A. Gelžinis. Lukiškių aikštė: išmoktos ir neišmoktos pamokos

Jau tuoj bus 30 metų, kai esame nepriklausoma valstybė, bet Lietuvos sostinė Vilnius – vienintelė Europoje valstybės sostinė, neturinti valstybinės reprezentacinės aikštės, skirtos Laisvės kovų dalyviams pagerbti.

Tokias aikštes daugelis Europos valstybių sukūrė XIX-XX amžiuje. Didvyrių aikštė su Vengrijos istorijos memorialu Budapešte arba latvių tautos laisvės ir vienybės simbolis – Laisvės paminklas Rygoje yra pasaulinės reikšmės meno paminklai.

Nepasisekę konkursai

1999 metų vasario 11 dieną Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, kuriame nurodoma, kad Lukiškių aikštės paskirtis – pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Šios aikštės kūrimas buvo patikėtas Vyriausybei. 2008 metais Vyriausybė oficialiai perleido Lukiškių aikštės kūrimo teises Vilniaus savivaldybei, argumentuodama, kad Viešųjų pirkimų įstatymas turi didesnę juridinę galią negu Seimo nutarimas. Tais pačiais metais Vilniaus savivaldybė paskelbė konkursą, kurio užduotis buvo abstrakti – sukurti memorialinį akcentą, kompoziciją „Laisvė“ – atspindinčią Lietuvos žmonių kovas už laisvę ir pergalę. Po ilgų diskusijų konkurso komisija nutarė, kad nė vienas projektas neatitiko keliamų reikalavimų, ir neišrinko laimėtojo.

„Sudarykime tokias sąlygas, kad dalyvauti konkurse būtų kiekvieno Lietuvos menininko garbės reikalas.“ 2010 metais valstybės aikštės kūrimas vėl buvo patikėtas Vyriausybei. 2013 metais Kultūros ministerijos konkurso nuostatos buvo aiškesnės – buvo prašoma sukurti įtaigų, lengvai identifikuojamą, visuotinai priimtiną, tautos dvasią ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą įprasminantį skulptūrinės kompozicijos projektą. Šio konkurso nugalėtoja išrinkta skulptoriaus Vidmanto Gylikio dekoratyvinė abstrakti skulptūra „Tautos dvasia“. Kilus diskusijai, kad ši skulptūra nėra nei įtaigi, nei lengvai atpažįstama, nei visuotinai priimtina, nuspręsta šio projekto neįgyvendinti.

Visuomeninė idėja – Vytis

Valdžios institucijoms vis nesisekant rasti sprendimo dėl Lukiškių aikštės memorialo, radosi visuomeninės iniciatyvos. 2015 metais 33 visuomeninės organizacijos, vienijančios keliasdešimt tūkstančių narių, kreipėsi į Seimą ir Vyriausybę su idėja, kad valstybinės aikštės memorialui labai tiktų visų atpažįstamas ir vienijantis simbolis Vytis. Akivaizdu, kad ši idėja gimė po ilgamečių nesėkmingų konkursų pamačius, kad abstrakčios užduotys menininkams neduoda siekiamų rezultatų.

Susikūręs visuomeninis Vyčio paramos fondas 2017 metais organizavo Vyčio skulptūros konkursą. Vyčio skulptūros idėja tapo priimtina daugumai Lietuvos piliečių. „Vilmorus“ atlikus reprezentatyvią gyventojų apklausą, 76 proc. respondentų pritarė Vyčio paminklui, už Vytį pasisakė 86 proc. moksleivių ir studentų, taip pat 81 proc. asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Ši apklausa atspindi ir bendrą gyventojų požiūrį į valstybės simbolius. Jei, tarkim, panašioje apklausoje būtų klausiama: „Ar norėtumėte, kad memoriale Laisvės kovotojams būtų pavaizduotas Vyčio kryžius ir Gediminaičių stulpai?“, tam, be abejo, taip pat pritartų didžioji dalis piliečių.

Vyčio paramos fondo konkursą laimėjo Arūno Sakalausko bei jam talkinusių ukrainiečių skulptorių skulptūra „Laisvės karys“. Vyriausybė nepritarė šiam konkursui ir pavedė Kultūros ministerijai organizuoti naują konkursą. Ministerija savo ruožtu metėsi į kraštutinumą ir konkurso organizavimo bei komisijos sudarymo teises perdavė Šiuolaikiniam meno centrui (ŠMC). Akivaizdu, kad tokio rango memorialo kūrimo nebuvo galima patikėti atskirai institucijai.

Architektas Audrys Karalius savo straipsniuose architektų svetainėje pilotas.lt atvirai išjuokė ŠMC organizuotą konkursą ir teigė, kad jis turėtų patekti į istoriją, nes projektinei medžiagai skiriama iki keturių A4 formato lapų, o kai kurie kiti konkurso nuostatai verti atskiro anekdoto. Tuo tarpu skulptoriai su piešinėliais neprasideda, nes užduotis yra pernelyg sudėtinga ir reikalaujanti erdvinių sprendimų. Dėl to skulptoriai ėjo kalbėtis su Kultūros ministerijos valdininkais, bet bendros kalbos nerado.

Kūrybinių dirbtuvių rezultatas

Beje, ŠMC kūrybinėms dirbtuvėms buvo pateikti 32 projektai, bet visuomenei vertinti buvo paviešinti tik 5 projektai, kiti kažkodėl nuslėpti. Gaila, kad šį autoritarinį veiksmą mažai kas atpažino ir dėl to neprotestavo, nes slepiant projektus buvo atmesta demokratinei ir pilietinei visuomenei būdinga klausimų sprendimo praktika: atvirumas, viešumas ir aiškumas.

ŠMC kūrybinių dirbtuvių nugalėtojas Andrius Labašauskas savo projektu (kalvele – bunkeriu) nusprendė atkovoti dalį plytelėmis išklotos Lukiškių aikštės žaliajai zonai. „Žmonės, esantys ant takelių, pievų ar kalvelės, galės piknikauti, žaisti kamuoliu, vedžioti šunis ar žaisti su vaikais, – tas vaizdinys ir yra tai, už ką kovojo laivės kovų dalyviai – laisvą buvimą erdvėje“, – pristatydamas projektą sakė A. Labašauskas. Tai daliai visuomenės pasirodė nepriimtina, kilo susipriešinimas tarp Vyčio ir bunkerio paminklų šalininkų.

Pastarosiomis dienomis aiškėja, kad ŠMC kūrybinėse dirbtuvėse teisiniu požiūriu nebuvo nei komisijos, nei konkurso. Ar kas nors prisiims atsakomybę už taip atsainiai organizuotas ŠMC kūrybines dirbtuves ir dėl to įvykusį visuomenės susipriešinimą?

Laukti dar 12 metų?

Kodėl taip sunkiai kuriama valstybinė aikštė? Žydų tauta, išėjusi iš Egipto vergovės, 40 metų klajojo po dykumą, kad išgaruotų vergovės tvaikas, ir jau laisvi žmonės sugrįžtų į savo žemę. Gal ir mums skirta tik po 40 metų (liko 12 metų) turėti Valstybės aikštę, kai jau bus išgaravęs komunistinės vergovės tvaikas? Filosofas Alvydas Jokubaitis teigia, kad „miestas, kuris negali sutvarkyti aikštės ir pastatyti tautai svarbaus paminklo, tėra miestas su gražiu senamiesčiu ir vyriausybe bei politinėmis institucijomis, toks miestas neužsitarnauja autoriteto“.

20 metų valstybės aikštės kūrimo organizavimas dėl politinės valios stokos buvo mėtomas tarp Vyriausybės ir Vilniaus savivaldybės. Per tą laiką netekome didžiosios dalies partizanų bei laisvės kovų dalyvių, kurie taip laukė kovotojams už laisvę skirto memorialo. Didelė bėda, kad atmetama profesionalų pagalba. Sunku suvokti, kodėl niekas nesikreipė pagalbos į Lietuvos heraldikos komisiją, kuri įkurta prie LR prezidentūros, keista, kad vykdant konkursus nesitariama su Dailininkų sąjunga, į projektų vertinimo komisijas nėra įtraukiami šios sąjungos deleguoti atstovai.

Būtinas naujas konkursas

Pritariu prezidentės patarėjo Mindaugo Lingės išsakytoms mintims, kad įvertinus padarytas klaidas reikalingas dar vienas konkursas. Seime šiuo metu registruotas įstatymo projektas „Dėl Lietuvos Respublikos Lukiškių aikštės Vilniuje“, kuriuo numatoma juridiškai įtvirtinti Lukiškių aikštės statusą ir funkcijas. Be to, vienoje iš projekto dalių pažymima, kad „dominuojančiu Lukiškių aikštės akcentu turi būti joje įrengtas memorialas Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms ir istorinį Lietuvos laisvės kovų simbolį Vytį vaizduojantis monumentas“.

Dalis akademinės bendruomenės sureagavo ir teigė, kad negalima įstatymu suvaržyti menininkų kūrybinės laisvės diskutuojant ne apie idėją, o apie konkrečią formą. Dėl to kreipimosi autoriai yra teisūs, bet čia kyla pavojus, kad pagal vokiečių patarlę – su vandeniu iš vonelės gali būti išpiltas ir vaikas. Šiuo atveju, kritikuojant Valstybės aikštės įstatymo projektą, galima nejučiom pasmerkti ir esmines šio įstatymo dalis dėl aikštės statuso ir funkcijų. Dėl to, manyčiau, koreguotina tik ta įstatymo projekto dalis, kurioje kalbama apie monumento sukūrimą. Siūlyčiau apsvarstyti tokią idėją, kad įstatymo projekte dominuojančiu valstybinės aikštės akcentu būtų numatomas ne konkrečiai Vytį vaizduojantis monumentas, o monumentas su valstybės simboliais. Tuomet skulptoriams ir architektams būtų palikta visiška meninė laisvė kurti monumentą su užrašu „Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“, o valstybės simbolius (Vytį, Vyčio kryžių, Gediminaičių stulpus ir kt.) numatyti kaip šio monumento akcentus.

Laisvės monumentai pasaulio šalyse įvairūs – tai ir triumfo arkos, ir obeliskai, ir kolonos su įvairiais tų valstybių simboliais. Gal vienas skulptorius norės monumente pavaizduoti vieną valstybės simbolį, o kitas – du ar tris, tokių dalykų nereikėtų riboti.

Kaip teigia filosofas Krescencijus Stoškus, „paminklais buvo pagerbiami herojai, jų žygdarbiai, istoriniai įvykiai, jie visur turėjo tam tikro sakralumo ir reikalavo žmonių pagarbos: surimtėjimo, susikaupimo, pasitempimo, nusilenkimo, kepurės nukėlimo, atsiklaupimo, meditavimo ar net ištisų ceremonialų atlikimo“. Sutikdamas su filosofu pridurčiau, kad jei paminklas, skirtas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę, neatitinka nė vieno iš šių kriterijų, tai yra nepasisekęs kūrinys. Jei pavyktų priimti įstatymą dėl Valstybės aikštės, iš didelė vadybos patirtį ir visuomenės pasitikėjimą turinčių asmenų galėtų būti įkurtas komitetas Valstybės aikštės memorialo ir monumento sukūrimui. Jis organizuotų naują konkursą, o vėliau rūpintųsi memorialo ir monumento statymu. Komitetas galėtų sudaryti ypač profesionalią darbų vertinimo komisiją, kurios kompetencija niekas neabejotų. Tokiame konkurse tikrai dalyvautų žymiausi Lietuvos skulptoriai ir architektai, nes pasitikėtų konkurso komisija ir žinotų, kad tai finalinis konkursas. Pirmiausia sudarykime tokias sąlygas, kad dalyvauti konkurse būtų kiekvieno Lietuvos menininko garbės reikalas.

Šio konkurso darbų paroda galėtų būti vienas iš pagrindinių Šimtmečio akcentų, o prizininkų darbai galėtų būti įgyvendinti ir kituose Lietuvos miestuose. Svarbu, kad prezidentūra, Seimas ir Vyriausybė veiktų vieningai. Patikėkim, kad galim sukurti tokią valstybinę aikštę su memorialu ir monumentu Laisvės kovotojams, kad galėtume didžiuotis ir mes visi, ir ateities kartos. Tokios aikštės sukūrimas būtų viena didžiausių dovanų Lietuvai valstybės atkūrimo šimtmečiui.