Atminty iškyla Mariaus Puloko eilėraščio „Lino kelias“ eilutė: „Kaip gaila vasaros ir žydinčio lino, / Bet jo žydėjimas toks trumpas ir trapus. / Jis su žmogum keliauja ilgą, ilgą kelią, / Primindamas kančias, vargus …“. Poeto eilėmis tyliai prikeliama tai, kas protėviams buvo brangu, kas jų gerbta ir mylėta.
Tik poetai, rašytojai padeda geriau suvokti praėjusio laikmečio dvasią. Linas – svarbi lietuvių tautos pasaulėjautos formavimo dalis. Šiandien linas dažnai tampa simboliu, raginančiu saugoti tautos kultūros vertybes.
Todėl ir norisi prabilti J. Tumo-Vaižganto žodžiais: „Per juostą – į širdį“. Toje juostoje rašytojas įaudė Svėdasų kraštą, kuris džiugina akis kalneliais ir giriomis, vingriomis upėmis ir ežerais ežerėliais. Tokie gimtinės vaizdai liko rašytojo atminty visam gyvenimui. „Visa, ką aš turiu, yra iš gimtinės“, – kartojo rašytojas. Atrodo, jog pati gamta rašytojo sąmonėje išsiugdė gebėjimą ją suprasti, mylėti, aukštinti.Vienas ryškiausių tautinio Atgimimo įkvėpėjų, ideologų ir vadovų Romualdas Ozolas straipsnyje „Šventas Vaižgantas“ sako: „Vaižganto kalba žodžiais kaip žemės grumstais ir sakiniais kaip humuso gyslom jungia mus su dirvožemio ikikultūriniais sluoksniais, kuriuos kaip savus po kojom jaučiant ir tegali išaugti čia buvojančios, ontiškai čia esančios gyvasties bylojimas“.
Neatsitiktinai Juozas Tumas literatūroje žinomas Vaižganto slapyvardžiu, kuris ilgainiui tapo jo antrąja pavarde. Vaižganto tautiškumas natūralus, prigimtas. Romano „Pragiedruliai“ skyrius „Lino darbų pasaka“ – tikra poema apie žalią liną, kuris virsta „gražių gražiausiais nagingų lietuvaičių rinktais raštais“. Į liaudies meno dirbinius rašytojas žiūri kaip į liaudies aukštos kultūros požymį. Juk mitinėje pasaulėžiūroje juostų ir apskritai medžiagos audimas prilyginamas aukai, apeigai; lietuvių kultūroje juostų audimas kaip apeiga ryškiausiai atskleidžiama kraičio krovimo tradicijoje.
Pradėdama svarstyti savo santykį su Vaižganto kūryba, cituoju rašytojo kūrinio ištrauką. Ji perteikia ir mano pačios prisirišimą prie gimtųjų namų. Nejučia norėčiau nusikelti į vaikystę, prisiliesti prie širdžiai brangių daiktų, išgirsti prosenelių pasakojimus apie stebuklingą augalą – linus. Taip, jie ne tik augindavo, bet ir išdirbdavo juos. Tik jie pasakytų, kaip linus sėja, kaip jie auga, kaip juos rauna, mirko, šukuoja, verpia, audžia – paliesčiau rankomis lino drobes, staltieses ir lovatieses. Ateitų tylus supratimas – ilgas ir sunkus lino, mėlynakio augalo kelias!
Linai lydėjo visą mūsų krašto istoriją nuo pat akmens amžiaus – graudu, kad mūsų laikais jau vis mažiau vasarą mėlynuoja Lietuvos laukai. Turbūt „Lino darbų pasaka“ ne vienam vaizduotėje prikelia linų auginimo ir apdirbimo darbų seką. Juk su lino auginimu ir apdorojimu susijusios labai gilios tautos dvasinės kultūros apraiškos. Visi, kas nori, dar gali išvysti ir senovinius įrankius, rakandus: oblius, špūlines, žvangučius, pančius, verpstes, šaudykles, senesnėje kaimo sodyboje dar galima rasti verpimo ratelį ar audimo staklių rėmus. Dar liko nemažai: vykstančios tautinės vakaronės, kuriose dainuojama lietuvių liaudies dainos. Dar galime įsiklausyti į „Balto lino gyvenimą“…
Būtent gimtinės, kaimo, gamtos paveikslas rašytojo tekstuose patraukė mano dėmesį ir paskatino mane giliau pažvelgti į Vaižganto kūrybą. Rašytojas turėjo didelę įsigyvenimo į gamtą galią, stiprią vaizduotę ir žmogaus istoriją jis matė susiliejusią su gamta.
Kiekvienas rašytojas savaip ateina į literatūrą. Vaižgantui ateiti į literatūrą padėjo publicistika, plati visuomeninė veikla. Ne kartą teko vartyti ir rašytojo laiškus. Viename iš jų rašoma: „Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas, dar daugiau – jos vergas. Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, bet tik visuomenės labui. Dirbau be atodairos. Liepė būti kunigu, kad galėčiau likti savo krašte, esu, liepė būti žurnalistu, buvau, liepė būti politikos veikėju, diplomatu, revoliucionieriumi – buvau. Liepė „profesoriauti“, profesoriavau“. Tai nesavanaudiško tarnavimo visuomenei, tautai, valstybei pavyzdys.
Siekdamas kurti „vieningą tautinę kultūrą“ ir kūryba siekė parodyti lietuvių ėjimą į kultūrą, kovą dėl jos ir kūrimą. Jis įsitikinęs, jog žmogus su tauta surištas tvirčiausiais ryšiais: „Ir tapau savosios visuomenės tarnas“. Ir kunigystei, kurią pasirinko laisvai apsispręsdamas, Tumas buvo ištikimas. Be to, rašytojas platino uždraustą lietuvišką spaudą, leido, redagavo laikraščius, rūpinosi telkti bendram darbui ir kunigus, ir pasauliečius. Rašytojas visada gynė asmenybės laisvę.
Toje juostoje ryškiai įausta Vaižganto meilė tėvynei, žmonėms. Tarsi patvirtina šiuos žodžius ir jo paties ranka paliktas įrašas: „Ieškojau laimės kitiems, o laimingu tapau pats“. Visa tai apsprendžia Vaižganto kaip žmogaus, rašytojo esmę.
Jis – didžiausias mūsų tautininkas, gyvenęs tik Lietuvoje ir Lietuvai. Gražiai skamba rašytojo žodžiai: „Kone nuo pat kūdikio lopšio ir iki pasenusio lazdos aš nieko tiek konkrečiai nemylėjau, deja, nei paties pono dievo, prisipažįstu, nors ir be to prisipažinimo visiems tai aišku, kiek slieko širdžia tą velėną, po kuria aš, štai, jau septintą dešimtį metų landžioju. <…> Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano. Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet – mano broliai“. Rašytojas daug ką mylėjo, buvo žmogus iš meilės, mylintis. Ir apie kūrybą jis išsakė savo nuomonę: „rašyti – tai duoti ką nors nauja dvasiška. Ten yra kūryba, kur siela pareiškia gyvąsias sudėtines savo minties ir jausmo dalis, kurios sminga kitiems į sielas ir jas gaivina“.
Rašytojui pavyko atverti lietuvio sielą, galbūt ir dėl tipiško rytų aukštaičiams būdingo būdo. Ne paslaptis, jog rašytojas buvo karšto temperamento,turėjęs gerai išlavintą humoro jausmą. Būtent dėl savo šviesaus būdo, neramios sielos, kaip teigia Vytautas Kavolis, negalinčios sutilpti į jokias kategorijas, rašytojas buvo žinomas ir visuomenės mėgstamas.
Prisimindama savo pirmąją pažintį su rašytojo kūryba, šypsausi – tarsi gyvus matau Rimus ir Nerimus: tai dėl niekų besivaidijančius, tai skaudžios nelaimės priblokštus. Rašytojas psichologiškai giliai atskleidžia savo veikėjų charakterius, parodo, kaip jų širdyse išsikeroja pyktis ir nesantaika, kaip ir dėl kurių priežasčių tas kivirčas užgęsta. Regis, pats autorius ieškotų išeities jiems sutaikyti. Juk taip viskas suprantama ir paprasta, kai ieškome išeities.
Vėliau įdomu buvo paieškoti rašytojo piešiamų „deimančiukų“. Bene spalvingiausias man pasirodė Severjos paveikslas, aprėpęs pagrindines moteriškumo atmainas: mergaitės skaistumą, drumsčiantį meilės budimą, fizinės meilės išgyvenimus, moterišką globos jausmą, motinystės instinktą, moters – vienišės dalią. Tauriausią moters prigimtį iškelia gamta.
Su meile kūrėjas vaizdavo liaudies buitį, papročius, kūrė gražius, dvasingus veikėjų paveikslus – „deimančiukus“. Lietuvio būdas jo kūryboje atsiskleidžia per veikėjų jausmus ir mintis, ryškias tautos detales. Žymiausi Vaižganto kūriniai – „Pragiedruliai“, „Nebylys“, „Dėdės ir dėdienės“. Kūriniams temų ir medžiagos jis ieškojo savo vaikystėje, šeimos ir kaimo aplinkoje, gimtinės apylinkių vaizduose. „Būtų labai įdomu, jei kas patyrinėtų, kokie būties aspektai į epopėją nėra patekę. Aš radau čia ir Lietuvos žemės sandarą, ir dirvožemius, kraštovaizdžius, miškus ir pievas, vandenis, dangų su debesimis ir be jų, augalus, vabzdžius, įvairius gyvius, metų laikus, visus žmonių darbus ore ir namuose, pačius žmones su jų etninėmis savybėmis ir charakteriais, mąstymo ir elgesio tipais, visuomenės sluoksnius, partijas ir politikas, kultūrines akcijas ir net mąstymo tipus, nekalbant apie subtiliausias socialinės psichologijos įžvalgas, – taip teigia R. Ozolas minėtame straipsnyje. Taigi Lietuva „Pragiedrulių“ puslapiuose itin gyvybinga.
Savitas Vaižganto charakteris skatino jį kūryboje rodyti gyvenimo grožį ir gėrį. Rašytojas tarsi mus patikina: „Pirmieji mano norai buvo pasergėti ir sukaupti į vieną vietą lietuvių tautos „deimančiukus“, kurių yra pilkame jų gyvenime“. „Pragiedrulių“ veikėjo studento Taučiaus lūpomis autorius tvirtino, jog reikia „ieškoti ir lasyti tautos kultūros blizgučių: parodyti saviesiems ir svetimiesiems, jog ir mūsų buityje daug yra gražumų…“. Taigi kurdamas savo veikėjų paveikslus, Vaižgantas siekė juose tarsi austinėje juostoje atskleisti nacionalinio lietuvių charakterio bruožus – jį domino liaudies žmogus. Kaip vieną nacionalinio lietuvio charakterio ypatybių, Vaižgantas pirmiausia pabrėžė glaudų žmogaus ryšį su gamta. Kartais autoriaus į gamtą žiūrima kaip į dievybės įsikūnijimą.
Tokį supratimą apie autorių gauname dar mokyklos suole. Beje, praslysdavo pro ausis mokytojo aiškinimai apie tai, kodėl rašytojas pasirinko būtent Vaižganto slapyvardį ir ką tai reiškia. Studijų metais atėjo suvokimas rasti atsakymus – ieškoti Vaižganto.
Taigi slapyvardžiu jis pasirinko žodį Vaižgantas – pagonybės laikų linų ir kanapių dievo vardą. Nors Vaižgantas didžiąją gyvenimo dalį praleido su juoda sutana, visgi dauguma jį mato ne tik kaip linų globėją, bet ir visuotinio vaisingumo dievą. „Nuo jo sunku būdavo atitraukti akis, ypač kai dėvėdavo baltą sutaną – tikras linų dievaitis Vaižgantas“, – apie tai atsiminimuose rašo ne vienas jį pažinojęs, ypač moterys. Juozas Tumas pasivadino lietuvių senųjų dievų vardu bei tapo lietuvių dvasios galiūnu, puoselėjo lietuvybę ir tautiškumą. Tačiau pasirinkti tokį slapyvardį rašytoją paskatino gal ne tiek lietuvių mitologijos žinios, kiek jo gimtinės apylinkėse buvęs paprotys linarūtės pabaigtuvėms pinti vainiką, vadinamą vaisgančiu.
Žinoma, jog senoviniame kaime lapkritis – darbų su linais metas. Iki lapkričio pradžios į jaujas būtina suvežti vėjų perkoštus linų pėdus. Senovėje tikėta, kad tada linų augimą globojęs dievas Vaižgantas savo rūpestį perduodąs jaujos dievui Gabjaujui. Lapkričio 5 – tąją, senovinių apeigų dieną, merginos pasirūpindavo linais, atlikdavo įvairias apeigas (Jonas Lasickis XVI amžiaus gale parašęs knygelę „Apie žemaičių dievus“, todėl Vaižganto vardas paminėtas jau ganėtinai senuose istoriografiniuose šaltiniuose). Kalbininko, semiotiko, mitologoAlgirdo Juliaus Greimo žodžiais, „Vaižgantas – tai dievas, gimęs lino pavidale, iš žemės, kankintas, miręs ir prisikėlęs iš žemės, taigi savo rūšies lietuviškas Dionisas. Juk linas patiria „kančią“ – mitologizuotą linų apdorojimo procedūrą“. Vaižganto simboliu dar gali būti laikomas taip vadinamas lininas, tai yra stiebeliais suaugę du linai.
Vaižgantas – senovės lietuvių linų ir kanapių dievas, yra ir tarpininkas tarp gamtos ir kultūros. Autorius modernėjančioje lietuvių kultūroje taip pat užima tarpininko vaidmenį. „Lino darbų pasakoje“ nurodoma svarbiausia kultūros kryptis – versti natūralią medžiagą „kultūriniu dirbiniu, menišku audeklo raštu“. „Lino darbų pasaką“ sekantis kunigas sako: „Kiek aš visame tame matau aukštos kultūros!“.
Ne vieno miesto ar miestelio gyventojai gyvena J. Tumo – Vaižganto vardu pavadintoje gatvėje. Kaune, Žaliakalnyje, gatvė vadinama Vaižganto – linų ir kanapių dievo – vardu. Pats J. Tumas šventino Vaižganto gatvėje statytus namus. 1995 m. Kaune, Aleksoto gatvėje esančiame bute, kuriame 1920-1933 m. gyveno Juozas Tumas-Vaižgantas, įkurtas muziejus.
Daug dešimtmečių šio iškilaus žmogaus nebėra tarp gyvųjų, tačiau jo kūryba tebėra populiari iki šių dienų. Vaižgantas yra tarsi lietuvių kultūros šviesos simbolis. Vaižgantas gyvenimo kelionę baigė 1933-jų metų balandį. Rašytojas atskleidęs tai, kas svarbu XIX amžiuje gyvenusiems žmonėms, įrodė, jog nuoširdus ir paprastas kaimo žmogus grindė savo gyvenimą ir amžinybe, ir dabartimi, ir nerimu dėl ateities. Mes ypač vertiname tuos rašytojo kūrybos puslapius, kur jis su meile vaizdavo liaudies buitį, jos papročius. Labai taikliai R. Ozolas įvertino Vaižganto asmenybę ir kūrybą: „Reikia nepaprastai mylėti gyvenimą, kad į tą meilę sutalpintum visą tautą su visu jos per savo istorinį laiką sukurtu ir kuriamu pasauliu, su visu jos tikėjimu savimi ir ateitimi“.
Artėjant rašytojo 150-mečiui galima drąsiai teigti, jog Juozo Tumo – Vaižganto vardas – mūsų kultūros ženklas. Visa Lietuva atgaivins prisiminimus apie Vaižgantą – linų šviesiųjų dievą ir minės jį. Jis kaip tą liną pasėjo ir iškėlė gėrio, grožio ir teisingumo daigus, gyveno meile ir kuriančiąja veikla. Rašytojas mus pasiekė „per juostą – į širdį“ ir „visus surišo nagingos lietuvės – audimėliai“.