Gegužės 14 d., Ignalinos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, artėjančio 80-ojo jubiliejaus proga pagerbtas bene žymiausias šio laikmečio kraštietis, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo signataras, politikas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas Česlovas Juršėnas. Muzika, dainomis, gražiausiais žodžiais ir gėlėmis papuoštoje šventėje buvo prisiminti šio didelio savo darbais ir be galo kuklaus, paprasto savo dvasia žmogaus ryškiausi gyvenimo momentai, nukeliauta į vaikystę, į jo gimtąjį Panižiškės kaimą, skaityti ir klausyti mokytojų prisiminimai, kalbėta apie politinę, žurnalistinę, mokslinę veiklą, vardinti nuopelnai ir apdovanojimai.
O pats jubiliatas, tikrąją sukaktį švęsiantis gegužės 18 dieną, sėdėjo prie stalelio, maloniai visų klausėsi, dėkojo, vėliau komentavo jam parengto albumo asmenines ir oficialias nuotraukas, prisiminė su jomis susijusias istorijas… Ir sakė, kad jam labai malonu būti taip nuoširdžiai sutiktam ir pagerbtam gimtajame krašte, į kurį šįkart jis atvyko su sūnumi Sauliumi. Ignalinoje, buvusioje jubiliato mokykloje, kur dabar įsikūrusi pasienio rinktinė, prieš tai vyko dar vienas renginys – buvo atidengta Česlovo Juršėno fotografija.
Darbštumo ir kuklumo pamokas Česlovas Juršėnas gavo iš savo tėvelių, kurie norėjo, kad sūnus taptų kunigu, tačiau mažojo Česiuko, kaip jį visi vadino, svajonės buvo kitokios. Jam vienodai puikiai sekėsi tikslieji ir humanitariniai mokslai, berniukas mėgo skaityti, šokti, žaisti šaškėmis, vėliau išmoko šachmatais. Šią proto mankštą praktikuoja ir dabar, žaidžia su sūnumi, anūku ar kompiuteriu. „Prisimenu jį nuolat besišypsantį, kuklų, be jokio pasididžiavimo. Jis buvo tarsi rūpestingas sūnus. Tiesiog auksinis – kaip ir jo brandos atestatas“,– taip savo laiške Česlovą apibūdino mokytoja Marija Čepulėnienė. Renginyje dalyvavusi mokytoja Zita Cijūnelienė prisiminė gražius mokinio santykius su lietuvių kalbos mokytoja Aldona Kruopyte ir papasakojo jaudinantį epizodą, kaip jau būdamas Seimo Pirmininku Česlovas Juršėnas ją sunkiai sergančią lankė Ignalinos ligoninėje, kaip maloniai bendravo ir palaikė.
„Garbė mūsų kraštui, kad turime tokį signatarą“, – sakė Ignalinos rajono savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis, prisiminęs savo vaikystę, kuri prabėgo už kelių kilometrų nuo gimtojo Česlovo Juršėno kaimo. Meras pasakojo, kad mokykloje apie jį nuolat girdėdavęs gerus mokytojų atsiliepimus ir pamokymus būti į jį panašiais. Šio krašto žmonės visada gerbė ir gerbia Česlovą Juršėną. Asmenybės ryškumu jį meras palygino su kitu garsiu prieškario Lietuvos politiku, kraštiečiu Augustinu Voldemaru. „Jūs esate ryškiausia mūsų krašto atkurtos Lietuvos nepriklausomybės asmenybė, didžiausias pavyzdys kaip reikia tarnauti valstybei ir žmonėms. Tiek ilgai išbuvęs valdžios olimpe neįklimpote į jokius skandalus, nepasinaudojote tarnybine padėtimi, išlikote kuklus ir atsidavęs savo principams bei idėjoms“, – sakė meras ir garbiam kraštiečiui įteikė savivaldybės apdovanojimą „Sidabrinė lelija“, kuris skirtas už Ignalinos krašto garsinimą, nuoširdų bendradarbiavimą ir bendravimą su vietos savivalda ir gyventojais.
Česlovas Juršėnas niekada neužmiršo savo krašto, jis nuolat palaikė ryšius su vietos valdžia, kur galėdamas pagelbėdavo. Nuolat jo dovanų sulaukia ir mokyklos, bibliotekos. Ignalinos viešajai bibliotekai save knygiumi vadinantis Č. Juršėnas yra padovanojęs apie 4000 įvairių leidinių. Tai knygos, enciklopedijos, žinynai, žodynai ir kt. Renginyje jam dėkojo ir nuoširdžiai sveikino Ignalinos gimnazijos, Česlovo Kudabos progimnazijos, bibliotekos direktorės. Savo naujausią poezijos knygą senam bičiuliui dovanojo poetas Petras Panavas, kuris, kaip visada šmaikštaudamas, prisiminė mokyklos laikus, jaunystę, džiaugėsi, kad jų kelių niekada juoda katė neperbėgo, o galiausiai dar ir eilėraštį paskaitė, kuriame jubiliatas paminėtas.
Laikraščio „Nauja vaga“ redaktorė Laima Miliuvienė priminė, kad Česlovas Juršėnas žurnalistinį kelią pradėjo būtent šiame laikraštyje apie 1951-uosius metus. Vėliau jau teko susitikti seminare, kai jis buvo „Vakarinių naujienų“ redaktorius ir mokė regionų žurnalistus. Seimo narių Gintauto Kindurio, Vytauto Rastenio ir Agnės Širinskienės sveikinimus jubiliatui perdavė padėjėjos Ona Zaleckienė ir Vida Rastenienė. Buvęs Aukštaitijos nacionalinio parko direktorius Eminuelis Leškevičius dėkojo jubiliatui už jo gražią ir prasmingą idėją – ant Ladakalnio pasodinti Lietuvos Prezidentų ąžuolų alėją. Su gėlių puokštėmis į renginį atskubėjo ir Česlovo Juršėno giminaičiai, buvę klasiokai, partiečiai.
Tėčio švente džiaugėsi išvaizda į jį labai panašus sūnus Saulius, habil. fizikos mokslų daktaras, profesorius, savo gyvenimą pašventęs mokslui. Paklaustas apie tėvą vaikystėje, jis sakė, kad šis buvęs tikrai geras, negriežtas ir sugebėdavo laiko skirti šeimai.
Pasidžiaugus mokinių muzikiniais pasirodymais ir paklausius Birutės Paukštienės bei Aldonos Čeponienės atliekamos dainos apie seną nuotraukų albumą, jubiliatui irgi buvo pasiūlyta pavartyti bei pakomentuoti savo gyvenimo albumą, kuriame ir vaikystės nuotraukos su tėveliais, ir su pirmaisiais mokytojais, ir jaunystės su draugais bei didžiąja meile Jadvyga, kurios netektis dar vis skaudi širdies žaizda… Labai šiltos šeimyninės fotografijos, kuriose laimingos akimirkos su sūnaus šeima, anūku Juru ir proanūkiais. Įdomios iš įvairių susitikimų su Lietuvos ir pasaulio garbiais žmonėmis, gerus prisiminimus keliančios iš įvairių renginių Ignalinoje…Kai kurios nuotraukos, pvz. Iš kelionės į Egiptą, niekada niekur nebuvo publikuotos.
Biblioteka kraštiečiui įteikė taurę su žmonių klausimais, į vienus jų atsakyta renginyje, kitus pažadėta atsakyti raštu. „Esu labai sujaudintas, man didelė šventė ir malonumas būti su jumis“, – renginio pabaigoje sakė jubiliatas. Na o paklaustas apie memuarų rašymą, jis tik nusišypsojo ir atsakė, kad dar teks palaukti, nes jo principai neleidžia papasakoti viską, ką jis žinąs.
Manau, kad jau tiek metų sulaukus Juršėnui būtų pats laikas suprasti, jog 1994 m. Lietuvos bendrumo su Lenkija sutartis savo vaidmenį yra atlikusi ir šiuo metu yra bene didžiausia kliūtis Lietuvos valstybės politikai Europoje ir pasaulyje eiti savo keliu. Čia nederėtų pamiršti dar ir Oskaro Milašiaus pranašiškos įžvalgos, kad bet koks dėjimasis su Lenkija yra Lietuvos prapultis. Kone visą tarpukrį vykęs lenkiškasis graužimas Lietuvos valstybingumo jau yra tapęs akivaizdus ir šiandien… Tam Lenkijos kišimuisi į Lietuvos vidaus reikalus teisę duoda būtent minėta 1994 m. sutartis. Šios sutarties terminas baigiasi 2019 m. rudenį. Pagal sutartį Lietuva kaip ir Lenkija turi niekuo nevaržomą teisę likus metams iki termino pabaigos pranešti kitai šaliai, kad jos netęsia. Pranskietis patį laiko pirmininkavimo Seimui mokytoju. Taigi, kaip mokytojo pareiga patarti Pranskiečiui dar šioje sesijoje pateikti Seimui nutarimo projektą dėl pranešimo Lenkijai dėl minėtos 1994 m. sutarties su ja tolesnio netęsimo. Tai valstybės – Lietuvos likimo klausimas, tai Vasario 16-ąją deklaruoto buvusių valstybinių ryšių su Lenkija nutraukimo laikymosi kartu ir 1994 m. sutartimi padarytos klaidos nutraukimo klausimas.
Šitas mankurtas Pranckiečio tikrai nepaprotins,greičiau atvirkščiai pastums į lenko glėbį..manau kad šis glitimas Lietuvai daugiau žalos padarė nei nachmanas dušanckis,jis visą sovietmetį per radiją bei tv nuodino lietuvių samonę,rezultatus męs matom net po 28m.