Ant apskrito stalo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijoje – Jono Avyžiaus romanas „Chameleono spalvos“. Vienas tekstas ir trys nesusišnekantys skaitytojai – Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus darbuotojai: Ginas Dabašinskas, Vilija Baublytė ir Arūnas Brazauskas. Jie neturi bendros nuomonės nei dėl skaitymo motyvų, nei dėl knygos vertės.
G. Dabašinskui raktas į J. Avyžiaus kūrybą yra privačiame pokalbyje išsakyta rašytojo frazė: „Aš esu konservatorius.“ (J. Avyžius – LSSR valstybinės, SSRS Lenino premijų laureatas, 1996–1999 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, priklausęs Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) frakcijai.) G. Dabašinskas mano, kad konservatizmo persmelkta tiek J. Avyžiaus kūryba, tiek asmeninis gyvenimas. Knygos tekstą jis vadina „absoliučiu kartonu“, tai sovietinio konservatizmo pavyzdys. Romano dialogus būtų labai sunku įgarsinti, gyvai suvaidinti net ir labai talentingam aktoriui.
A. Brazauskui atrodo, kad tie gremėzdiški dialogai – savotiškas socialistinis realizmas: žmonės taip nešneka, tačiau galbūt galėtų panašiai kalbėti, jei daugiau dėmesio skirtų savo raiškai. Vis dėlto, jei rašytojui būtų galima patarti, kaip perrašyti romaną, tekstą būtų galima pagerinti dialogus verčiant minčių atpasakojimais ir kitokiais būdais trumpinant tiesioginę kalbą.
V. Baublytė skaitydama negalėjo atsikratyti įspūdžio, kad veikėjų, ypač moterų, atgrasūs, groteskiški bruožai nebuvo rašytojo tikslas. Jai atrodo, kad groteskas gimė autoriui nepavykus atrasti adekvataus žodyno to meto miestiečio gyvenimui – kūrybai, bučiai, jausmams. Visai kitą įspūdį palieka garsiausias J. Avyžiaus kūrinys „Sodybų tuštėjimo metas“, kuriame kaimo žmonių jausmai, dialogai ir poelgiai artimi, suprantami ir tiesiog žmogiški.
Kad J. Avyžiui geriausiai sekėsi rašyti apie kaimą, gana vieningai sutaria visi „Knyginyčios“ diskusijos dalyviai. „Nežinia, koks būtų Avyžius Paryžiuj, bet Avyžius, iš po šiaudinės pastogės atvykęs į miestą, jaučiasi patekęs į visiškai kitą pasaulį, kur žmonės ir kitaip jaučia, ir kitaip mato, ir kitaip bendrauja“, – mano V. Baublytė.
G. Dabašinskas primena rašytojo karjerą: elitinis „Tiesos“ žurnalistas, paskui elitinis rašytojas. Aukštas statusas leido – partinės valdžios prašytam ar neprašytam – imtis kultūrinės inteligentijos portretų.
Net jeigu romano kūrimas buvo komunistinės vadovybės rašytojui išsakyto ar užuominomis išreikšto užsakymo vykdymas – pozityviai aprašyti sovietinį kūrybinį inteligentą, J. Avyžiui pavyko priešingai: ilgai nespausdintas romanas uždaruose svarstymuose buvo įvertintas kaip juodinantis tarybinę inteligentiją.
G. Dabašinskas savaip reabilituoja J. Avyžių, primindamas, kas iš tiesų yra chameleono spalvos. Nuomonė, kad chameleono oda keičia atspalvius, kadangi natūraliai prisitaiko prie aplinkos, yra klaidinga. Iš tiesų šis driežas mainosi priklausomai nuo emocijų: baimės, pykčio, alkio jausmo. Taip ir J. Avyžius visą laiką rašė apie jausmus – tik vieni jausmai jam buvo aiškūs, autentiški, o apie kitus jis rašė, mažai tai suprasdamas. Tai gal romanas „Chameleono spalvos“ – visiškai tikras rašytojo atspalvis?
