmislas, primetamos profsąjungos, kam jų reikia”. Taigi.
Paviršutiniškai žiūrint – labai ūkiškas sprendimas: VU parengs giliau bei plačiau kalbotyros ir kalbos mokslais kaustytus mokytojus, todėl tie, kas neras sau darbo kaipo mokslininkai, galės mokytojauti ir daugiau, įdomesnių žinių moksleiviams duoti.
Tačiau, turint galvoje, jog VU nebeturi tokio lygio, kaip prieš pusamžį dėsčiusieji lietuvių, lotynų, senąją graikų, užsienio kalbų katedrų kalbotyrininkai (ANAIS laikais mums įskiepiję, kokia pasaulinio masto vertybė yra LK!); į kokią „pažangą” įklampinti Lietuvoje kalbos mokslai; turint galvoje, kad dabar net VU absolventams sukalta į galvas, jog nebesvarbu valyti svetimas apnašas nuo lietuvių kalbos bei neleisti jai naujomis apželti; nebesvarbu saugoti jos statusą; nebesvarbu dar giliau tyrinėti, studijuoti ir tobulinti lietuvių kalbą; matant ir girdint, kad net lituanistai geba dėstyti mintis žargoniniais perlais ir svetimomis sakinių konstrukcijomis, kyla abejonių, ar nuo to galo imamasi spręsti mokytojų rengimo klausimus, ar nebus dar giliau įklampota.
Išeitų, kad VU parengti mokytojai bus nemylintys lietuvių kalbos, VDU mokytojai būtinai bus persiėmę Vytauto dvasia – tarnauti Lenkijai. Tad ar ne tam ir buvo išdraskytas LEU, kad Lietuvos vardo net universitetų pavadinime nebeliktų. Kokios čia šalies strateginiai uždaviniai yra vykdomi – turbūt, aiškinti nebereikia. Taigi draskoma lietuvybė viduryje baltos dienos ir tyla… Štai kokiais politiniais laikais gyvenama Lietuvoje…
Ar tik Aleksandravičiaus su Nerijumi Šepečiu „Prisikėlimo ekspresas” nebus tai progai skirtas – abu istorikai moko, kokia turi būti kalba (žinoma, ji turi pažangėti vakarietiškų originalų kryptimi!)